Pagal tą pačią sutartį buvo įsteigta Tautų Sąjunga. Ji pasiskelbė sieksianti „garantuoti tarptautinę taiką ir saugumą, skatinti draugiškus tautų santykius ir bendradarbiavimą“. Šios naujos organizacijos įkūrimą palaikė daugelis krikščioniškų religijų. Federalinė JAV Kristaus bažnyčių taryba aukštino ją kaip „politinę Dievo Karalystės valdžios išraišką žemėje“. Į Paryžiaus taikos konferenciją ši taryba netgi siuntė savo atstovus ir tuo parodė, kad Tautų Sąjungą remia. Pasak vieno iš tų delegatų, Paryžiaus konferencija „atvėrė duris į naują pasaulio istorijos erą“.

Nauja era išties buvo beprasidedanti, tačiau su Paryžiaus taikos konferencija tai neturėjo nieko bendra. 1919-aisiais prasidėjo ypatingas evangelizacijos darbo etapas – Jehova suteikė savo tarnams jėgų, kad žinią apie Karalystę paskelbtų kaip niekad plačiai. Tiesa, prieš tai jų padėtis buvo labai sunki.

1919-ųjų sausio 4 dieną, šeštadienį, buvo numatyta surengti metinius „Sargybos bokšto“ Biblijos ir traktatų draugijos valdybos narių rinkimus. Tuo laiku Džozefą Rezerfordą – jis vadovavo Jehovos tarnų veiklai – ir jo septynis bendražygius, nuteistus be jokio pagrindo, kalino Atlantoje (Džordžijos valstija, JAV). Iškilo klausimas: ar derėtų tuos įkalintus brolius perrinkti į valdybą, ar būtų geriau išrinkti kitus?

Broliui Rezerfordui buvo neramu dėl organizacijos ateities. Jis žinojo, kad kai kurie broliai norėtų išrinkti kitą draugijos prezidentą, todėl sėdėdamas kalėjimo kameroje parašė balsavimo dalyviams laišką ir jame prezidentu pasiūlė brolį Evanderį Kauerdą. Rezerfordas paminėjo, kad Kauerdas yra ramus, nuovokus ir atsidavęs Viešpačiui vyras. Vis dėlto dauguma  brolių siūlė šešiems mėnesiams rinkimus atidėti. Jiems pritarė ir teisininkai, ginantys įkalintų brolių interesus. Užvirė karštos diskusijos.

Bet štai kas buvo paskui. Vienas brolis pasakė: „Nesu teisininkas. Neišmanau, ko šiuo atveju reikalauja įstatymas, tačiau žinau, ko reikalauja Dievas – kad būtume jam ištikimi. Jeigu išties juo pasitikime, turime surengti rinkimus ir prezidentu perrinkti brolį Rezerfordą“ (Ps 18:25). Tie žodžiai diskusijas užbaigė.

Kartu su Džozefu Rezerfordu kalėjo brolis Makmilanas, tik gretimoje kameroje. Vėliau jis pasakojo, kad kitą dieną Rezerfordas pastukseno į jo kameros sieną ir paprašė: „Iškišk ranką.“ Tada padavė telegramą. Makmilanas užmetęs akį į glaustą žinutę iškart suprato, ką ji reiškia. Visa valdyba – broliai Rezerfordas, Vaizas, Van Ambergas, Barberis, Andersonas, Bulis ir Spilas – buvo perrinkta. Viljamas Van Ambergas buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku, o prezidentu – brolis Rezerfordas.

Tuo tarpu Biblijos tyrinėtojai ėmėsi drąsiai platinti peticiją, kurioje valdžia buvo raginama anuos aštuonis brolius paleisti į laisvę. Jie surinko daugiau kaip 700 000 parašų. 1919-ųjų kovo 26 dieną, trečiadienį, dar prieš įteikiant peticiją valdžios atstovams, Džozefą Rezerfordą ir kitus atsakingus brolius paleido.

Rezerfordas pasakė atėjusiems jo pasitikti: „Esu tikras: visa tai patyrėme, idant būtume pasirengę dar sunkesniems laikams [...]. Jūs grūmėtės ne todėl, kad reikėjo išvaduoti brolius iš kalėjimo. Ne išvadavimas svarbiausia [...]. Jūs kovojote už teisę liudyti Tiesą. Kovojote ir buvote nuostabiai palaiminti.“

Sprendžiant iš to, kaip klostėsi aplinkybės, Jehova visa pakreipė, kad įvyktų jo valia. 1919 metų gegužės 14 dieną apeliacinis teismas pareiškė: „Šioje byloje ginamieji nesusilaukė [...] prideramo nešališko teismo, todėl sprendimas panaikinamas.“ Broliai buvo apkaltinti sunkiais nusikaltimais, tad jeigu apeliacinis teismas būtų tiesiog parodęs gailestingumą arba tik sušvelninęs bausmes, teismo dokumentuose būtų likęs įrašas apie jų teistumą. Bet kadangi teismo sprendimas buvo panaikintas ir naujų kaltinimų neiškelta, įrašas apie teistumą buvo pašalintas. Dėl to Džozefas Rezerfordas išsaugojo teisininko licenciją ir išėjęs į laisvę galėjo toliau ginti Jehovos tarnus Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame Teisme. Ir tai jam teko daryti daug kartų.

„Neketinome sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol Viešpats paims mus į dangų, – pasakoja brolis Makmilanas. – Turėjome ko nors imtis. Tik taip galėjome suprasti, kokia yra Viešpaties valia.“

Tačiau broliams pagrindiniame biure buvo nelengva atnaujinti darbą, kurį buvo darę daugelį metų. Jų įkalinimo laikotarpiu visos matricos, naudotos literatūrai spausdinti, buvo sunaikintos. Kai kurie broliai visai prarado ūpą, net manė, kad evangelizacijos darbui atėjo galas.

Ar Biblijos tyrinėtojų skelbiama žinia dar ką nors domino? Kad tai paaiškėtų, brolis Rezerfordas nutarė visuomenei pasakyti viešąją kalbą. „Jeigu niekas neateis, – pasakė Makmilanas, – žinosime, kad viskas baigta.“

Taigi 1919-ųjų gegužės 4 dieną, sekmadienį, kad ir labai sirgdamas, brolis Rezerfordas Los Andžele (Kalifornijos valstija) pasakė kalbą „Viltis suvargusiai žmonijai“. Jos klausėsi apie 3500 žmonių, šimtams kitų salėje neužteko vietos. Rytojaus dieną susirinko dar apie 1500. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad Biblijos žinia visuomenę išties domina.

Tada broliai ėmėsi ryžtingai veikti ir evangelizacijos darbas įgavo naują pavidalą – tokį, kokį matome šiandien.

1919-ųjų rugpjūčio 1 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo paskelbta, kad nuo rugsėjo pirmosios Kedrų Kyšulyje (Ohajo valstija) vyks kongresas. Pasak Klarenso Bičio, jauno Biblijos tyrinėtojo iš Misūrio, „visi jo labai laukė“. Kongreso dalyvių  skaičius pranoko visus lūkesčius – programos klausėsi daugiau kaip 6000 brolių ir sesių. Ypač džiaugsmingas renginio momentas buvo krikštas – netoliese Erio ežere pasikrikštijo per 200 dalyvių.

Penktą kongreso dieną – tai buvo 1919 metų rugsėjo 5-oji – kalboje „Kreipimasis į bendradarbius“ brolis Rezerfordas pristatė naują žurnalą The Golden Age (Aukso amžius). * Jis paaiškino, kad tame leidinyje bus „publikuojamos žinios apie naujausius įvykius ir remiantis Biblija aiškinama, kokios yra tų reikšmingų įvykių priežastys“.

Visi Biblijos tyrinėtojai buvo paskatinti drąsiai skelbti gerąją naujieną ir platinti šį leidinį. Viename laiške apie evangelizacijos darbo organizavimą rašoma: „Visi įšventinti [t. y. krikštyti] nariai turi atminti, kad tarnystė – didžiulė garbė. Kiekvienas tepasinaudoja šia galimybe ir darbuojasi, kiek galėdamas, kad būtų paliudyta visam pasauliui.“ Atsakas buvo išties įspūdingas. Karalystės skelbėjai uoliai ėmėsi darbo, ir jau iki gruodžio naująjį žurnalą užsiprenumeravo daugiau kaip 50 000 žmonių.

1919-ųjų pabaigoje Jehovos organizacijoje įvykę pokyčiai suteikė skelbėjams naujų jėgų. Išsipildė keletas svarbių pranašysčių, kaip antai Malachijo 3:1–4, kur rašoma, kad Dievo tarnai turės būti išgryninti. Jehova juos išvadavo iš „didžiosios Babelės“ gniaužtų ir Jėzus į tarnybą paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“ * (Apr 18:2, 4; Mt 24:45). Taigi Biblijos tyrinėtojai jau buvo visapusiškai pasirengę imtis Jehovos pavestos užduoties.