Gyvenimo istorija

Prisiminti savo Kūrėją jaunystėje

PAPASAKOJO DOVYDAS Z. HIBŠMANAS

„Nors mano gyvenimas artėja prie pabaigos, nuoširdžiai tikiu tebesanti ištikima Jehovai. Maldauju, kad jis pasirūpintų mano Dovydu. Jehova, ačiū tau už jį ir už mūsų santuoką. Ji buvo tokia nuostabi ir tokia laiminga!“

ĮSIVAIZDUOKITE, ką jaučiau, kai 1992-ųjų kovą, palaidojęs žmoną, radau šį įrašą, paskutinį jos dienoraštyje. Vos prieš penketą mėnesių mes atšventėme Helen visalaikės tarnybos 60-ąsias metines.

Puikiai prisimenu tą 1931-ųjų dieną, kai per kongresą Kolambe (Ohajas, JAV) sėdėjome šalia vienas kito. Helen dar nebuvo nė 14, tačiau ji įvertino to įvykio svarbą netgi daug geriau už mane. Netrukus ji parodė ryžtą tarnauti ir abi su mama, jau našle, tapo pionierėmis (taip Jehovos Liudytojai vadina visalaikius skelbėjus). Jos paliko savo jaukius namus ir išvyko skelbti į kaimo vietoves Jungtinių Valstijų pietuose.

Mano krikščioniškas paveldas

Mano tėvai su dviem mažamečiais vaikais 1910-aisiais persikėlė iš rytinės Pensilvanijos į vakarinę jos dalį ir apsigyveno Grouv Sityje. Čia jie nebrangiai nusipirko kuklų namelį ir tapo aktyviais Reformatų Bažnyčios nariais. Netrukus juos aplankė Viljamas Evansas, Biblijos Tyrinėtojas (tuomet taip vadino Jehovos Liudytojus). Tėvas, tuomet įpusėjęs vos trečią dešimtį, ir penketą metų jaunesnė mama išklausė šį draugišką velsietį ir pakvietė jį pietų. Sužinoję Biblijos tiesą, tėvai greitai ją priėmė.

Kad būtų arčiau susirinkimo, tėvas persikėlė su šeima maždaug už 40 kilometrų į Šaroną. Po keleto mėnesių, 1911-ais ar 1912-ais  metais, tėtis su mama pasikrikštijo. Krikšto kalbą tada sakė pirmasis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Čarlsas Teizas Raselas. Aš gimiau 1916-ųjų gruodžio 4-ąją, kai tėvai jau turėjo ketvertą vaikų. Vos man gimus, kažkas pasakė: „Dar vienas mylimas brolis.“ Taigi mano vardas, Dovydas, reiškia „mylimas“.

Į pirmąjį kongresą patekau būdamas keturių savaičių. Tais laikais tėtis su mano vyresniais broliais į susirinkimo sueigas eidavo kelis kilometrus pėsčiomis, o mama su mano sesute ir manimi važiuodavo tramvajumi. Sueigose būdavo rytinė bei popietinė programa. Namuose kalba dažnai sukdavosi apie žurnalų Sargybos bokštas bei Aukso amžius (anksčiau taip buvo vadinamas Atsibuskite!) straipsnius.

Gerų pavyzdžių nauda

Mūsų susirinkime lankydavosi daug piligrimų (taip buvo vadinami keliaujantieji kalbėtojai). Paprastai jie praleisdavo vieną kitą dieną su mumis. Vienas kalbėtojas, kurį gerai prisimenu, buvo Valteris Tornas. Jis atsiminė savo Didįjį Kūrėją ‛jaunystėje’ (Ekleziasto 12:1). Dar vaikas lydėdavau tėtį, kai jis rodydavo „Kūrimo fotodramą“, keturių dalių vaizdo bei garso įrašą apie žmonijos istoriją.

Nors brolis Evansas su žmona Mirjam neturėjo vaikų, mūsų šeimai jie tapo dvasiniais tėvais bei seneliais. Viljamas visuomet kreipdavosi į mano tėtį: „Sūnau“. Jis su Mirjam įdiegė mūsų šeimoje evangelistų dvasią. Pačioje XX amžiaus pradžioje brolis Evansas buvo kelis kartus sugrįžęs į Velsą skelbti Biblijos tiesos Svonsio apylinkėse. Ten jį vadino skelbėju iš Amerikos.

1928-aisiais brolis Evansas atsisakė savo darbo ir pradėjo skelbti Vakarų Virdžinijos kalnuose. Drauge su juo darbavosi du mano vyresnieji broliai: 21 metų Klarensas ir 19-metis Karlas. Mes, visi keturi berniukai, daug metų paskyrėme visalaikei tarnybai ir gana jauni pradėjome tarnauti Jehovos Liudytojų keliaujančiaisiais prižiūrėtojais. Neseniai mamos jauniausioji sesuo Meri, kuriai jau gerokai per devyniasdešimt, man rašė: „Kokie mes dėkingi broliui Evansui už jo uolumą tarnyboje ir už tai, kad jis apsilankė Grouv Sityje!“ Teta Meri — tai dar vienas žmogus, kuris prisiminė savo Kūrėją jaunystėje.

Dalyvaujame kongresuose

1922-aisiais istoriniame Sydar Pointo (Ohajas, JAV) kongrese galėjo dalyvauti tik tėtis ir Klarensas. Tačiau 1924-aisiais mes jau turėjome automobilį ir visa šeima nuvykome į kongresą Kolambe (Ohajas). Iš mūsų — vaikų — buvo laukiama, kad tas aštuonetą kongreso dienų maitintumėmės iš savo santaupų. Tėvai manė, jog kiekvienas šeimos narys turi išmokti pats pasirūpinti savimi. Todėl auginome viščiukus bei triušius ir prižiūrėjome bičių avilius. Be to, mes, berniukai, išnešiodavome laikraščius.

1927-aisiais, priartėjus kongresui Toronte (Kanada), mūsų broliukui Pauliui tebuvo šeši mėnesiai. Tėvai su kitais vaikais išvyko į Torontą, o aš, padedamas ištekėjusios tetos, turėjau namuose prižiūrėti Paulių. Man buvo atlyginta: gavau dešimt dolerių. Juos išleidau pirkti naujam kostiumui. Mus visuomet mokė tvarkingai apsirengti einant į sueigas  ir rūpintis savo drabužiais.

Iki to atmintino 1931-ųjų kongreso Kolambe (Ohajas) Klarensas ir Karlas jau buvo vedę ir kartu su žmonomis tarnavo pionieriais. Jie abu su šeimomis gyveno savos gamybos autofurgonuose. Karlas buvo vedęs Klarą Hiuston iš Vilingo (Vakarų Virdžinija). Štai kodėl per kongresą Kolambe aš sėdėjau greta Helen, Klaros jaunesniosios sesutės.

Visalaikė tarnyba

1932-aisiais, būdamas 15 metų, baigiau mokyklą, o kitais metais nugabenau panaudotą automobilį savo broliui Klarensui, tarnaujančiam pionieriumi Pietų Karolinoje. Aš parašiau prašymą dėl pionieriaus tarnybos ir pradėjau darbuotis drauge su Klarensu bei jo žmona. Helen tarnavo pioniere Hopkinsvilyje (Kentukis), ir aš jai pirmą kartą parašiau. Atsakydama ji pasiteiravo: „Ar tu — pionierius?“

Laiške, kurį Helen išsaugojo beveik 60 metų — ligi pat savo mirties — atsakiau: „Esu pionierius ir tikiuosi būti juo visada.“ Ten pat papasakojau Helen apie brošiūros Karalystė — pasaulio viltis platinimą kunigijai bei teismo pareigūnams man paskirtoje teritorijoje.

1933-iaisiais tėtis padarė man palapinę ant ratų — 2,4 metro ilgio bei 2 metrų pločio autofurgoną, kurio sienos buvo iš brezento, užtempto ant plono rėmo. Priekyje ir gale buvo po langą. Toks buvo mano kuklus būstas kitus ketverius pionieriškos tarnybos metus.

1934-ųjų kovą Klarensas bei Karlas su žmonomis, Helen su motina, Klarenso svainė ir aš — iš viso aštuoni asmenys — iškeliavome į vakarus, į kongresą Los Andžele (Kalifornija). Kai kurie važiavo ir miegojo mano autofurgone. Aš nakvojau automobilyje, o kiti nuomojosi kambarius. Kadangi automobilis gedo, į Los Andželą atvykome antrąją šešiadienio kongreso dieną. Čia kovo 26-ąją mudu su Helen pagaliau galėjome parodyti savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Kongreso metu su visais pionieriais susitiko pats tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas Rezerfordas. Jis padrąsino mus sakydamas, jog esame narsūs kovotojai už Biblijos tiesą. Ta proga buvo pasirūpinta pinigine parama, kad pionieriai galėtų tęsti savo tarnybą.

Pamokos visam gyvenimui

Sugrįžę iš kongreso Los Andžele, dalijomės Karalystės žinia su žmonėmis visose Pietų Karolinos, Virdžinijos, Vakarų Virdžinijos bei Kentukio apygardose. Po kelerių metų Helen apie tą laikotarpį rašė: „Čia nebuvo nei susirinkimo, į ką atsiremti, nei draugų, kurie padėtų, nes iš tikrųjų buvome pašaliečiai svetimame krašte. Tačiau dabar žinau, kad daug ko išmokau. Tapau turtingesnė.“

Ji klausė: „Kaip jauna mergina leidžia laiką, būdama toli nuo draugų bei namų? Ką gi, ne taip jau blogai. Neprisimenu, kad kada nors būčiau nuobodžiavusi. Daug skaičiau. Niekada neapleidome biblinių leidinių skaitymo bei studijavimo. Artimai bendravau su mama: mokiausi tvarkyti biudžetą, apsipirkti, keisti nuleistas padangas, gaminti valgį, siūti bei skelbti. Aš neapgailestauju ir mielai tai daryčiau vėl.“

 Helen su mama tais metais tenkinosi nedideliu furgonu, nors jos mama turėjo puikų namą. Po kongreso Kolambe (Ohajas) 1937-aisiais Helen mamos sveikata pablogėjo, tad teko gulti į ligoninę. Ji mirė 1937-ųjų lapkritį, tarnaudama Filipuose (Vakarų Virdžinija).

Vedybos ir tolesnė tarnyba

1938-ųjų birželio 10-ąją mudu su Helen susituokėme. Kukli ceremonija vyko jos gimtuosiuose namuose Elm Grouve, netoli Vilingo (Vakarų Virdžinija). Sutuoktuvių kalbą pasakė tas pats mums brangus brolis Evansas, kuris supažindino mano šeimą su tiesa gerokai prieš man gimstant. Po vestuvių mudu su Helen planavome grįžti ir tarnauti pionieriais rytiniame Kentukyje, tačiau, mūsų didžiulei nuostabai, buvome pakviesti į zoninę tarnybą. Turėjome lankyti Jehovos Liudytojų grupes vakarų Kentukyje bei dalyje Tenesio ir padėti joms tarnyboje. Tada kiekvienoje vietoje, kur lankydavomės, būdavo tik po kokius 75 skelbėjus.

Tuo laiku nacionalizmas iškreipė daugelio mąstymą, ir aš maniau būsiąs įkalintas dėl savo krikščioniško neutralumo (Izaijo 2:4). Tačiau šaukimo komisija įvertino mano skelbimo veiklos ataskaitą ir priskyrė mane prie tam tikros kategorijos tarnų. Dėl to galėjau tęsti visalaikę tarnybą.

Kai pradėjome keliaujamąjį darbą, kone kiekvienas paminėdavo, kad mes labai jauni. Hopkinsvilyje (Kentukis) viena krikščionė sesuo, sveikindamasi su Helen, stipriai ją apkabino ir paklausė: „Ar prisimeni mane?“ 1933-iaisiais Helen liudijo jai kaimo parduotuvėje, kurioje jos vyras dirbo vadybininku. Ji buvo sekmadieninės mokyklos mokytoja, tačiau, perskaičiusi Helen paliktą knygą, atsistojo prieš savo klasę ir atsiprašė už tai, kad dėstė nebiblinius mokymus. Po to, atsižadėjusi bažnyčios, ji pradėjo skelbti Biblijos tiesas savo bendruomenėje. Mudu su Helen trejetą metų tarnavome vakariniame Kentukyje ir labai dažnai apsistodavome tos sesers bei jos vyro namuose.

Tais laikais būdavo rengiamos nedidelės vietinės asamblėjos. Vienoje jų dalyvavo A. Makmilanas. Jis buvo viešėjęs Helen tėviškėje, kai ši buvo dar maža, taigi ir dabar nusprendė apsistoti mūsų 5 metrų ilgio autofurgone, kur turėjome atsarginę lovą. Jis irgi prisiminė savo Didįjį Kūrėją jaunystėje ir paaukojo gyvenimą Jehovai 1900-aisiais, kai jam buvo 23.

1941-ųjų lapkritį keliaujančiųjų brolių darbas buvo laikinai nutrauktas ir mane paskyrė pionieriumi į Hazardą (Kentukis). Vėl darbavomės kartu su mano broliu Karlu bei jo žmona Klara. Čia prie mūsų prisidėjo pionieriumi tapęs Helen brolėnas Džozefas Hiustonas. Jis tęsė visalaikę tarnybą beveik 50 metų iki pat netikėtos mirties nuo širdies priepuolio 1992-aisiais. Paskutiniais metais jis ištikimai darbavosi Jehovos Liudytojų pasauliniame biure Brukline (Niujorkas).

1943-iaisiais buvome paskirti į Rakvilį (Konektikutas). Mudviem su Helen tai buvo visiškai kitoks pasaulis, nes buvome įpratę skelbti pietuose. Rakvilyje Helen kas savaitę reguliariai vesdavo daugiau kaip 20 Biblijos studijų. Ilgainiui išsinuomojome kuklias patalpas Karalystės salei ir buvo sudarytas nedidelio susirinkimo branduolys.

Betarnaudami Rakvilyje buvome pakviesti lankyti Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos Pietų Lansinge (Niujorko valstija) penktąją klasę. Džiaugėmės sužinoję, jog mokysimės kartu su Obriu ir Berta Bivensais, mūsų draugais iš pionierių tarnybos laikų Kentukyje.

Mokykla ir mūsų naujas paskyrimas

Nors buvome gana jauni, dauguma mūsų bendraklasių buvo dar jaunesni. Taip, jie prisiminė savo Didįjį Kūrėją jaunystėje. Mūsų išleistuvės vyko 1945-ųjų liepą, besibaigiant II pasauliniam karui. Laukdami misionieriškų paskyrimų, darbavomės su Fletbušo  susirinkimu Brukline (Niujorkas). Galiausiai 1946-ųjų spalio 21-ąją drauge su kitais šešiais bendraklasiais, tarp jų ir Bivensais, išskridome į savo naujus namus Gvatemaloje (Gvatemalos Respublika). Tuo laikotarpiu šioje Centrinės Amerikos šalyje buvo mažiau nei 50 Jehovos Liudytojų.

1949-ųjų balandį keli mūsų misionieriai persikėlė į Kesaltenangą, antrąjį pagal dydį bei svarbą miestą šalyje. Jis įsikūręs maždaug 2300 metrų aukštyje viršum jūros lygio, tad čia visada būna gaivus ir tyras kalnų oras. Apibendrindama mūsų veiklą čia, Helen rašė: „Turėjome privilegiją skelbti daugybėje miestelių bei kaimų. Atsikeldavome apie ketvirtą valandą ryto ir keliaudavome į tolimą miestelį autobusu, kuriame dažnai vietoje langų būdavo nuleistas brezentas. Skelbdavome kokias aštuonias valandas, o vakare grįždavome atgal.“ Dabar daugelyje šių vietovių yra susirinkimai, šešetas iš jų — Kesaltenange.

Netrukus misionieriai buvo pakviesti tarnauti į Puerto Barją Karibų jūros pakrantėje. Tai trečiasis pagal dydį miestas Gvatemaloje. Mūsų mylimi draugai Bivensai, su kuriais ištarnavome Gvatemaloje penketą metų, buvo tarp išvykusiųjų pagal šį naują paskyrimą. Išsiskyrimas buvo skausmingas ir paliko tuštumą mūsų gyvenime. Kadangi misionierių namuose likome tik mudu, persikėlėme į nedidelį butuką. 1955-aisiais mes su Helen gavome naują paskyrimą į giliau atogrąžose esantį Mazatenango miestą. Prieš pat mums atvykstant, ten tarnavo mano jauniausias brolis Paulius su žmona Dolores. Jie baigė Gileado mokyklą 1953-iaisiais.

1958-aisiais Gvatemaloje jau buvo per 700 skelbėjų, 20 susirinkimų ir trys rajonai. Mudu su Helen vėl dirbome keliaujamąjį darbą ir lankėme mažas Liudytojų grupeles bei keletą susirinkimų, tarp jų vieną Kesaltenange. Paskiau, 1959-ųjų rugpjūtį, mus pakvietė grįžti į Gvatemalos miestą, kur apsigyvenome filiale. Mane paskyrė darbuotis biure, o Helen kitus 16 metų tęsė misionierišką tarnybą. Po to ji irgi pradėjo dirbti filialo biure.

Tolesnės palaimos

Anksčiau atrodė, jog aš pats jauniausias iš tarnaujančiųjų Jehovai. Dabar dažnai esu vyriausias. Taip buvo ir tuomet, kai 1996-aisiais lankiau filialo mokyklą Patersone (Niujorkas). Kaip man jaunystėje padėdavo vyresni broliai, taip ir aš pastaraisiais dešimtmečiais turiu privilegiją padėti daugeliui tų, kurie trokšta prisiminti savo Kūrėją jaunystėje.

Jehova ir toliau teikia gausybę palaimų žmonėms čia, Gvatemaloje. Vien Gvatemalos mieste 1999-aisiais buvo per 60 susirinkimų. Į šiaurę, pietus, rytus bei vakarus yra dar daugiau susirinkimų bei tūkstančiai gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėjų. Kai atvykome čia maždaug prieš 53 metus, buvo mažiau kaip 50 Karalystės skelbėjų. Dabar jų gerokai per 19000!

Daugybė dalykų, už kuriuos esame dėkingi

Nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be sunkumų, tačiau mes visuomet galime pavesti savo „rūpesčius Viešpačiui [„Jehovai“, NW]“ (Psalmių 55:23). Dažnai jis mus sustiprina per mylinčių partnerių paramą. Pavyzdžiui, keletą metų prieš savo mirtį Helen man padovanojo mažą įrėmintą lentelę su išraižyta Biblijos citata iš Žydams 6:10: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų  meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“

Kartu buvo raštelis, kuris iš dalies skambėjo taip: „Mano mielasis, aš tiek mažai tegaliu duoti tau, išskyrus VISĄ SAVO MEILĘ. ... Ta citata tokia tinkama tau. Noriu paprašyti, kad pasistatytum šią lentelę ant savo rašomojo stalo. Ne todėl, kad tau ją dovanojau būtent aš, o dėl to, kad tai susiję su tavo ilgalaike tarnyba.“ Ji tebestovi ant mano rašomojo stalo Gvatemalos filiale iki pat šios dienos.

Tarnauju Jehovai nuo pat jaunystės ir dabar, sulaukęs senyvo amžiaus, dėkoju jam už gerą sveikatą, leidžiančią atlikti man paskirtas pareigas. Reguliariai skaitydamas Bibliją, dažnai aptinku citatas, kurias, man rodos, mano mylimoji Helen būtų pasibraukusi savo Biblijoje. Taip pagalvojau vėl skaitydamas Psalmių 48:14 (Brb): „Šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties.“

Man malonu dalytis su kitais mintimis apie prikėlimo dieną, kai žmonės iš visų buvusių tautų sutiks savo mylimuosius, sugrįžtančius iš mirties į naują pasaulį. Kokia perspektyva! Kokios džiaugsmo ašaros liesis tada, kai prisiminsime, jog Jehova iš tiesų yra Dievas — „nuolankiųjų guodėjas“! (2 Korintiečiams 7:6)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pagal laikrodžio rodyklę iš kairės viršuje: mama, tėtis, teta Eva ir broliai Karlas bei Klarensas, 1910 metai

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Aš su Helen 1947-aisiais ir 1992-aisiais