Kaip tu vertini save?

TAI buvo išdidus žmogus. Gavęs aukštas pareigas vyriausybėje, jis slapta džiaugėsi liaupsinamas bei aukštinamas. Tačiau, dideliam jo apmaudui, kitas tarnautojas nepanoro rodyti tokios pagarbos. Iš keršto išdidusis pareigūnas sumanė sunaikinti visus imperijoje gyvenusius savo įžeidėjo tautiečius. Kokia iškreipta savimana!

Tas intrigantas buvo Hamanas, aukštas Persijos karaliaus Ahasvero rūmų pareigūnas. Prieš ką buvo nukreiptas jo priešiškumas? Prieš žydą Mordechają. Nors Hamano kerštingumas pasiekė aukščiausią ribą — jis siekė išžudyti visą tautą, — tokia reakcija parodo, kokie grėsmingi gali būti išdidumo padariniai. Jo įžūli dvasia ne tik slėgė kitus, bet ir jam pačiam užtraukė viešą pažeminimą ir, galiausiai, mirtį (Esteros 3:1-9; 5:8-14; 6:4-10; 7:1-10).

Tikrieji garbintojai gali pasidaryti išdidūs

Jehova reikalauja, kad mes ‛vaikščiotume nuolankiai su Dievu’ (Michėjo 6:8, Brb). Biblijoje randame pranešimų apie įvairius žmones, kurie pervertino save. Tai sukėlė jiems sunkumų bei širdgėlos. Kelių tokių pavyzdžių aptarimas padės mums suvokti, kaip neprotinga ir pavojinga turėti netinkamą požiūrį.

Pranašas Jona, Dievo įgaliotas perspėti nuodėminguosius nineviečius apie Jehovos jiems paskirtą nuosprendį, ėmė mąstyti taip netinkamai, kad net mėgino pabėgti (Jonos 1:1-3). Vėliau, kai jo uolus skelbimas paskatino nineviečius atgailauti, Jona pasipiktino. Jis buvo taip susirūpinęs savo, kaip pranašo, reputacija, kad beveik ar net visiškai nesijaudino dėl tūkstančių nineviečių gyvybių (Jonos 4:1-3). Jeigu pernelyg rūpinamės savimi, gali būti sunku išlaikyti objektyvų požiūrį į aplinkinius žmones bei įvykius.

Panašiai atsitiko ir su geruoju Judo karaliumi Uziju. Praradęs nuovoką, jis pasipūtėliškai mėgino imtis tam tikrų kunigo pareigų. Įžūlus ir akiplėšiškas elgesys Uzijui daug kainavo: jis prarado sveikatą bei Dievo palankumą (2 Kronikų 26:3, 16-21).

Iškreipta mąstysena vos nepražudė Jėzaus apaštalų. Jie pradėjo perdėtai rūpintis savo šlove bei valdžia. Atėjus didelių išbandymų metui, apaštalai paliko Jėzų ir pabėgo (Mato 18:1; 20:20-28; 26:56; Morkaus 9:33, 34; Luko 22:24). Praradę kuklumą bei pasipūtėliškai mąstydami, jie vos neužmiršo Jehovos tikslo ir savo vaidmens, susijusio su jo valia.

Žalingos išdidumo pasekmės

Nenuosaikus požiūris į save gali sukelti sielvartą ir pakenkti santykiams su kitais. Tarkim, mes sėdime kambaryje ir pastebime besišnabždančią ir besijuokiančią porą. Jei esame egocentriški, galime neteisingai pamanyti, kad jie šaiposi iš mūsų, nes kalba labai tyliai. Mūsų protas neleidžia paaiškinti jų elgsenos kaip nors kitaip. Pagaliau, apie ką dar jie galėtų kalbėtis? Galime įsižeisti ir nuspręsti daugiau niekuomet nebendrauti su šia pora. Taip mūsų nenuosaikus požiūris į save gali sukelti nesusipratimą ir pakenkti santykiams su draugais, šeimos nariais bei kitais žmonėmis.

 Tie, kurie perdėtai vertina save, gali tapti pagyrūnais, nuolat besididžiuojančiais tariamais talentais, žygdarbiais ar turtais. Galbūt jie dominuoja pokalbiuose, nuolat stengdamiesi įterpti ką nors apie save. Tokia kalba atskleidžia tikrosios meilės stygių ir gali labai erzinti. Taip išpuikėliai dažnai patys nutolsta nuo kitų (1 Korintiečiams 13:4).

Mus, kaip Jehovos Liudytojus, kas nors gali išjuokti ar atstumti skelbimo tarnyboje. Turime nepamiršti, kad toks priešiškumas iš tiesų nukreiptas ne prieš mus asmeniškai, bet prieš Jehovą — mūsų žinios Šaltinį. Tačiau iškreiptas požiūris į savo pačių reikšmingumą gali sukelti rimtų padarinių. Prieš keletą metų kažkoks namų šeimininkas iškoneveikė vieną brolį. Šis jam užgauliai atsikirto (Efeziečiams 4:29). Po to tas brolis daugiau niekada nedalyvavo tarnyboje po namus. Taip, išdidumas gali paskatinti mus prarasti savitvardą skelbiant. Stenkimės niekuomet neleisti, kad taip atsitiktų. Verčiau nuolankiai prašykime, kad Jehova padėtų išlikti dėkingiems už privilegiją dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje (2 Korintiečiams 4:1, 7; 10:4, 5).

Be to, pasipūtėliškas požiūris gali sukliudyti mums priimti labai reikalingą patarimą. Prieš keletą metų vienoje Centrinės Amerikos šalyje jaunuolis atliko užduotį krikščionių susirinkimo Teokratinės tarnybos mokykloje. Išgirdęs iš mokyklos prižiūrėtojo gal kiek tiesmuką patarimą, jis įtūžęs sviedė Bibliją ant grindų ir išbėgo iš Karalystės salės, ketindamas niekada į ją negrįžti. Tačiau po kelių dienų sutramdė savo išdidumą, susitaikė su mokyklos prižiūrėtoju ir nuolankiai priėmė jo patarimą. Laikui bėgant, šis jaunuolis tapo subrendusiu krikščionimi.

Nekuklumas ir pernelyg aukštas savęs vertinimas gali sugadinti mūsų santykius su Dievu. Patarlių 16:5 (Brb) perspėjama: „Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje.“

Nuosaikus požiūris į save

Be abejo, neturėtume vertinti savęs pernelyg gerai. Žinoma, tai nereiškia, jog nereikėtų apgalvoti, ką darome ar sakome. Biblijoje nurodoma, kad prižiūrėtojai, tarnybiniai padėjėjai — iš tikrųjų visi susirinkimo nariai — turėtų elgtis rimtai (1 Timotiejui 3:4, 8, 11; Titui 2:2). Tad kaip krikščionys gali išsiugdyti bei išlaikyti nuolankumą, nuosaikumą ir deramą savimaną?

Biblijoje pasakojama apie daugelį žmonių, nuosaikiai vertinusių save. Ypač nuolankumu pasižymėjo Jėzus Kristus. Kad įvykdytų savo Tėvo valią ir išgelbėtų žmoniją, Dievo Sūnus noriai paliko šlovingą vietą danguje ir tapo kukliu žmogumi žemėje. Nors buvo užgauliojamas, plūstamas bei gėdingai nužudytas, jis išlaikė savitvardą ir orumą (Mato 20:28; Filipiečiams 2:5-8; 1 Petro 2:23, 24). Kodėl Jėzus pajėgė taip elgtis? Jis visiškai pasitikėjo Jehova ir buvo pasiryžęs vykdyti jo valią. Jėzus stropiai tyrinėjo Dievo Žodį, karštai meldėsi ir stengėsi tarnauti visomis jėgomis (Mato 4:1-10; 26:36-44; Luko 8:1; Jono 4:34; 8:28; Žydams 5:7). Jo pavyzdys gali padėti mums išsiugdyti ir išlaikyti nuosaikų požiūrį į save (1 Petro 2:21).

Be to, apsvarstyk puikų karaliaus Sauliaus sūnaus Jonatano pavyzdį. Dėl tėvo neklusnumo Jonatanas neteko galimybės paveldėti karaliaus sostą (1 Samuelio 15:10-29). Ar Jonatanas labai pasipiktino dėl tokio praradimo? Ar jis pavyduliavo Dovydui, jaunuoliui, turėjusiam karaliauti vietoje jo? Nors buvo vyresnis ir galbūt daugiau patyręs už Dovydą, Jonatanas nuolankiai bei nusižeminusiai sutiko su Jehovos sprendimu ir ištikimai rėmė Dovydą (1 Samuelio 23:16-18).  Aiškus Dievo valios pažinimas ir troškimas vykdyti ją padės mums „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“ (Romiečiams 12:3).

Jėzus mokė, kaip vertinga rodyti kuklumą bei nuolankumą. Jis paaiškino mokiniams, kad jie vestuvių puotoje neturėtų užimti „pirmųjų vietų prie stalo“, nes gali būti pažeminti, jei, pasirodžius garbingesniam svečiui, bus paprašyti pereiti į paskutinę vietą. Kad pamokymas būtų visiškai aiškus, Jėzus pridūrė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Luko 14:7-11). Mums išmintinga kreipti dėmesį į Jėzaus patarimą ir ‛apsivilkti nuolankumu’ (Kolosiečiams 3:12; 1 Korintiečiams 1:31).

Būk nuosaikus, būsi laimingas

Nuolanki bei kukli dvasia leidžia Jehovos Liudytojams patirti tikrą džiaugsmą savo tarnyboje. Vyresnieji tampa malonesni, kai jie nuolankiai ‛gaili kaimenės’ (Apaštalų darbai 20:28, 29). Tada visiems susirinkime lengviau su jais bendrauti bei kreiptis į juos pagalbos. Taip meilės, nuoširdumo bei pasitikėjimo dvasia gali suartinti susirinkimą.

Neperdėta savimonė padeda mums tapti gerais draugais. Kuklumas bei nuolankumas sulaikys mus nuo konkurencijos dvasios bei pastangų pranokti kitus darbais ar materialiais dalykais. Šios dieviškos savybės padės tapti dėmesingesniems, taigi geriau sugebėsime paguosti ir paremti kitus (Filipiečiams 2:3, 4). Pajutę meilę bei gerumą, žmonės paprastai atsiliepia tuo pačiu. Ar tokie nesavanaudiški tarpusavio santykiai netampa pamatu, ant kurio ugdoma tvirta draugystė? Kokia palaima už kuklią ir neperdėtą savimonę! (Romiečiams 12:10)

Be to, nuosaikiai save vertinant, lengviau prisipažinti klydus, jei ką nors įžeidžiame (Mato 5:23, 24). Tai gerina mūsų santykius: padeda susitaikyti ir gerbti vienam kitą. Jei vadovaujantys krikščionys, pavyzdžiui, vyresnieji, yra nuolankūs ir kuklūs, jie gali padaryti daug gero kitiems (Patarlių 3:27; Mato 11:29). Be to, nuolankus žmogus lengviau atleis tiems, kurie jam nusikalto (Mato 6:12-15). Pajutęs panieką, jis nereaguos pernelyg jautriai ir pasitikės, kad Jehova atitaisys tai, kas kitaip neatitaisoma (Psalmių 37:5; Patarlių 3:5, 6).

Didžiausia palaima už kuklų ir nuolankų požiūrį į save yra Jehovos palankumas bei pritarimas. „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Petro 5:5). Niekada nepakliūkime į spąstus, — nemanykime esą geresni, negu esame iš tikrųjų. Verčiau kukliai pripažinkime savo vietą, mums skirtą Jehovos. Didžiulės palaimos laukia visų tų, kurie vykdo jo reikalavimą ‛nuolankiai vaikščioti su Dievu’.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Jonatanas nuolankiai rėmė Dovydą