Gyvenimo istorija

Jehova — mano prieglauda ir stiprybė

PAPASAKOJO MARSELIS FILTO

„Tekėdama už jo, būk pasiruošusi sėsti į kalėjimą.“ Taip sakė žmonės mano sužadėtinei. Papasakosiu, kodėl jie taip kalbėjo.

GIMIAU 1927 metais Kanados provincijoje Kvebeke, katalikybės citadelėje. Maždaug po ketverių metų mūsų namuose Monrealyje ėmė lankytis Jehovos Liudytoja Sesilė Diufur, tarnaujanti visalaike skelbėja. Dėl skelbiamos Biblijos žinios ji dažnai susilaukdavo aplinkinių priekaištų, ne kartą buvo suimta ir įžeidinėjama. Tad netrukus ir mes patyrėme, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mato 24:9).

Tuo laiku nė vienam Kanados prancūzui net į galvą neateidavo atsisakyti katalikybės. Mano tėvai netapo krikštytais Liudytojais, tačiau jie gan greit suprato, jog katalikų bažnyčios mokymai nesiderina su Biblija. Todėl jie skatino savo aštuonetą vaikų skaityti Liudytojų literatūrą ir rėmė tuos iš mūsų, kurie laikėmės Biblijos tiesos.

Mano pozicija sunkiu metu

1942 metais, dar būdamas moksleivis, pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. Kanadoje tuo laiku Jehovos Liudytojų veikla buvo uždrausta, nes jie, sekdami pirmųjų krikščionių pavyzdžiu, nedalyvavo tautų karuose (Izaijo 2:4; Mato 26:52). Mano vyriausiasis brolis Rolandas buvo išsiųstas į darbo stovyklą už atsisakymą imti ginklą ir eiti į tada siautusį pasaulinį karą.

 Maždaug tuo metu tėvas davė man knygą prancūzų kalba; joje buvo rašoma, kaip kentė Vokietijos Liudytojai, atsisakę remti Adolfo Hitlerio karinę kampaniją. * Jų ištikimybė skatino mane būti tokį pat drąsų ir aš pradėjau lankyti Jehovos Liudytojų sueigas, rengiamas privačiame name. Netrukus mane pakvietė dalyvauti skelbimo darbe ir aš sutikau gerai žinodamas, jog galiu būti suimtas ir įkalintas.

Paprašęs maldoje stiprybės, pasibeldžiau į pirmąsias duris. Maloni moteris pakvietė užeiti. Prisistatęs perskaičiau jai žodžius iš 2 Timotiejui 3:16: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas.“

— Ar nenorėtumėte daugiau žinoti apie Bibliją? — paklausiau.

— Norėčiau, — atsakė moteris.

Pažadėjau jai atsivesti draugę, išmanančią apie Bibliją daugiau nei aš (kitą savaitę taip ir padariau). Po pirmojo bandymo įgijau daugiau pasitikėjimo ir supratau, kad savo jėgomis negalėtume tarnauti. Pasak apaštalo Pauliaus, tai darome Jehovos padedami. Itin svarbu pripažinti, jog „ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Korintiečiams 4:7).

Nuo to laiko skelbimas, areštai ir įkalinimas pasidarė mano kasdienybė. Tad nenuostabu, kad mano būsimai nuotakai žmonės kalbėjo: „Tekėdama už jo, būk pasiruošusi sėsti į kalėjimą“! Tačiau tokie išbandymai nebuvo sunkūs, nes paprastai praleidę naktį kalėjime jau kitą dieną draugų rūpesčiu būdavome išleisti už užstatą.

Svarbus sprendimas

1943 metų balandį pasiaukojau Jehovai ir tai parodžiau krikštu. Paskui 1944-ųjų rugpjūtį dalyvavau dideliame kongrese, surengtame prie Kanados sienos esančiame JAV mieste Bafale (Niujorko valstija), kur susirinko 25000 dalyvių. Programa man įkvėpė troškimą visą savo laiką skirti Jehovos tarnybai — būti pionieriumi. Jehovos Liudytojų veiklos draudimas Kanadoje buvo panaikintas 1945-ųjų gegužę, o kitą mėnesį aš jau ėmiau tarnauti pionieriumi.

Daugiau skelbdamas, dažniau ir kalėdavau. Kartą sėdėjau kameroje su Maiku Mileriu, ištikimu ilgamečiu Jehovos tarnu. Sėdėjome ant cementinių grindų ir kalbėjomės.  Įkvepiantis dvasinis pokalbis be galo mane sustiprino. Paskui mane pervėrė mintis: ‛Kas būtų, jei dėl kokio nors nesusipratimo nebesikalbėtume?’ Laikas, praleistas kalėjime su šiuo brangiu broliu, buvo vienas iš puikiausių gyvenimo pamokymų, jog mums būtina bendrauti su broliais ir todėl turime atleisti vieni kitiems. Antraip atsitiktų tai, apie ką perspėja apaštalas Paulius: „Jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Galatams 5:15)

1945-ųjų rugsėjį buvau pakviestas Torontan, į Sargybos bokšto bendrijos Kanados filialą, vadinamą Beteliu. Čia dvasinis lavinimas mus tikrai ugdė ir stiprino tikėjimą. Kitąmet buvau paskirtas dirbti Betelio ūkyje, esančiame maždaug už 40 kilometrų nuo filialo. Rinkau braškes su jauna sesute Ane Volynek; pastebėjau ne tik jos grožį, bet ir meilę bei uolų atsidavimą Jehovai. Mūsų draugystė stiprėjo ir 1947-ųjų sausį susituokėme.

Tolesnius dvejus su puse metų abu tarnavome pionieriais Londone (Ontarijo provincija), o paskui Keip Bretono saloje, kur padėjome įkurti susirinkimą. Vėliau, 1949 metais, buvome pakviesti į Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 14 klasę, kur mus ruošė misionieriaus darbui.

Misionieriška tarnyba Kvebeke

Ankstesnieji Gileado absolventai kanadiečiai buvo pasiųsti pradėti skelbimo kampaniją Kvebeke. 1950 metais mes drauge su 25 kitais bendramoksliais iš 14 klasės irgi ten išvykome. Platesnė skelbimo veikla sukėlė stiprų persekiojimą bei chuliganiškus išpuolius, kurstomus katalikų vadovybės.

Praėjus porai dienų po mūsų atvykimo į savo pirmąją paskyrimo vietą, Rujeną, policija suėmė Anę ir įsodino į savo automobilį. Jai, tik retsykiais mačiusiai policininką savo kaimelyje Kanados provincijoje Manitoboje, tai buvo neįprasta. Anė, žinoma, išsigando ir prisiminė žodžius: „Tekėdama už jo, būk pasiruošusi sėsti į kalėjimą.“ Policininkai neišvažiavo, kol surado mane ir įsodino greta Anės. „Kaip gerai, kad tu šalia!“— sušuko ji. Vis dėlto Anė laikėsi labai ramiai; ji pasakė: „Juk taip buvo ir apaštalams, skelbusiems apie Jėzų“ (Apaštalų darbai 4:1-3; 5:17, 18). Paskui tą pačią dieną mus paleido už užstatą.

Praėjus metams po to incidento, skelbdamas per namus savo naujoje teritorijoje Monrealyje, išgirdau gatvėje bruzdesį ir pamačiau būrį įpykusių žmonių, laidančių akmenis. Man beeinant gelbėti Anę su drauge, atvyko policininkai. Jie suėmė ne užpuolikus, o Anę ir antrąją skelbėją! Kalėjime Anė priminė tai naujai sesutei, kad joms išsipildė Jėzaus žodžiai: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mato 10:22).

Kvebeke vienu metu teismuose buvo iškelta 1700 bylų prieš Jehovos Liudytojus. Paprastai kaltindavo, kad mūsų literatūra skatina maištą arba kad ją platiname be leidimo. Todėl Sargybos bokšto bendrijos juridinis skyrius padavė į teismą Kvebeko vyriausybę. Po daugelį metų trukusių teisinių batalijų Jehova apdovanojo mus dviem didelėmis pergalėmis Aukščiausiajame Kanados teisme: 1950-ųjų gruodį buvo atmestas kaltinimas dėl mūsų leidinių maištingumo, o 1953-iųjų spalį buvo patvirtinta mūsų teisė be leidimo platinti biblinę literatūrą. Tad buvo visai akivaizdu, kad Jehova tikrai yra „prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje“ (Psalmių 46:1, Brb).

Kvebeke Liudytojų nuostabiai padaugėjo: 1945 metais man pradėjus pionierišką  tarnybą jų buvo tik 356, o dabar — 24000! Išties išsipildė Biblijos pranašystė: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, nebus sėkmingas, liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, nugalėsi“ (Izaijo 54:17).

Mūsų darbas Prancūzijoje

1959-ųjų rugsėjį abu su Ane buvome pakviesti į Prancūziją tarnauti Paryžiaus Betelyje — turėjau vadovauti spaustuvei. Iki mūsų atvykimo 1960-ųjų sausį literatūra buvo spausdinama komercinėje firmoje. Kadangi Prancūzijoje Sargybos bokštas buvo uždraustas, ten ėjo mėnesinis 64 puslapių bukletas, pavadintas „Vietiniu Jehovos Liudytojų biuleteniu“; jame buvo spausdinami einamojo mėnesio studijų straipsniai. Prancūzijoje 1960—1967 metų laikotarpiu skelbėjų padaugėjo nuo 15439 iki 26250.

Galop dauguma misionierių vėl buvo pasiųsti į kitas vietas: vieni — į tas Afrikos šalis, kuriose kalbama prancūziškai, kiti — atgal į Kvebeką. Kadangi Anė sirguliavo ir ją reikėjo operuoti, mudu grįžome į Kvebeką. Po trejeto gydymosi metų Anės sveikata pasitaisė. Tada man paskyrė rajono priežiūrą: kas savaitę lankiau kurį nors susirinkimą stiprindamas jį dvasiškai.

Misionieriškas darbas Afrikoje

Po keleto metų, 1981-aisiais, apsidžiaugėme gavę naują užduotį: tarnauti misionieriais Zaire (dabar Kongo Demokratinė Respublika). Žmonės gyveno vargingai ir kentė daug sunkumų. Mums atvykus, Liudytojų buvo 25753; nūdien jų yra daugiau nei 113000, o Kristaus mirties Minėjime 1999 metais dalyvavo 446362 žmonės!

1984 metais iš valdžios nupirkome maždaug 200 ha žemės naujo filialo statybai. Vėliau, 1985-ųjų gruodį, sostinėje Kinšasoje vyko tarptautinis kongresas, į kurį susirinko 32000 delegatų iš daugelio pasaulio šalių. Paskui dėl dvasininkų sukurstyto priešiškumo mūsų darbas Zaire nutrūko. 1986 metų kovo 12-ąją atsakingiems broliams buvo įteiktas tuometinio šalies prezidento Mobutu Sese Seko pasirašytas raštas, kad Zairo Jehovos Liudytojų organizacija uždraudžiama.

Netikėtai pasikeitus aplinkybėms, teko taikyti Biblijos patarimą: „Supratingas numato pavojų ir pasislepia“ (Patarlių 22:3, Brb). Organizavome popieriaus, rašalo, fotojuostų, spausdinimo formų bei chemikalų tiekimą iš užsienio mūsų leidiniams spausdinti Kinšasoje. Įkūrėme savo platintojų tinklą. Viską sutvarkę, dirbome sklandžiau nei valstybinis paštas!

Tūkstančiai Liudytojų buvo suimti, daugelį jų žiauriai kankino. Tačiau jie, išskyrus keletą, atlaikė tuos išmėginimus ir liko ištikimi. Aš irgi buvau suimtas ir mačiau, kokias baisias sąlygas broliai turėjo iškęsti kalėjime. Ne kartą buvome slaptosios policijos bei valdžios visaip spaudžiami, bet Jehova visada padėdavo neprarasti vilties (2 Korintiečiams 4:8).

Vieno verslininko sandėlyje buvome paslėpę 3000 dėžių su literatūra. Tačiau kažkas iš jo darbuotojų pranešė apie tai policininkams ir jie suėmė verslininką. Pakeliui į kalėjimą jis atsitiktinai pamatė mane važiuojantį automobiliu ir pasakė pareigūnams, kad aš laikau pas jį literatūrą. Policininkai sustabdė mane, ėmė tardyti ir kaltinti, kad saugau draudžiamus leidinius to vyriškio sandėlyje.

— Ar turite bent vieną iš tų knygų? — paklausiau.

— Žinoma, — atsakė policininkai.

— Ar galiu žvilgtelėti? — paklausiau.

 Jie padavė man vieną egzempliorių ir aš parodžiau, kas parašyta: „Spausdino Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija Jungtinėse Amerikos Valstijose.“

— Jūs laikote savo rankose tai, kas priklauso Amerikai, o ne Zairui, — priminiau jiems. — Jūsų vyriausybė uždraudė Zairo Jehovos Liudytojų korporaciją, bet ne Jungtinių Valstijų Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendriją. Taigi turite gerai pagalvoti, prieš darydami ką nors su šiais leidiniais.

Be leidimo jie negalėjo manęs suimti. Tą pačią naktį dviem sunkvežimiais išvežėme iš sandėlio visą literatūrą. Kitą rytą ten atskubėję pareigūnai nieko nepešė. Tuomet jie ėmė ieškoti manęs, nes jau turėjo teismo leidimą areštui, o kai surado, teko pačiam savo automobiliu važiuoti į kalėjimą — policininkai neturėjo transporto! Mane atlydėjęs kitas Liudytojas paėmė automobilį, nes pareigūnai galėjo jį pasisavinti.

Keturias valandas kvotę, jie nutarė išsiųsti mane iš šalies. Aš parodžiau vyriausybės laiško fotokopiją. Ten buvo rašoma, jog uždraustos Zairo Jehovos Liudytojų bendrijos turto likvidacija pavesta man, tad galėjau tęsti savo veiklą Betelyje.

Po ketverių įtempto darbo metų Zaire draudimo sąlygomis man skrandyje atsirado pavojinga kraujuojanti opa. Buvau pasiųstas gydytis į Pietų Afrikos Respubliką. Ten filialo broliai manimi labai rūpinosi ir aš pasveikau. Zaire ištarnavę aštuonerius įsimintinus ir kupinus laimingų akimirkų metus, 1989-aisiais persikėlėme į Pietų Afrikos Respublikos filialą. 1998 metais sugrįžome į gimtinę ir nuo tada tarnaujame Kanados Betelyje.

Dėkingas už tarnybą

Prisimindamas savo 54 visalaikės tarnybos metus, esu labai patenkintas, kad savo jaunystės jėgas skyriau neįkainojamai Jehovos tarnybai. Nors Anei teko patirti daug išmėginimų, ji niekada nesiskundė ir visuomet daug prisidėjo prie mūsų veiklos. Mes abu turėjome privilegiją padėti daugeliui žmonių pažinti Jehovą ir dabar nemažai jų triūsia visalaikėje tarnyboje. Kaip džiugu, kad kai kurie jų vaikai ir net provaikiai tarnauja mūsų didžiam Dievui Jehovai!

Esu tikras, jog niekas šiame pasaulyje neprilygsta Jehovos mums suteiktoms privilegijoms bei palaimoms. Žinoma, turėjome daug išmėginimų, bet visa tai stiprino mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Jehova. Jis tikrai įrodė esąs tvirtas bokštas, patikima priebėga ir pagalba nelaimėje.

[Išnaša]

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Tarnaujame pionieriais 1947 metais; drauge su Ane šiandien

[Iliustracija 29 puslapyje]

Mūsų pažįstami zairiečiai mylėjo Biblijos tiesą