Ar turi „Kristaus mintį“?
Ar turi „Kristaus mintį“?
„Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“ (ROMIEČIAMS 15:5).
1. Kaip Jėzus vaizduojamas daugelyje vadinamosios krikščionybės paveikslų ir kodėl jie neperteikia tikrų Jėzaus bruožų?
„NIEKAS nematė jo besijuokiančio.“ Taip apie Jėzų sakoma laiške, neva parašytame vieno senovės Romos pareigūno. Manoma, kad šis apibūdinimas, žinomas maždaug nuo XI amžiaus, nulėmė daugelio menininkų požiūrį. * Yra nemažai paveikslų, vaizduojančių Jėzų tokiu sielvartautoju, kuris galbūt niekada nesišypsojo. Tačiau Jėzus tikrai negalėjo būti toks. Evangelijose jis — malonus, nuoširdus, jausmingas žmogus.
2. Kaip galime siekti „būti vienos minties su Kristumi Jėzumi“ ir ką tai įgalins mus daryti?
2 Suprantama, jog norėdami pažinti tikrąjį Jėzų turime kaupti savo prote bei širdyje tikslias žinias, koks iš tikrųjų buvo Jėzus gyvendamas žemėje. Todėl aptarkime kai kurias Evangelijų eilutes, padedančias suvokti „Kristaus mintį“, tai yra jo jausmus, supratimą, mąstyseną bei argumentus (1 Korintiečiams 2:16, Jr). Apmąstykime, kaip galime siekti „būti vienos minties su Kristumi Jėzumi“ (Romiečiams 15:5, NW). Tai labiau padės mums sekti jo pavyzdžiu savo gyvenime ir bendraujant su kitais (Jono 13:15).
Lengvai prieinamas asmuo
3, 4. a) Apie ką rašoma Morkaus 10:13-16? b) Kaip Jėzus reagavo, kai mokiniai neleido vaikams prisiartinti prie jo?
3 Žmones traukė prie Jėzaus. Įvairaus amžiaus ir visokios kilmės asmenys laisvai į jį kreipdavosi. Aptarkime Morkaus 10:13-16 aprašytą atsitikimą. Tai buvo Jėzaus tarnystės pabaigoje, kai jis paskutinį kartą ėjo į Jeruzalę žinodamas, kad jo laukia skausminga mirtis (Morkaus 10:32-34).
4 Įsivaizduok: žmonės pradėjo nešti vaikus, net kūdikius, norėdami, kad Jėzus palaimintų. * Tačiau mokiniai draudė vaikams prisiartinti prie Jėzaus. Galbūt jie manė, kad tomis lemiamomis savaitėmis vaikai tik trukdys Jėzui. Tačiau mokiniai klydo. Jėzui visai nepatiko tai, ką mokiniai daro. Jis pasišaukė vaikus pas save ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Morkaus 10:8-15). Paskui visi pamatė Jėzaus švelnumą ir maloningumą. Rašte sakoma: „Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Morkaus 10:8-17). Vaikai tikriausiai jautėsi jaukiai ant rūpestingų Jėzaus rankų.
5. Ką sužinome apie Jėzaus bruožus iš Morkaus 10:13-16?
5 Šis trumpas pasakojimas daug byloja apie Jėzų. Atkreipk dėmesį, jog jis buvo lengvai prieinamas. Nors Jėzus anksčiau turėjo aukštą padėtį danguje, tačiau neatbaidydavo ir nežemindavo netobulų žmonių (Jono 17:5). Ar neįsidėmėtina, jog net vaikai su juo jautėsi laisvai? Jie tikrai būtų nėję prie šalto, bedžiaugsmio, niekad nesišypsančio, nesijuokiančio žmogaus! Visokio amžiaus žmonės mielai bendraudavo su Jėzumi, nes jautė jį esant malonų, rūpestingą ir buvo tikri, jog jis niekada nuo jų nenusisuks.
6. Kaip vyresnieji gali padėti bendratikiams noriau kreiptis į juos?
6 Apmąstydami šį atsitikimą, galime savęs paklausti: ‛Ar aš turiu Kristaus mintį? Ar su manimi lengva bendrauti?’ Šiais kritiškais laikais Dievo avims reikia ganytojų, į kuriuos nesunku kreiptis, vyrų, esančių kaip „pastogė nuo vėjo“ (Izaijo 32:1, 2; 2 Timotiejui 3:1). Vyresnieji, jei jūs nuoširdžiai domitės savo broliais ir noriai jiems aukojatės, jie jaus jūsų rūpestį. Tai bus akivaizdu iš jūsų veido išraiškos, balso ir švelnios elgsenos. Jei žmonės jaus tikrą šilumą ir rūpinimąsi, jiems bus lengviau kreiptis į jus. Viena krikščionė paaiškino, kodėl ji galėjo išsipasakoti vyresniajam: „Jis kalbėjosi su manimi švelniai ir su užuojauta. Antraip gal nebūčiau nė žodžio ištarusi. Jis įkvėpė man pasitikėjimą.“
Dėmesingas kitiems
7. a) Kaip Jėzus parodė dėmesingumą kitiems? b) Kodėl Jėzus grąžino aklajam regėjimą palaipsniui?
7 Jėzus buvo dėmesingas, jam rūpėjo kitų jausmai. Jau vien ligonių išvaizda skatindavo jį išlaisvinti juos iš kančių (Mato 14:14). Jėzus suprato kitų žmonių ribotumus bei poreikius (Jono 16:12). Kartą pas jį atvedė akląjį ir maldavo išgydyti. Jėzus grąžino jam regėjimą, bet ne iš karto, o pamažėle. Iš pradžių vyriškis matė žmones miglotai — ‛lyg kokius medžius vaikščiojančius’. Paskui Jėzus jam visai grąžino regėjimą. Kodėl jis tai darė palaipsniui? Tai tikriausiai buvo neregio labui, kad jo neištiktų sukrėtimas po ilgų tamsos metų staiga išvydus šviesą ir viską aplinkui (Morkaus 8:22-26).
8, 9. a) Kas atsitiko, kai tik Jėzus ir jo mokiniai įžengė į Dekapolio sritį? b) Papasakok, kaip Jėzus išgydė kurčią vyrą.
8 Pagalvok dar apie vieną įvykį netrukus po 32 m. e. m. Paschos. Jėzus su mokiniais atėjo į Dekapolio sritį rytuose nuo Galilėjos ežero. Gan greit susirinko didžiulė minia ir atgabeno pas Jėzų daug ligonių bei luošų, o jis visus juos pagydė (Mato 15:29, 30). Įdomu, kad Jėzus atkreipė ypatingą dėmesį į vieną vyrą. Evangelijos rašytojas Morkus vienintelis aprašė šį įvykį (Morkaus 7:31-35).
9 Tas vyras buvo kurčias ir beveik nebylys. Jėzus galbūt pastebėjo, kad šis žmogus labai nervinasi ir varžosi. Tada Jėzus pasielgė kiek kitaip: pasivedėjo vyriškį nuošaliau nuo minios ir ženklais parodė, ką ruošiasi daryti. Jis „įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“ (Morkaus 7:33). Paskui Jėzus pažvelgė į dangų ir maldingai atsiduso. Tokiu iškalbingu gestu Jėzus norėjo pasakyti anam vyrui: ‛Viską, ką ruošiuosi padaryti dėl tavęs, yra Dievo duota galia.’ Galiausiai Jėzus tarė: „Atsiverk!“ (Morkaus 7:34) Tuojau atsivėrė to vyro klausa ir jis galėjo normaliai kalbėti.
10, 11. Kaip galime gerbti kitų jausmus susirinkime? ir šeimoje?
10 Koks Jėzaus dėmesingumas žmonėms! Jis buvo jautrus jiems ir viską darė atsižvelgdamas į jų jausmus. Mes, krikščionys, irgi turime panašiai elgtis su kitais ugdydamiesi ir rodydami Kristaus mąstyseną. Biblija ragina: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). Tai skatina mus kalbėti ir elgtis atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus.
11 Susirinkime galime gerbti kitų jausmus kilniai elgdamiesi su bendratikiais — kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis (Mato 7:12). Tad turime žiūrėti, ką sakome ir kaip sakome (Kolosiečiams 4:6). Prisimink, jog „neapgalvoti žodžiai yra kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18). O kaip šeimoje? Vyras ir žmona, kuriuos vienija tikra meilė, gerbia vienas kito jausmus (Efeziečiams 5:33). Jie vengia šiurkščių žodžių, negailestingos kritikos bei kartaus sarkazmo — visko, kas įžeidžia ir nelengvai užgydoma. Reikia atsižvelgti ir į vaikų jausmus. Pataisydami vaikus, tėvai privalo gerbti jų orumą ir be reikalo netrikdyti * (Kolosiečiams 3:21). Būdami atidūs kitiems, parodome turį Kristaus mintį.
Pasitikėjo kitais žmonėmis
12. Koks buvo nuosaikus, tikroviškas Jėzaus požiūris į savo mokinius?
12 Jėzaus požiūris į mokinius buvo nuosaikus, tikroviškas. Jis gerai žinojo, kad jie netobuli. Be to, jis galėjo suprasti, kas yra žmogaus širdyje (Jono 2:24, 25). Vis dėlto jis vertindavo juos ne pagal netobulumą, o pagal jų gerąsias savybes. Jėzus taip pat įžvelgė tų Jehovos patrauktų vyrų galimybes (Jono 6:44). Palankus Jėzaus požiūris į savo mokinius buvo matomas iš elgesio su jais — pavyzdžiui, jis pasitikėjo tais žmonėmis.
13. Kaip Jėzus parodė pasitikėjimą savo mokiniais?
13 Kaip Jėzus rodė tokį pasitikėjimą? Palikdamas žemę, savo pateptiesiems mokiniams jis skyrė nelengvą užduotį: visame pasaulyje rūpintis jo Karalystės interesais (Mato 25:14, 15; Luko 12:42-44). Savo tarnybos metu jis pasitikėjo apaštalais net netiesiogiai, mažmožiuose. Stebuklingai padauginęs maistą minioms pamaitinti, Jėzus pavedė savo mokiniams jį padalyti (Mato 14:15-21; 15:32-37).
14. Ką tu pasakytumei apie Morkaus 4:35-41 aprašytą įvykį?
14 Atkreipk dėmesį į atsitikimą, aprašytą Morkaus 4:35-41. Jėzus su mokiniais plaukė valtimi per Galilėjos ežerą į rytus. Netrukus Jėzus atsigulė valties gale ir užmigo. Tuomet pakilo „didžiulė vėtra“. Tai įprastas reiškinys Galilėjos ežere. Jis tyvuliuoja įduboje (maždaug 200 metrų žemiau jūros lygio), todėl ten oras yra šiltesnis negu aplinkui ir vyksta atmosferos svyravimai. Be to, Jordano slėnyje siaučia smarkūs vėjai nuo šiaurėje esančio Hermono kalno. Todėl ramūs orai visai netikėtai gali virsti šėlstančia vėtra. Jėzus, be abejo, žinojo apie dažnai Galilėjos ežere kylančias audras, tačiau jis ramiai miegojo pasitikėdamas savo mokinių, tarp kurių buvo žvejų, patirtimi (Mato 4:18, 19).
15. Kaip galime sekti Jėzumi, noriai pasitikėjusiu savo mokiniais?
15 Ar mes galime sekti Jėzaus, pasitikėjusio savo mokiniais, pavyzdžiu? Kai kuriems sunku dalintis pareigomis su bendratikiais. Jie, vaizdžiai tariant, visada turi būti prie vairo. Tokie žmonės galbūt mano: ‛Jei noriu, kad viskas būtų kaip reikia, privalau padaryti pats!’ Tačiau jei visa darysime patys, galime išsekti ir be reikalo išeikvoti šeimai skirtą laiką. Be to, kiti žmonės negalės įgyti reikiamos patirties ir įgūdžių, jei nesidalinsime su jais kai kuriomis užduotimis bei pareigomis. Išmintinga išmokti pasitikėti bendratikiais ir pavesti jiems dalį reikalų. Mums derėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimus: ‛Ar aš turiu Kristaus mintį šiuo atveju? Ar noriai dalijuosi su kitais kai kuriomis užduotimis, ar pasitikiu, jog jie stengsis atlikti jas kuo geriausiai?’
Jis rodė tikėjimą savo mokiniais
16, 17. Kuo paskutinę savo gyvenimo žemėje naktį Jėzus patikino savo apaštalus, nors žinojo, kad šie jį paliks?
16 Jėzus dar ir kitaip rodė gerą požiūrį į savo mokinius. Jis leido suprasti jiems, jog jais pasitiki. Atkreipk dėmesį, kaip jis patikino apaštalus paskutinę savo gyvenimo žemėje naktį.
17 Tai buvo įtemptas vakaras Jėzui. Jis pamokė apaštalus nuolankumo: numazgojo jiems kojas. Paskui jis įsteigė vakarienę, būsiančią jo mirties minėjimu. Vėliau apaštalai vėl karštai susiginčijo, kuris iš jų didžiausias. Jėzus kaip visada buvo kantrus ir jų nebarė, o įtikinėjo. Jis pasakė, kas laukia ateityje: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‛Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’“ (Mato 26:31; Zacharijo 13:7). Jis žinojo, kad jo artimiausi draugai paliks jį, kuomet labiausiai jų reikės. Vis dėlto jis nepasmerkė apaštalų, o pasakė: „Kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mato 26:32). Taip Jėzus patikino, jog nors anie paliks jį, pats neišsižadės draugų ir vėl susitiks su jais pasibaigus šiam sunkiam išmėginimui.
18. Kokią svarbią užduotį Jėzus patikėjo savo mokiniams Galilėjoje ir kaip apaštalai ją vykdė?
18 Jėzus laikėsi duoto žodžio. Galilėjoje prikeltasis Jėzus pasirodė 11 ištikimų apaštalų, kurie, matyt, buvo susirinkę drauge su daugeliu kitų mokinių (Mato 28:16, 17; 1 Korintiečiams 15:6). Čia Jėzus patikėjo jiems svarbią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Apaštalų darbų knyga patvirtina, kad apaštalai vykdė šią užduotį. Jie ištikimai žengė pirmojo amžiaus gerosios naujienos skelbėjų priešakyje (Apaštalų darbai 2:41, 42; 4:33; 5:27-32).
19. Ko Jėzaus veiksmai po prikėlimo moko apie Kristaus mintį?
19 Ko galime pasimokyti iš šių Rašto eilučių apie Kristaus mintį? Nors Jėzus matė ir blogiausias savo apaštalų savybes, jis „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1). Nepaisydamas apaštalų klaidų, jis leido jiems suprasti tikįs jais. Įsidėmėk, jog Jėzaus pasitikėjimas bei tikėjimas apaštalais nebuvo beprasmis, o tikrai įkvėpė jų širdyse ryžtą nuveikti tai, kas buvo pavesta.
20, 21. Kaip galime rodyti gerą požiūrį į savo bendratikius?
20 Kaip mūsų požiūris į kitus gali atspindėti Kristaus mintį? Venk pesimistiškos nuomonės apie bendratikius. Bloga galvosena tikriausiai bus matoma iš tavo žodžių bei veiksmų (Luko 6:45). Tačiau Biblijoje sakoma, kad meilė „visa tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). Meilė žvelgia į gera, o ne į bloga, ji ugdo, o ne smukdo. Žmogus mieliau reaguoja į meilę ir padrąsinimą, o ne į bauginimus. Išreikšdami pasitikėjimą kitais žmonėmis, galime juos pastiprinti bei padrąsinti (1 Tesalonikiečiams 5:11). Jei kaip ir Kristus palankiai žvelgiame į savo brolius, bendrausime su jais taip, kad jie tvirtėtų ir atsiskleistų jų geriausios savybės.
21 Ugdyti ir rodyti Kristaus mintį reiškia daugiau, negu tik kai kur sekti Kristumi. Ankstesniame straipsnyje buvo paminėta, jog, norėdami elgtis kaip Jėzus, pirmiausia turime išmokti viską vertinti jo požiūriu. Evangelijos padeda mums įžvelgti dar ir kitus Jėzaus bruožus, jo mintis bei jausmus dėl pavesto darbo. Tai aptarsime kitame straipsnyje.
[Išnašos]
^ pstr. 1 Šiame laiške klastotojas aprašo, kokia neva buvo Jėzaus išvaizda: plaukų, barzdos, akių spalva. Biblijos vertėjas E. Gudspidas sako, jog ta klastotė „buvo skirta pagrįsti Jėzaus išorės aprašymus dailininkų vadovėliuose“.
^ pstr. 4 Vaikų, matyt, būta įvairaus amžiaus. Tuo pačiu žodžiu, išverstu „vaikučiai“, įvardyta 12-metė Jairo dukra (Morkaus 5:39, 42; 10:13). O Lukas analogiškame pranešime vartoja žodį, kuris reiškia ir kūdikį (Luko 1:41; 2:12; 18:15).
^ pstr. 11 Skaityk Sargybos bokšto 1998 m. balandžio 1 d. numeryje straipsnį „Ar tu gerbi jų orumą?“
Ar gali paaiškinti?
• Kaip Jėzus reagavo, kai mokiniai nenorėjo prie jo leisti vaikų?
• Kaip Jėzus rodė dėmesingumą kitiems?
• Kaip galime būti panašūs į Jėzų, tikėjusį savo mokiniais?
• Kaip galime sekti Jėzumi, rodžiusiu pasitikėjimą savo apaštalais?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 16 puslapyje]
Vaikams patiko būti su Jėzumi
[Iliustracija 17 puslapyje]
Jėzus buvo užjaučiantis
[Iliustracija 18 puslapyje]
Palaima yra vyresnieji, su kuriais lengva bendrauti