Kirilas Lukaris — žmogus, branginęs Bibliją

Buvo 1638 metų vasaros diena. Žvejai, plaukioję Marmuro jūroje, netoli Osmanų imperijos sostinės Konstantinopolio (šiuolaikinis Stambulas), išsigando pamatę bangų nešamą lavoną. Jie nustėro, kai, atidžiau įsižiūrėję, atpažino pasmaugtą Konstantinopolio patriarchą, Stačiatikių bažnyčios vadovą. Tokia tragiška buvo žymaus XVII amžiaus religinio veikėjo Kirilo Lukario gyvenimo pabaiga.

LUKARIS neišvydo tos lauktos dienos, kai buvo išleistas Krikščionių Graikiškųjų Raštų vertimas į šnekamąją graikų kalbą. Neišsipildė ir kita jo svajonė — matyti Stačiatikių bažnyčią, grįžusią prie „evangelinio paprastumo“. Kas buvo šis vyras? Kokios kliūtys jo tykojo bandant įgyvendinti tas svajones?

Pasibaisėjęs neišprusimu

Kirilas Lukaris gimė 1572 metais Venecijos okupuotos Kretos salos mieste Kandijoje (dabartinis Heraklionas). Talentingas jaunuolis studijavo Italijos miestuose Venecijoje ir Paduvoje, paskui daug keliavo po tą šalį bei kitus kraštus. Nuliūdintas grupuočių kovos bažnyčioje ir patrauktas reformacinio judėjimo Europoje, jis tikriausiai lankėsi kalvinizmo centre, Ženevoje.

Būdamas Lenkijoje, Lukaris matė, kokia apgailėtina buvo stačiatikių dvasininkų bei parapijiečių dvasinė būklė dėl jų neišprusimo. Sugrįžęs į Aleksandriją bei Konstantinopolį, jis sunerimo išvydęs, jog kai kuriose bažnyčiose nebebuvo net sakyklos, iš kurios skaitydavo Raštą!

1602 metais Lukaris atvyko į Aleksandriją ir tapo patriarchu, pakeitęs šiame poste savo giminaitį Meletiją. Jis ėmė susirašinėti su įvairiais reformacinės pakraipos Europos teologais. Viename laiške Lukaris rašė, jog Stačiatikių bažnyčia laikosi daugelio klaidingų dalykų. Kituose laiškuose jis pabrėžė, jog bažnyčia turi atsisakyti prietarų, pereiti prie „evangelinio paprastumo“ ir remtis vien Rašto autoritetu.

 Lukariui nerimą kėlė ir tai, kad Bažnyčios Tėvų dvasinis autoritetas buvo toks pat svarus kaip Jėzaus bei jo apaštalų žodžiai. „Nebegaliu daugiau klausytis tų, kurie teigia, esą žmonių padavimai prilygsta Raštui“, — rašė jis (Mato 15:6). Dar pridūrė, jog atvaizdų garbinimas yra pragaištingas dalykas. Jis sakė, jog melstis „šventiesiems“ yra Tarpininko, Jėzaus, įžeidimas (1 Timotiejui 2:5).

Prekyba patriarcho sostu

Dėl tokių minčių ir antipatijos Romos katalikų bažnyčiai jėzuitai bei sąjungos su katalikais troškę kai kurie stačiatikiai ėmė nekęsti Lukario ir jį persekioti. Nepaisant tokio priešiškumo, 1620 metais Lukaris buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu. Tuo metu stačiatikių patriarchija buvo pavaldi Osmanų imperijai. Jos vyriausybė už pinigus mielai nušalindavo patriarchą ir paskirdavo naują.

Lukario nelaimei, daugiausia jėzuitai ir visagalė baisioji popiežiaus Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagandos kongregacija) šmeižė ir rezgė užmačias prieš jį. „Šiam tikslui jėzuitai naudojosi viskuo — klasta, apkalba, meilikavimu bei kyšiais, veiksmingiausia priemone laimėti [Osmanų] didikus“, — rašoma veikale Kyrillos Loukaris. Todėl 1622 metais Lukaris buvo ištremtas į Rodo salą, o postą už 20000 sidabrinių nusipirko Grigalius iš Amasijos. Šiam neįstengus sumokėti pažadėtos sumos, patriarchatą perpirko Antimas iš Adrianopolio, bet vėliau atsistatydino. Neįtikėtina — Lukaris vėl buvo paskirtas patriarchu.

Atgavęs postą, Lukaris pasiryžo lavinti stačiatikių dvasininkus bei eilinius tikinčiuosius, o tam reikėjo išleisti Biblijos vertimą bei teologinių traktatų. Jo pastangomis ir Anglijos ambasadoriaus protekcija į Konstantinopolį buvo atgabenta spausdinimo mašina. Tuoj pat, 1627 metų birželį, priešai apkaltino Lukarį naudojant spausdinimo mašiną politiniams tikslams ir galiausiai ją suardė. Lukariui teko kreiptis į Ženevos spaustuves.

Krikščioniškųjų Raštų vertimas

Didžiulė pagarba Biblijai ir jos mokomoji galia skatino Lukarį palengvinti šios knygos kelią pas paprastus žmones. Jis matė, kad originalo kalba, kuria buvo parašyta įkvėpta graikiškoji Biblijos dalis, yra nebesuprantama eiliniam žmogui. Todėl pirmiausia Lukaris pavedė išversti Krikščionių Graikiškuosius Raštus į tuo metu vartojamą graikų kalbą. Maksimas Kalipolitas, išsimokslinęs vienuolis, sėdo prie darbo 1629-ųjų kovą. Daugelis stačiatikių manė, kad versti Raštą yra papiktinimas net tuo atveju, kai turimas vertimas nesuprantamas. Norėdamas juos nuraminti, Lukaris paruošė tekstą lygiagrečiai originalo bei šnekamąja kalbomis ir prirašė tik keletą pastabų. Kadangi Kalipolitas mirė vos baigęs darbą, Lukaris pats skaitė korektūrą. Tas vertimas buvo išspausdintas netrukus po Lukario mirties 1638 metais.

Nepaisant Lukario apdairumo, vertimas sukėlė nepritarimo audrą vyskupų tarpe. Lukario meilė Dievo Žodžiui buvo ypač matoma iš Biblijos vertimo įvado. Jis rašė, kad Raštas šnekamąja kalba yra „mums saldi žinia iš dangaus“. Jis patarė žmonėms „susipažinti su visu [Biblijos] turiniu“ ir pasakė, kad neįmanoma kitaip sužinoti apie „tikėjimą tiksliai, ... kaip tik per šventąją Dievo Evangeliją“ (Filipiečiams 1:9, 10).

Tuos, kurie draudė tyrinėti Bibliją ir kurie atmetė originalo vertimą, Lukaris griežtai kritikavo: „Jei kalbėsime ir skaitysime, ko nesuprantame, laidysime žodžius vėjams.“ (Palygink 1 Korintiečiams 14:7-9.) Įvado  pabaigoje jis rašė: „Skaitydamas šią šventą Dievo Evangeliją savo kalba, semkis palaimų... ir tegu Dievas apšviečia tavo kelią į gėrį“ (Patarlių 4:18).

„Tikėjimo išpažinimas“

Suorganizavęs Biblijos vertimą, Lukaris žengė kitą drąsų žingsnį. 1629 metais Ženevoje jis išleido „Tikėjimo išpažinimą“, kuriame išdėstė savo paties įsitikinimus, ir vylėsi, kad juos priims Stačiatikių bažnyčia. Knygoje „Stačiatikių bažnyčia“ rašoma, kad „Išpažinime“ „atsisakoma stačiatikių kunigijos doktrinos bei visų šventųjų ordinų, taip pat smerkiamas paveikslų garbinimas ir meldimasis šventiesiems, nes tai yra stabmeldystė“.

„Išpažinime“ yra 18 straipsnių. Antrajame iš jų tvirtinama, kad Raštas yra Dievo įkvėptas ir autoritetu pranoksta bažnyčią. Jame sakoma: „Esame įsitikinę, jog Šventasis Raštas yra duotas Dievo... Tikime, jog Šventojo Rašto autoritetas didesnis už Bažnyčios. Yra didelis skirtumas, kieno esi išmokytas: Šventosios Dvasios ar žmogaus“ (2 Timotiejui 3:16).

Aštuntajame bei dešimtajame straipsniuose rašoma, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Tarpininkas, Vyriausiasis Kunigas ir susirinkimo Galva. Lukaris rašė: „Esame įsitikinę, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus sėdi savo Tėvo dešinėje ir užtaria mus, nes jis vienintelis yra tikras ir teisėtas vyriausiasis kunigas bei tarpininkas“ (Mato 23:10).

Dvyliktajame straipsnyje tvirtinama, kad bažnyčia gali klysti laikydama melą tiesa, bet ištikimų tarnų pastangomis apšviestiems šventosios dvasios galima iš to išsivaduoti. Aštuonioliktame straipsnyje Lukaris  tvirtina, kad skaistykla yra vien fantazijos vaisius: „Neabejotina, jog prasimanymas apie Skaistyklą nepriimtinas.“

„Išpažinimo“ priede pateikta daug klausimų ir atsakymų. Jame Lukaris pirmiausia pabrėžia, kad visi tikintieji turi skaityti Raštą, o to nedaryti krikščioniui žalinga. Be to, jis pataria atsikratyti apokrifų (Apreiškimas 22:18, 19).

Ketvirtas klausimas toks: „Kokia turėtų būti mūsų nuomonė apie paveikslus?“ Lukaris atsako: „Mus moko Dievo Šventasis Raštas, o jame aiškiai sakoma: ‛Nedirbsi sau drožinio, nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ar čia, žemėje. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų [Išėjimo 20:4, 5]’, nes mes turime garbinti ne kūrinį, o dangaus ir žemės Kūrėją ir tik Jam lenktis. ... Šventajame Rašte... uždraustą [paveikslų] garbinimą mes atmetame, kad vietoje Kūrėjo bei Meistro negarbintume dažų, meno dirbinių, kūrinių“ (Apaštalų darbai 17:29).

Nors Lukaris nepajėgė įžvelgti visų klaidų tuometinėje dvasinės tamsos epochoje, * girtina, kad jis norėjo pagrįsti bažnyčios doktrinas Biblijos autoritetu ir lavinti žmones jos mokymais.

Tik pasirodžius „Išpažinimui“, vėl kilo priešiškumo Lukariui banga. 1633 metais jėzuitų skatinamas Berėjos (dabar Alepas) metropolitas, Lukario priešas Kirilas Kontaris, ėmė derėtis su Osmanų pareigūnais dėl patriarcho kėdės. Kontariui neįstengus sumokėti, sandėris žlugo ir Lukaris liko patriarchu. Kitąmet tesalonikietis Atanazijas nusipirko postą maždaug už 60000 sidabrinių, tačiau po mėnesio Lukaris vėl buvo grąžintas į vietą. Tuo tarpu Kirilas Kontaris jau galėjo sumokėti 50000 sidabrinių, ir šįkart Lukaris buvo ištremtas į Rodo salą. Po šešių mėnesių Lukario draugai pasistengė, kad jis vėl atgautų postą.

1638 metais jėzuitai drauge su savo bendrininkais stačiatikiais apkaltino Lukarį Osmanų imperijos išdavyste. Šįkart sultonas įsakė jį nubausti mirtimi. Lukarį suėmė ir 1638 metų liepos 27-ąją įsodino į valtį neva nugabenti į tremties vietą. Kai tik valtis išplaukė į jūrą, jį pasmaugė, užkasė pakrantėje, vėliau atkasė ir įmetė į jūrą. Kūną surado žvejai ir paskui draugai jį palaidojo.

Pamokos mums

„Nereikia pamiršti, kad pagrindinis [Lukario] tikslas buvo šviesti dvasininkus bei kaimenę ir kelti jų išprusimą, visiškai nusmukusį šešioliktame amžiuje bei septynioliktojo pradžioje“, — rašo vienas žinovas. Lukariui nepasisekė įgyvendinti savo tikslo dėl daugelio kliūčių. Jį penkis kartus pašalino iš patriarcho pareigų. Praėjus trisdešimt ketveriems metams po Lukario mirties, Jeruzalės sinodas paskelbė jo įsitikinimus erezijomis ir juos prakeikė. Sinodo manymu, Raštą „turi skaityti ne bet kas, o tik tie, kurie įdėmiai žvelgia į svarbius dvasinius dalykus, iš anksto deramai viską ištyrę“, tai yra galbūt tik išsilavinę dvasininkai.

Taip valdančioji dvasininkų klasė dar kartą mėgino nuslėpti Dievo Žodį nuo savo kaimenės. Jie smurtu užčiaupė burną žmogui, atskleidusiam kai kuriuos jų klaidingus nebiblinius įsitikinimus, ir įrodė esą pikčiausi religinės laisvės ir tiesos priešai. Deja, įvairiopos tokio požiūrio apraiškos išliko iki mūsų dienų. Tai reikšmingas priminimas, kas atsitinka, kuomet dvasininkai savo intrigomis priešinasi minties ir kalbos laisvei.

[Išnaša]

[Anotacija 29 puslapyje]

Pagirtinos buvo Lukario pastangos padaryti Bibliją bažnyčios doktrinų autoritetu ir šviesti žmones apie jos mokymus

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Lukaris ir Aleksandrijos kodeksas

Viena iš Britų bibliotekos vertybių yra Aleksandrijos kodeksas, penktojo m. e. amžiaus Biblijos rankraštis. Jis, matyt, turėjo 820 lapų, iš kurių išliko 773.

Lukaris, būdamas Aleksandrijos (Egiptas) patriarchu, turėjo didelę knygų kolekciją. Paskirtas Konstantinopolio patriarchu, pasiėmė su savimi Aleksandrijos kodeksą. 1624 metais pasiūlė jį Britanijos ambasadoriui Turkijoje kaip dovaną Anglijos karaliui Jokūbui I. Po trejeto metų kodeksas buvo įteiktas karaliaus įpėdiniui Karoliui I.

1757 metais Karališkoji biblioteka buvo perduota Britanijos liaudžiai ir dabar šį puikų kodeksą galima matyti naujojoje Britų bibliotekoje, Džono Ritbleto galerijoje.

[Šaltinių nuorodos]

Gewerbehalle, Vol. 10

Iš „Aleksandrijos kodekso sumažintos fotokopijos“, 1909 m.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Bib. Publ. Univ. de Geneve