Karalystės skelbėjai praneša

Atlygis už jų tikėjimą

APAŠTALAS Paulius buvo tvirto tikėjimo vyras, skatinęs ir kitus bendratikius ugdytis tokią pat savybę. Jis sakė: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6). Tolesni skelbimo pavyzdžiai iš Mozambiko liudija, kaip Jehova atlygina už stiprų tikėjimą ir išklauso karštas maldas.

• Viena našlaujanti sesuo iš šiaurėje esančios Niasos provincijos suko galvą, kaip jai su šešetu vaikų nuvykti į srities kongresą „Dievo nurodytasis kelias“. Ji pragyvendavo prekiaudama turguje, tačiau priartėjus kongresui šeimai tepakako sutaupytų pinigų traukinio bilietams į vieną pusę. Vis dėlto ji nutarė pasitikėti Jehova ir keliauti į kongresą.

Sesė su šešetu vaikų sėdo į traukinį. Priėjo bilietus pardavinėjantis konduktorius. Pamatęs vardinę kortelę, jis paklausė, ką tai reiškia. Sesuo paaiškino, kad tai Jehovos Liudytojų srities kongreso delegato kortelė. „Kur vyks šis kongresas?“ — pasidomėjo konduktorius. Sužinojęs, kad jis rengiamas gretimoje Nampulos provincijoje, maždaug už 300 kilometrų, jis nelauktai paėmė už bilietus tik pusę nustatytos kainos! Paskui jis netgi pardavė jai atgalinius bilietus už likusius pinigus. Kokia laiminga ji buvo, kad pasitikėjo Jehova! (Psalmių 121:1, 2)

• Viena labai religinga moteris maždaug 25 metus meldė Dievo nurodyti, kaip teisingai jį garbinti. Jos lankomoje bažnyčioje religinės apeigos buvo susiliejusios su tradiciniais ritualais ir ji abejojo, ar toks garbinimas patinka Dievui.

Ji pasakoja: „Visuomet prisimindavau Jėzaus žodžius iš Mato 7:7: ‛Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.’ Turėdama tai omenyje, nuolat meldžiau Dievą vesti mane į tiesą. Kartą mūsų pastorius paprašė visų turguje prekiaujančių parapijiečių atnešti jam tam tikrą sumą pinigų bei kai kurių prekių ir jis juos palaiminsiąs. Supratau, jog toks prašymas nepagrįstas Raštu, todėl, skirtingai nuo visų kitų, aš nieko nepaaukojau. Pamatęs, jog nedaviau jokios ‛aukos’, pastorius pradėjo įžeidinėti mane girdint visai bažnyčiai. Tądien man buvo visiškai aišku, kad ne tokio garbinimo Dievas nori, todėl palikau bažnyčią. Meldžiau toliau padėti man rasti tiesą.

Galop sukaupusi drąsą, kreipiausi į vieną savo giminaitį Jehovos Liudytoją. Jis davė man traktatą ir jį skaitydama supratau, kad Dievas išklausė mano maldas. Ilgainiui mano draugas taip pat ėmė vertinti Biblijos tiesas ir mudu įforminome savo santuoką. Deja, vėliau mano vyras smarkiai sunegalavo. Iki pat gyvenimo pabaigos jis skatino mane nepalikti tiesos kelio, kad vėl galėtume susitikti Rojuje.

Aš amžiams dėkinga Jehovai už tai, kad išklausė maldas ir nurodė, koks garbinimas teisingas. Dievas išklausė ir kitą mano prašymą: visi aštuoni vaikai pasiaukojo tarnauti Jehovai.“