Ieškok Jehovos paruošta širdimi

IZRAELITŲ kunigas Ezra buvo žymus tyrinėtojas, mokslininkas, perrašinėtojas bei Įstatymo mokytojas. Šių dienų krikščionims jis yra ir puikus nuoširdaus tarno pavyzdys. Kodėl? Jis liko ištikimas Dievui net gyvendamas Babilone — mieste, kur buvo gausu netikrų dievų ir vyravo demonų garbinimas.

Tačiau Ezra ne atsitiktinai buvo atsidavęs Dievui. Jis siekė to. Iš tikrųjų jis sako, kad „paruošė savo širdį tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti“ (Ezros 7:10, Brb, kursyvas mūsų).

Nors Jehovos tautos nariai dabar gyvena pasaulyje, nusiteikusiame prieš teisingą garbinimą, jie, kaip ir Ezra, trokšta daryti viską, ko Jehova reikalauja. Taigi išnagrinėkime, kaip mes galime paruošti savo širdį, kitaip tariant, vidinį žmogų — mintis, požiūrį, troškimus ir motyvus — „tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti“.

Paruošti savo širdį

„Paruošti“ reiškia „pirma laiko parengti kažkokiam tikslui, kad būtų įmanoma panaudoti ir pritaikyti“. Žinoma, jeigu tu įgijai tikslų Dievo Žodžio pažinimą ir pasiaukojai Jehovai, tavo širdis yra visiškai parengta; ją galima palyginti su „gera žeme“, kurią Jėzus paminėjo alegorijoje apie sėjėją (Mato 13:18-23).

Tačiau savo širdį reikia nuolat prižiūrėti ir tobulinti. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, dėl žalingų polinkių, kurie, kaip sodo raugės, gali greitai įleisti šaknis, ypač šiomis „paskutinėmis dienomis“, kai visur tvyro Šėtono sistemos „oras“ ir sėjamos kenksmingos kūniško mąstymo sėklos (2 Timotiejui 3:1-5; Efeziečiams 2:2). Antra priežastis susijusi su pačia žeme. Neprižiūrima žemė gali greitai išdžiūti, sukietėti ir neduoti derliaus. O gal ja beatodairiškai vaikšto daugybė žmonių ir sutrypia. Su simboline mūsų širdies žeme yra panašiai. Ji taps nederlinga, jeigu nesirūpinsime ja ar leisime mindžioti žmonėms, kuriems nesvarbi mūsų dvasinė gerovė.

Todėl visiems mums būtina kreipti dėmesį į Biblijos perspėjimą: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (Patarlių 4:23).

Mūsų širdies „žemę“ praturtinantys veiksniai

Apsvarstykime kelis veiksnius ar savybes, galinčias pagerinti mūsų širdies „žemę“, kad joje augtų naudingi pasėliai. Žinoma, yra daug dalykų, padedančių tobulinti širdį. Mes apsvarstysime šešis: kaip svarbu suvokti savo dvasinius poreikius, būti nuolankiems, sąžiningiems, dievobaimingiems, išlaikyti tikėjimą ir meilę.

Jėzus pasakė: „Palaiminti suvokiantys savo dvasinius poreikius“ (Mato 5:3, NW). Kaip išalkę prisimename apie valgį, taip, suvokdami savo dvasinius poreikius, jaučiame dvasinio maisto alkį. Iš prigimties  žmonėms reikia tokio maisto, nes jis padaro gyvenimą prasmingą. Šėtoniškos daiktų sistemos spaudimas ar tiesiog tingėjimas studijuoti slopina mūsų dvasinį alkį. Tačiau Jėzus sakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4).

Jeigu valgome nuolat, jei maistas suderintas ir sveikas, palaikome gerą fizinę sveikatą; be to, praėjus kuriam laikui, atsiranda apetitas — vėl norisi valgyti. Taip pat ir su dvasiniu maistu. Galbūt tu nelabai mėgsti studijuoti, tačiau jeigu įprasi kasdien skaityti Dievo Žodį ir nuolat gilinsies į Biblija paremtus leidinius, pamatysi, kaip tavo apetitas didės. Tu netgi nekantriai lauksi valandos, kurią esi numatęs studijuoti Bibliją. Nepasiduok lengvai, dėk visas pastangas pagerinti savo dvasinį apetitą.

Nuolankumas suminkština širdį

Nuolankumas — būtinas veiksnys, jeigu norime paruošti širdį. Ši savybė padeda mums mokytis ir būti pasiruošusiems priimti meilingą patarimą ar pataisymą. Pagalvok, kokį puikų pavyzdį paliko mums karalius Jozijas. Jo karaliavimo metu buvo rastas dokumentas su Dievo Įstatymu, perduotu per Mozę. Kai Jozijas išgirdo Įstatymo žodžius ir suprato, kaip jo protėviai nutolo nuo tyro garbinimo, jis persiplėšė drabužius ir verkė Jehovos akivaizdoje. Kodėl Dievo Žodis taip stipriai palietė karaliaus širdį? Pranešime sakoma, kad jo širdis buvo „minkšta“, todėl, išgirdęs Jehovos žodžius, jis taip nusižemino. Jehova pastebėjo Jozijo nusižeminusią, jautrią širdį ir atitinkamai jį palaimino (2 Karalių 22:11, 18-20; Brb).

Nuolankumas įgalino „paprastus, beraščius“ Jėzaus mokinius suvokti ir taikyti dvasines tiesas, paslėptas nuo tų, kurie buvo „išmintingi ir gudrūs“, bet tik „kūno atžvilgiu“ (Apaštalų darbai 4:13; Luko 10:21; 1 Korintiečiams 1:26, Brb). Pastarieji nebuvo pasiruošę priimti Jehovos žodžio, nes dėl išdidumo jų širdys užkietėjo. Tad nenuostabu, kad Jehova nekenčia išdidumo (Patarlių 8:13; Danieliaus 5:20).

Sąžiningumas ir dievobaimingumas

Pranašas Jeremijas rašė, kad „širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!“ (Jeremijo 17:9, Brb) Ta klasta pasireiškia įvairiai, pavyzdžiui, kai blogai pasielgę nuolaidžiaujame sau arba mėginame pateisinti kai kuriuos savo didelius trūkumus. Tačiau sąžiningumas padės nugalėti klastingą širdį, nes tada teisingai vertinsime save ir galėsime taisytis. Psalmininkas parodė sąžiningumą, kai meldėsi: „Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.“ Aišku, psalmininkas buvo paruošęs savo širdį priimti pataisymus bei išbandymus nuo Jehovos, net jeigu turėtų pripažinti savo neigiamus bruožus ir įveikti juos (Psalmių 17:3, Brb; 26:2, Brb).

Dievobaimingumas skatina žmogų „nekęsti to, kas pikta“ ir labai padeda tobulėti (Patarlių 8:13). Nors ir žino Jehovą esant meilingą ir gerą, asmuo, tikrai bijantis Jehovos, suvokia jį turint galią nubausti, net atimti gyvybę neklusniesiems. Kalbėdamas apie izraelitus, Jehova pasakė, kad dievobaimingi žmonės turi jo klausyti: „O, kad jie turėtų visad tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų, tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!“ (Pakartoto Įstatymo 5:29)

Žinoma, dievobaimingumas nėra nuolatinė kraupi baimė. Veikiau šis jausmas skatina mus paklusti mylinčiam Tėvui, trokštančiam mums paties geriausio. Iš tikrųjų toks dievobaimingumas suteikia kilnumo ir net džiaugsmo, kurį ne kartą parodė pats Jėzus Kristus (Izaijo 11:3; Luko 12:5).

 Paruošta širdis nuoširdžiai tiki

Stipraus tikėjimo širdis žino, kad viskas, ko Jehova prašo ar nurodo per savo Žodį, visuomet yra teisinga ir naudinga mums (Izaijo 48:17, 18). Tokios širdies žmogus labai džiaugiasi ir klauso raginimo iš Patarlių 3:5, 6 (Brb): „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“ Tačiau širdis, kuriai trūksta tikėjimo, nenorės pasikliauti Jehova, ypač jei reikės aukotis, pavyzdžiui, atsisakyti kai kurių dalykų, kad visą dėmesį būtų galima skirti Karalystės interesams (Mato 6:33). Tad deramai pasakyta, kad Jehovos akyse netikinti širdis yra „pikta“ (Žydams 3:12, Brb).

Mūsų tikėjimas Jehova turi atsispindėti visur, net ir tuomet, kai esame vieni namuose. Atkreipkime dėmesį, koks principas užrašytas Galatams 6:7: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ Ar pritariame šiam principui, matysis iš to, kokius filmus žiūrime, kokias knygas skaitome, kiek reikšmės teikiame Biblijos studijoms bei savo maldoms. Taip, stiprus tikėjimas, skatinantis mus sėti „dvasiai“, yra pagrindinis veiksnys, norint išsiugdyti širdį, paruoštą priimti Jehovos Žodį ir vykdyti jį (Galatams 6:8).

Meilė — puikiausia savybė

Meilė labiau nei kitos savybės ugdo mūsų širdį priimti Jehovos Žodį. Apaštalas Paulius, palygindamas meilę su tikėjimu ir viltimi, rašė, kad ji yra „didžiausia“ iš jų (1 Korintiečiams 13:13). Širdis, kupina meilės Jehovai, su dideliu pasitenkinimu ir džiaugsmu paklūsta jam; jos visiškai neerzina Dievo reikalavimai. Apaštalas Jonas sakė: „Tai ir yra Dievo meilė — jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jono 5:3). Panašiai ir Jėzus kalbėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės“ (Jono 14:23). Įsidėmėk, jog ši meilė atmoka tuo pačiu. Tikrai, Jehova labai myli visus jį mylinčius žmones.

Jehova žino, kad esame netobuli ir kad nuolat nusidedame. Vis dėlto jis nesišalina mūsų. Jehova trokšta, kad jo tarnai atsiduotų jam „visa širdimi“, tai reiškia, tarnautų jam noriai (1 Kronikų 28:9). Aišku, Jehova supranta, jog mums reikia laiko ir pastangų ugdytis geras širdies savybes ir auginti dvasios vaisius (Galatams 5:22, 23). Todėl jis yra kantrus, nes „jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės“ (Psalmių 103:14, Brb). Turėdamas tokį pat požiūrį, Jėzus niekada griežtai nekritikavo savo mokinių dėl jų klaidų, bet kantriai padėjo jiems ir drąsino juos. Ar tokia Jehovos ir Jėzaus meilė, gailestingumas bei kantrybė neskatina tavęs mylėti juos vis labiau? (Luko 7:47; 2 Petro 3:9)

Jeigu kartais tau atrodo sunku išrauti giliai įsišaknijusius blogus įpročius ar išvengti silpnybių, kūno polinkių, nenusimink ir nenuleisk rankų. Verčiau stenkis pasitaisyti; tam reikia likti ‛ištvermingam maldoje’, nuolat prašyti Jehovos teikiamos dvasios (Romiečiams 12:12). Noriai Dievo padedamas, tu, kaip ir Ezra, tikrai paruoši savo širdį „tyrinėti Viešpaties įstatymą, jį vykdyti“.

[Iliustracija 31 puslapyje]

Ezra liko ištikimas Dievui net gyvendamas Babilone

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Garo Nalbandian