Gyvenimo istorija

Paprasta gyvensena padėjo tarnauti Jehovai

PAPASAKOJO KLARA GERBER MOJER

Man 92 metai; vos bevaikštau, tačiau vis dar turiu aiškią, gerą atmintį. Kokia esu dėkinga, kad galėjau tarnauti Jehovai nuo vaikystės! Skirti savo jėgas tokiam svarbiam dalykui labai padėjo paprasta gyvensena.

GIMIAU 1907 metais rugpjūčio 18-ąją Aljanse (JAV, Ohajo valstija). Buvau vyriausia iš penkių vaikų. Kai man sukako aštuoneri, į mūsų pieno ūkį dviračiu atvažiavo vienas Biblijos Tyrinėtojas (tuometinis Jehovos Liudytojų pavadinimas), visalaikis skelbėjas. Tarpduryje stovinčios mamos, Lauros Gerber, jis pasiteiravo, ar žinanti, kodėl klesti blogis. Tas klausimas visada domino mamą.

Pasitarusi su klojime dirbusiu tėvu, mama įsigijo Šventraščio studijavimų šešiatomį. Ji atsidėjusi skaitė tas knygas ir ją giliai persmelkė Biblijos tiesos. Perskaičiusi šeštąjį tomą, pavadintą „Naujas kūrinys“, mama aiškiai suprato, jog krikščionis turi būti pakrikštytas visiškai panardinant į vandenį. Nežinodama, kur rasti Biblijos Tyrinėtojus, ji paprašė tėčio ją pakrikštyti per mūsų ūkį tekančiame upokšnyje, nors tuomet buvo šaltas 1916-ųjų kovas.

Netrukus mama rado laikraštyje skelbimą apie kalbą, kuri bus sakoma Aljanse, Veteranų dukterų salėje. Kalbos tema — „Dieviškasis amžių planas“. Ji nedvejodama sukruto ruoštis ten, nes taip vadinosi ir pirmasis Šventraščio studijavimų tomas. Visa mūsų šeima iškeliavo vežimu į savo pirmąją sueigą. Nuo tada sekmadienio bei trečiadienio vakarais  mes lankydavome sueigas brolių namuose. Gana greit vienas susirinkimo brolis iš naujo pakrikštijo mamą. Nuolat ūkio darbais užimtas tėtis galiausiai irgi ėmė tyrinėti Bibliją ir po keleto metų pasikrikštijo.

Susitinkame su vadovaujančiais broliais

1917 metų birželio 10-ąją tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Dž. Rezerfordas atvyko į Aljansą pasakyti kalbos „Kodėl tautos kariauja?“ Jos pasiklausyti atėjo mano tėvai, broliai Vilis ir Čarlsas ir aš, tuomet dar devynmetė mergaitė. Susirinko puikus daugiau nei šimto klausytojų būrys. Po kalbos dauguma žmonių nusifotografavo prie Kolumbijos teatro, kuriame vyko mūsų susitikimas. Kitą savaitę ten pat A. Makmilanas pasakė kalbą tema „Artėjanti Dievo Karalystė“. Šių brolių apsilankymas miestelyje mums buvo didelė garbė.

Neužmirštami pirmieji kongresai

1918 metais aš pirmą kartą dalyvavau kongrese Atvoteryje (Ohajas), netoli Aljanso. Ten mama pasiteiravo Bendrijos atstovo, ar aš ne per jauna krikštytis. Neabejojau, jog mano pasiaukojimas Dievui vykdyti jo valią yra deramas, todėl man buvo leista pasikrikštyti. Tądien brolių pastatytoje palapinėje persirengiau senais storais naktiniais marškiniais ir buvau pakrikštyta upelyje, netoli didelio obelyno.

1919-ųjų rugsėjį drauge su tėvais atvažiavome traukiniu į Sanduskį (Ohajas), esantį prie Erio ežero. Čia sėdome į keltą ir netrukus atplaukėme į Sydar Pointą, kur turėjo vykti mūsų neužmirštamas kongresas. Prieplaukoje mums buvo paruošta lengva užkanda; aš valgiau mėsainį, tuomet man atrodžiusį tikra prabanga. Koks skanumėlis! Aštuonių dienų kongrese didžiausias dalyvių skaičius siekė 7000 žmonių. Tada nebuvo garsiakalbių, todėl turėjau labai įdėmiai klausytis.

Šiame kongrese buvo pristatytas Sargybos bokšto palydovas — žurnalas „Aukso amžius“ (dabar Atsibuskite!). Dėl šio kongreso praleidau pirmos mokslo metų savaitės pamokas, tačiau vertėjo taip daryti. Sydar Pointas buvo kurortas ir restorano virėjai gamino delegatams valgį. Tačiau virėjai ir padavėjos kažkodėl ėmė streikuoti, todėl delegatų maitinimu ėmė rūpintis kulinariją išmanantys broliai. Paskui daugelį dešimtmečių Jehovos Liudytojai patys ruošė sau valgį per asamblėjas ir kongresus.

Mums teko privilegija dar sykį apsilankyti Sydar Pointe 1922-ųjų rugsėjį, devynių dienų kongrese, kur didžiausias dalyvių skaičius viršijo 18000. Kaip tik tada brolis Rezerfordas paskatino mus ‛skelbti, skelbti, skelbti Karalių ir jo karalystę’. Mano tarnyba prasidėjo keletu metų anksčiau traktatų ir „Aukso amžiaus“ platinimu.

Dėkinga už tarnybą

1918 metų pradžioje siūlydavau kaimynams ūkininkams traktatą „Babelės žlugimas“. Kadangi mūsų dengtas vežimas buvo nešildomas, per šalčius įsimesdavome į ratus krosnyje įkaitintą muilo akmenį kojoms šilti ir keliaudavome su storais paltais bei kepurėmis. Vis dėlto tai buvo džiugios dienos.

1920 metais išėjo žurnalo formato leidinys „Baigta paslaptis“ (vadinamasis ZG). * Pasiėmusi šį leidinį, išėjau drauge su tėvais pas Aljanso gyventojus. Tuo laiku belsdavomės į duris po vieną ir aš baugščiai užlipau į verandą, kurioje sėdėjo keletas žmonių. Po mano įžanginių žodžių viena iš moterų pasakė: „Argi tai ne puiki kalba?“ Ji paėmė leidinį. Tądien išdalijau 13 ZG egzempliorių; tai buvo pirmas kartas, kai skelbdama nuo durų prie durų kreipiausi į žmones ilgesne įžanga.

 Kai man buvo apie 15 metų, mama susirgo plaučių uždegimu ir daugiau nei mėnesį išgulėjo lovoje. Jauniausioji sesutė Heizel buvo dar kūdikis, todėl palikau mokyklą ir padėjau namiškiams dirbti ūkyje, rūpintis vaikais. Vis dėlto mūsų šeima reguliariai lankė visas susirinkimo sueigas, nes mums buvo svarbi Biblijos tiesa.

1928 metais per Kristaus mirties Minėjimą visiems susirinkusiems buvo išdalytas traktatas „Kur dar devyni?“ Jame buvo aptariamas Biblijos pasakojimas iš Luko 17:11-19 apie dešimt pagydytų raupsuotųjų, iš kurių vienintelis nuolankiai padėkojo Jėzui už padarytą stebuklą. Tai mane sujaudino ir paskatino susimąstyti: ‛O aš ar esu dėkinga?’

Kadangi namuose viskas klostėsi gerai, sveikata nesiskundžiau ir neturėjau jokių įsipareigojimų, nusprendžiau nebebūti namuose, o imti tarnauti pioniere (taip vadinami visalaikiai tarnai). Tėvai irgi paskatino taip daryti. Tad drauge su partnere, Agne Aleta, 1928 metų rugpjūčio 28-ąją, devintą vakaro, išvykome traukiniu į paskirtą vietą. Abi teturėjome po vieną lagaminą ir po krepšį biblinei literatūrai. Stotyje mano seserys, tėvai ir mes pačios apsiverkėme. Maniau, niekada jų nebepamatysianti, nes tikėjome, jog Armagedonas visai arti. Kitą rytą atvažiavome į Bruksvilį (Kentukio valstija).

Pensione išsinuomojome nedidelį kambarį; nusipirkdavome konservuotų spageti, pasidarydavome sumuštinių. Kasdien eidavome į naują vietą ir skelbdavome pavieniui; žmonėms siūlydavome penkis knygų tomus už 1,98 dolerio auką. Galiausiai paskelbėme visame mieste ir radome daug žmonių, susidomėjusių Biblija.

Maždaug per trejetą mėnesių paskelbėme visiems Bruksvilio bei Augustos gyventojams. Išvykome tarnauti į Meizvilio, Paryžiaus bei Ričmondo miestus. Per trejetą tolesnių metų paliudijome daugelyje Kentukio apygardų, kuriose nebuvo susirinkimų. Mums dažnai padėdavo draugai ir šeimyniškiai, tarpsniais atvykdavę iš Ohajo ir tarnaudavę su mumis savaitę kitą.

Kiti įsimintini kongresai

Tikrai įsimintinas buvo 1931-ųjų liepos 24—30 dienomis Kolambe (Ohajas) vykęs kongresas. Jame buvo pranešta apie mūsų naująjį Biblija pagrįstą pavadinimą — Jehovos Liudytojai (Izaijo 43:12). Anksčiau žmonių klausiami, kokia mūsų religija, atsakydavome: „Tarptautiniai Biblijos Tyrinėtojai.“ O dabar mes tikrai išsiskyrėme iš kitų religinių Biblijos tyrinėtojų grupių.

Mano partnerė Agnė ištekėjo ir aš likau viena. Labai apsidžiaugiau, kai buvo pranešta, jog tie, kas ieško partnerio pionieriaus, turi ateiti į nurodytą vietą. Ten aš susipažinau su Berta ir Elsi Garti bei Besi Ensminger. Jos turėjo du automobilius ir ieškojo sau ketvirtos pionierės. Iš kongreso išvykome drauge, nors buvome ką tik susipažinusios.

Vasarą darbavomės Pensilvanijos valstijoje. Vėliau, artėjant žiemai, paprašėme paskirti mus į šiltesnes pietines valstijas: Šiaurės Karoliną, Virdžiniją ir Merilendą. Pavasarį sugrįžome šiaurėn. Toks buvo tų laikų pionierių įprotis. 1934 metais Džonas Butas ir Rudolfas Abulas, laikęsi tokio įpročio, pasikvietė Ralfą Mojerį ir jaunesnįjį jo brolį Vilardą drauge į Hazardą (Kentukis).

Keletą kartų buvau mačiusi Ralfą, bet artimiau susipažinome per didelį kongresą, vykusį Vašingtone (Kolumbijos apygarda) 1935 metų gegužės 30 — birželio 3 dienomis. Drauge su Ralfu sėdėjome balkone, kai buvo sakoma kalba apie „milžinišką minią“ (Apreiškimas 7:9-14). Iki tol manėme, jog ta minia yra dangiškosios klasės nariai, mažiau ištikimi nei 144000 (Apreiškimas 14:1-3). Todėl aš ir nenorėjau būti tarp jų!

 Kai brolis Rezerfordas paaiškino, jog milžiniškos minios nariai yra ištikima žemiškoji klasė, pergyvensianti Armagedoną, daugelis nustebo. Tada jis paprašė visus tuos žmones atsistoti. Ralfas pakilo, aš likau sėdėti. Vėliau viską geriau suvokiau, tad 1935 metais paskutinį kartą ragavau duoną ir vyną — Kristaus mirties Minėjimo simbolius. Tačiau mama juos ragavo iki pat gyvenimo pabaigos; ji mirė 1957-ųjų lapkritį.

Nuolatinis partneris

Mudu su Ralfu susirašinėjome. Aš tarnavau Leik Pleside (Niujorko valstija), o jis Pensilvanijoje. 1936 metais jis pasistatė nedidelį, prie automobilio prikabinamą furgoną ir atvyko su juo iš Potstauno (Pensilvanija) į Niuarką (Niu Džersio valstija), kur spalio 16—18 dienomis vyko kongresas. Sykį po programos drauge su keliais kitais pionieriais nuėjau pasižiūrėti Ralfo naujojo furgono. Mudviem bestovint viduje, šalia nedidelės kriauklės, Ralfas paklausė: — Ar tau patinka šis furgonas?

Man linktelėjus, jis paklausė: — Ar norėtumei jame gyventi?

— Taip, — atsakiau; jis mane taip švelniai pabučiavo, jog niekada to nepamiršiu. Už poros dienų mudu gavome pažymėjimą tuoktis. Po kongreso, spalio 19-ąją, nuvažiavome į Brukliną ir apsilankėme Sargybos bokšto bendrijos spaustuvėje. Paskui paprašėme skelbimo teritorijos. Grantas Sjuteris, už teritorijas atsakingas brolis, paklausė, kas joje tarnaus. — Mudu, jei galėsime susituokti, — atsakė Ralfas.

— Jei grįšite 17 valandą, mes tai sutvarkysime, — tarė Sjuteris. Taigi tą vakarą mus sutuokė vieno netoliese gyvenančio Liudytojo namuose. Pavakarieniavome su keletu draugų gretimame restorane, o paskui išvažiavome Niu Džersin, į Niuarką, kur stovėjo Ralfo furgonas.

Gan greit iškeliavome į Hetsvilį (Virdžinijos valstija), mudviejų pirmąją pionieriškos tarnybos vietą. Skelbėme Nortumberlando apygardoje, o paskui išvykome Pensilvanijon, į Fultono ir Franklino apygardas. 1939 metais Ralfui pasiūlė keliaujamąjį darbą — lankyti daugelį susirinkimų. Mes lankydavome Tenesio valstijos susirinkimus. Kitąmet mums gimė sūnus Alenas ir 1941 metais keliaujamąjį darbą teko nutraukti. Buvome paskirti į Merioną (Virdžinija) specialiaisiais pionieriais, tuomet triūsusiais po 200 valandų per mėnesį.

Pokyčiai

1943 metais man teko palikti specialiojo pionieriaus tarnybą. Gyvenau furgone,  auginau vaiką, gaminau valgį, skalbiau visiems rūbus ir apie 60 valandų kas mėnesį skelbdavau — tai viskas, ką pajėgiau daryti. O Ralfas toliau tarnavo specialiuoju pionieriumi.

1945 metais sugrįžome Ohajan, į Aljansą, pardavėme furgoną, devynerius metus buvusį mums namais, ir apsigyvenome mano tėvų ūkyje. Čia, verandoje, gimė mūsų dukra Rebeka. Ralfas dalį savaitės dirbo miestelyje ir toliau tarnavo reguliariuoju pionieriumi. Aš darbavausi ūkyje ir kiek galėdama stengiausi, kad vyras galėtų tęsti pionierišką tarnybą. Nors mano šeima pasiūlė mums žemės sklypą ir namą, Ralfas atsisakė. Jis nenorėjo, kad kas nors trukdytų jam kuo daugiau atsidėti Karalystės interesams.

1950 metais mes persikėlėme į Potstauną (Pensilvanija) ir išsinuomojome namą už 25 dolerius per mėnesį. Per 30 metų nuoma išaugo tik iki 75 dolerių. Supratome, kad Jehova padeda mums gyventi paprastai (Mato 6:31-33). Ralfas dirbo tris dienas per savaitę kirpėju. Kas savaitę su abiem savo vaikais studijavome Bibliją, lankėme susirinkimo sueigas ir visi drauge skelbėme gerąją Karalystės naujieną. Susirinkime Ralfas tarnavo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Paprastai gyvendami, galėjome daug nuveikti Jehovos tarnyboje.

Brangaus draugo mirtis

1981 metų gegužės 17-ąją sėdėjome Karalystės salėje ir klausėmės viešosios kalbos. Ralfas pasijuto blogai, nuėjo į salės galą, paskui paprašė vieno brolio pranešti man, kad išvyko namo. Taip niekada nėra buvę Ralfui, todėl tuoj pat paprašiau nuvežti mane į namus. Ralfą ištiko smarkus insultas ir jis teišgyveno vieną valandą. Pasibaigus to ryto Sargybos bokšto studijoms, susirinkimui buvo pranešta apie jo mirtį.

Paskutinį mėnesį Ralfas dar spėjo paliudyti 50 su viršum valandų. Jis ištarnavo pionieriumi 46 su viršum metus. Daugiau nei šimtas žmonių, kuriems Ralfas vedė Biblijos studijas, galiausiai tapo krikštytais Jehovos Liudytojais. Mums suteiktos dvasinės palaimos gerokai pranoko viską, ką per tuos metus buvome paaukoję.

Dėkinga už privilegijas

Pastaruosius 18 metų gyvenu viena, lankau sueigas, skelbiu pagal išgales ir studijuoju Dievo Žodį. Dabar esu pagyvenusiųjų pensionate: turiu tik keletą baldų, televizoriaus nutariau atsisakyti. Tačiau mano gyvenimas turiningas ir dvasiškai turtingas. Mano tėvai ir abu broliai iki pat mirties ištikimai laikėsi tiesos kelio, o dvi seserys toliau juo žengia.

Džiaugiuosi sūnumi Alenu, tarnaujančiu krikščionių vyresniuoju. Jau daugelį metų jis montuoja Karalystės ir Asamblėjų salių bei vasaros kongresų garso įrangą. Marti ištikimai tarnauja Dievui; du jų sūnūs yra vyresnieji. Mano dukra, Rebeka Kares, visalaikėje tarnyboje praleido daugiau kaip 35 metus — ketverius iš jų Pagrindiniame Jehovos Liudytojų biure Brukline. Paskutinius 25 metus ji su vyru dirba keliaujamąjį darbą įvairiose Jungtinių Valstijų vietovėse.

Jėzus pasakė, kad Karalystė yra kaip paslėptas lobis, kurį galima rasti (Mato 13:44). Esu dėkinga, kad tą lobį mano šeima rado prieš daugel metų. Kokia privilegija prisiminti 80 metų, be jokių apgailestavimų paaukotų Dievo tarnybai! Jei tektų pradėti iš naujo, gyvenčiau kaip anuomet, nes iš tikrųjų ‛Dievo malonė yra geresnė už gyvenimą’ (Psalmių 63:3, Brb).

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

1917 metais Aljanse (Ohajas) klausėmės brolio Rezerfordo kalbos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Ralfu prie jo pastatyto furgono

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su abiem savo vaikais šiandien