Kodėl žmonijai reikia Užtarėjo

‛AŠ BUVAU smurtingas persekiotojas’, — prisipažino vienas vyras, seniau garsėjęs išdidumu ir žiaurumu. Šis piktžodžiautojas anksčiau negailestingai vargino dievobaimingus Jėzaus Kristaus sekėjus ir grasino su jais susidoroti. „Vis dėlto manęs buvo pasigailėta“, — dėkingai pasakė jis. Nors ir neįtikėtina, šis aršus persekiotojas tapo ištikimu krikščionimi apaštalu Paulium (1 Timotiejui 1:12-16; NW; Apaštalų darbai 9:1-19).

Ne visi elgiasi taip, kaip elgėsi Paulius. Tačiau mes nė vienas tiksliai neatitinkame Dievo normų. Kodėl? Todėl, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Jausdamiesi esą per daug blogi patirti Dievo gailestingumą, galime greit nugrimzti į neviltį ir nusiminimą. Apmąstydamas savo nuodėmingus polinkius, Paulius dejavo: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ Atsakydamas į savo klausimą, jis rašė: „Bet ačiū Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Romiečiams 7:24, 25)

Kaip teisus Kūrėjas gali bendrauti su nusidėjėliais? (Psalmių 5:5 [5:4, Brb]) Įsidėmėk, ką sako Paulius: „Ačiū Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ Kitas asmuo, patyręs Dievo gailestingumą, paaiškino: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2:1, 2).

Kodėl Jėzus Kristus vadinamas „Užtarėju pas Tėvą“? Kodėl Jėzus yra „permaldavimas“ už nuodėmes?

Kodėl reikalingas Užtarėjas

Jėzus atėjo į žemę „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Išpirka yra kaina, sumokama norint atpirkti, arba išvaduoti, asmenį ar daiktą. Hebrajiško žodžio, išversto „išpirka“, veiksmažodinė forma reiškia nuodėmių  padengimą, arba išpirkimą (Psalmių 78:38, NW). Atitinkamas graikiškas žodis, pavyzdžiui, Mato 20:28, dažniausiai buvo vartojamas nurodyti kainą, reikalaujamą sumokėti už karo nusikaltėlių išvadavimą ar vergų išlaisvinimą. Laikantis teisingumo principų, už vieną dalyką mainais duodamas tokios pat vertės kitas.

Žmonija pateko į vergiją dėl pirmojo žmogaus maišto prieš Dievą. Kaip nurodoma Pradžios 3 skyriuje, tobulas vyras — Adomas — pasirinko nepaklusnumo Jehovai Dievui kelią. Taip save ir savo dar negimusius palikuonis jis pardavė į nuodėmės ir mirties vergiją. Pats Adomas ir visi jo ainiai prarado tobulo žmogiškojo gyvenimo dovaną (Romiečiams 5:12, 18, 19; 7:14).

Senovės Izraelyje žmonių nuodėmėms išpirkti, arba padengti, Dievas buvo liepęs aukoti gyvulius (Kunigų 1:4; 4:20, 35). Aukojamo gyvulio gyvybė buvo mainais duodama už nusidėjėlio gyvybę (Kunigų 17:11). Taigi „Permaldavimo diena“ galėjo būti vadinama „išpirkų diena“ (Kunigų 23:26-28).

Tačiau gyvuliai yra žemesnės būtybės, todėl „neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas [visiškai] panaikintų nuodėmes“ (Žydams 10:1-4). Kad nuodėmė būtų atpirkta, arba pašalinta, visam laikui, reikėjo aukos, savo verte prilygstančios tam, ką prarado Adomas. Teisingumo svarstyklėms išlyginti — atitaisyti tai, ko neteko tobulas žmogus (Adomas), reikėjo kito tobulo žmogaus (Jėzaus Kristaus). Tik tobulo žmogaus gyvybe galėjo būti sumokėta už Adomo palikuonių išvadavimą iš vergijos, į kurią juos pardavė jų pirmasis tėvas. Tikrasis teisingumas reikalavo „sielos už sielą“ (Išėjimo 21:23-25; Vl).

Kai Adomas nusidėjo ir buvo pasmerktas mirti, jo dar negimę palikuonys tebebuvo jo strėnose ir todėl mirė kartu su juo. Tobulas žmogus Jėzus, „paskutinis Adomas“, savo noru nesukūrė šeimos ir neturėjo vaikų (1 Korintiečiams 15:45). Negimę palikuonys liko jo strėnose, kai jis atidavė savo gyvybę kaip tobulą auką. Galima sakyti, kad kartu su juo mirė žmonių giminė, likusi jo strėnose. Jėzus priėmė nuodėmingą, mirštančią Adomo šeimą kaip savą. Jis atsisakė teisės turėti savo šeimą. Paaukodamas tobulą žmogišką gyvybę, Jėzus išpirko visus Adomo ainius, kad jie galėtų tapti Jo šeima, o jis — jų „Amžinuoju Tėvu“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]).

Jėzaus išperkamoji auka atvėrė klusniems žmonėms kelią gauti Dievo atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Todėl apaštalas Paulius rašė: „Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:23). Argi tai neskatina mūsų šlovinti Jehovą už meilę ir užuojautą, parodytą per išpirką, tiek daug kainavusią Jam ir jo brangiam Sūnui? (Jono 3:16) Jėzus tikrai pasirodė esąs „Užtarėjas pas Tėvą“, kai buvo prikeltas dangiškajam gyvenimui ir pateikė savo išperkamosios aukos vertę Dievui danguje * (Žydams 9:11, 12, 24; 1 Petro 3:18). Tačiau kaip dabar danguje Jėzus Kristus gali užtarti mus?

[Išnaša]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Jėzaus tobula žmogiška gyvybė buvo kaina Adomo palikuonims išpirkti