Pavyzdingas vyras, kuris leidosi pataisomas

„ZAMBIJOS krokodilai kas mėnesį suėda 30 žmonių.“ Tokia žinutė prieš keletą metų pasirodė viename Afrikos laikraštyje. Anot zoologo, tyrinėjusio šiuos roplius, „vienam krokodilui sutramdyti reikia bent 12 vyrų“. Savo stipria uodega ir galingais nasrais krokodilas tikrai įvaro siaubą!

Matyt, šį gyvūną, „visų išdidžiųjų gyvūnų karalių“, Kūrėjas pavadino „Leviatanu“. Tuomet jis norėjo pamokyti savo tarną Jobą kai ko svarbaus (Jobo 40:25; 41:26 [41:1, 34, Brb]). Tai atsitiko maždaug prieš 3500 metų Uco šalyje, kažkur šiaurinėje Arabijoje. Apibūdindamas šį padarą, Dievas pasakė Jobui: „Niekas nedrįstų jo erzinti. Kas tad galėtų atsilaikyti prieš mane?“ (Jobo 41:10, Brb) Be abejo! Jeigu bijome krokodilo, juo labiau turėtume bijoti prieštarauti Tam, kuris jį sukūrė! Jobas buvo dėkingas už šią pamoką ir pripažino savo klaidą (Jobo 42:1-6).

Paminėjus Jobą, mes turbūt prisimename jo ištikimybę kenčiant išbandymus (Jokūbo 5:11). O Jehova džiaugėsi Jobu jau anksčiau, kol jo tikėjimas dar nebuvo išbandytas. Dievas matė, jog anuo metu tokio „kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“ (Jobo 1:8). Šie žodžiai turėtų paskatinti mus daugiau sužinoti apie Jobą. Taip geriau suprastume, kaip įtikti Dievui.

Santykiai su Dievu Jobui buvo visų svarbiausi

Jobas buvo turtingas žmogus. Be aukso, jis turėjo 7000 avių, 3000 kupranugarių, 500 asilių, 1000 jaučių ir labai daug tarnų (Jobo 1:3). Bet Jobas pasitikėjo ne turtu, o Jehova. Jis svarstė: „Jeigu esu dėjęs savo viltis į auksą, tardamas aukso grynuoliui: ‛Tu esi mano apsauga’, — ar didžiavęsis, kad mano turtai dideli, kad mano ranka yra daug įsigijusi...,  tai irgi būtų teisėjų baudžiama kaltė, nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse“ (Jobo 31:24-28). Mums, kaip ir Jobui, artimi santykiai su Jehova Dievu turėtų būti daug svarbesni nei materialūs dalykai.

Teisingas elgesys su kitais

Kaip Jobas elgėsi su savo tarnais? Kad jis buvo teisingas ir prieinamas jiems, rodo paties Jobo žodžiai: „Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą, kai jie apskundė mane, ką tad turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?“ (Jobo 31:13, 14) Jobas brangino Jehovos gailestingumą, tad buvo gailestingas savo tarnams. Koks puikus pavyzdys visiems, ypač krikščionių susirinkimo prižiūrėtojams! Jie irgi privalo būti teisingi, bešališki ir prieinami.

Jobas rūpinosi ne tik savo šeimyna, bet ir kitais. Jis sakė: „Jeigu esu buvęs nejautrus vargšų reikalams ar įstūmęs našlę į neviltį; ... jeigu esu pakėlęs ranką prieš našlaitį, žinodamas, kad turiu svorio miesto vartuose, tada teišnyra man mentikaulis iš peties, tenulūžta man ranka virš alkūnės“ (Jobo 31:16-22). Mes irgi būkime dėmesingi vargstantiesiems, kuriuos pažįstame savo susirinkime.

Jobas nesavanaudiškai rūpinosi kitais, todėl svetingai priimdavo atvykėlius. Jis galėjo pasakyti: „Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys“ (Jobo 31:32). Koks puikus pavyzdys šiuolaikiniams Dievo tarnams! Kai besidomintys Biblijos tiesa žmonės ateina į Karalystės salę, priimkime juos svetingai: galbūt tai padės jiems dvasiškai augti. Žinoma, mūsų malonaus svetingumo nusipelno ir keliaujantieji prižiūrėtojai bei kiti krikščionys (1 Petro 4:9; 3 Jono 5-8).

Netgi apie savo priešus Jobas nemąstė piktai. Jis nesidžiaugdavo, kai nelaimė ištikdavo tuos, kurie jo nekentė (Jobo 31:29, 30). Jis noriai darė gera tokiems žmonėms. Tai akivaizdu iš to, kad jis buvo pasiruošęs melstis už tris tariamus savo guodėjus (Jobo 16:2; 42:8, 9; palygink Mato 5:43-48).

Moralinis tyrumas

Jobas buvo ištikimas sutuoktinis ir niekada savo širdyje negeidė kitos moters. Jobas pasakė: „Sudariau sandorą su savo akimis niekad gašliai nežvelgti į mergelę. Jeigu mano širdis  yra buvusi moters suviliota ar tykojau prie kaimyno durų, tada mano žmona kitam tesuka girnas, tegula su ja kiti. Juk tai būtų ištvirkavimas, tai būtų teisėjų baudžiama kaltė“ (Jobo 31:1, 9-11).

Jobas neleido, kad amoralūs troškimai užvaldytų jo širdį. Jis gyveno dorai. Nenuostabu, kad Jehova Dievas džiaugėsi šiuo ištikimu vyru, nepasidavusiu nedoroms vilionėms! (Mato 5:27-30)

Rūpinimasis šeimos dvasingumu

Jobo sūnūs buvo įpratę kelti vaišes, kuriose dalyvaudavo patys bei jų seserys. Po tų vaišių Jobas labai nerimaudavo, ar jo vaikai kaip nors nenusidėjo Jehovai. Kaip sakoma Rašto pranešime, jis nedelsdamas veikdavo: „Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas, būdavo, susikviečia juos pas save ir pašventina, atsikeldamas anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną jų skyrium. Mat Jobas sau sakydavo: ‛Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje’“ (Jobo 1:4, 5). Be abejo, Jobo šeimos narius tai skatino pagarbiai bijoti Jehovos ir vaikščioti jo keliais!

Šiandien krikščionys šeimų galvos turi mokyti savo šeimas iš Dievo Žodžio, Biblijos (1 Timotiejui 5:8). Ir, aišku, svarbu melstis už šeimos narius (Romiečiams 12:12).

Ištikimybė išbandymų metu

Daugumai Biblijos skaitytojų žinomi skaudūs Jobo išbandymai. Šėtonas Velnias pareiškė, kad užkluptas mėginimų Jobas prakeiks Dievą. Jehova priėmė šį iššūkį, ir Šėtonas nedelsdamas smogė Jobui. Jobas prarado visas savo bandas. Dar baisiau: žuvo visi jo vaikai. Netrukus Šėtonas ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio (Jobo 1 ir 2 skyriai).

Kokios buvo pasekmės? Kai žmona įkalbinėjo Jobą prakeikti Dievą, jis pasakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Biblijoje priduriama: „Nepaisydamas to visko, Jobas nesakė nieko prieš Dievą“ (Jobo 2:10). Jobas kantriai iškentė ir taip įrodė Velnią esant melagį. Ištverdami mėginimus, mes irgi galime įrodyti, kad mūsų tarnystės Dievui motyvas — tyra meilė Jehovai (Mato 22:36-38).

Nuolankiai leidosi pataisomas

Jobas elgėsi pavyzdingai, tačiau buvo netobulas. Jis pats pasakė: „Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali“ (Jobo 14:4; Romiečiams 5:12). Kodėl tad Dievas pareiškė, kad Jobas buvo be priekaištų? Todėl, kad jis laikėsi to, ko Dievas tikisi iš savo tarnų — netobulų ir nuodėmingų žmonių. Koks padrąsinimas!

Jobas viską iškentė, bet per išbandymus atsiskleidė jo trūkumai. Išgirdę apie jį ištikusią nelaimę, apsilankė trys tariami guodėjai (Jobo 2:11-13). Jie teigė, kad Jehova baudžia Jobą už sunkias nuodėmes. Jobą, žinoma, žeidė šie melagingi kaltinimai ir jis atkakliai gynėsi, tačiau, per daug mėgindamas išsiteisinti, nukrypo. Jobas net leido suprasti esąs teisesnis už Dievą! (Jobo 35:2, 3, Brb)

Iš meilės Jobui Dievas pataisė jo klaidą. Tą jis padarė per vieną jaunuolį. Pranešime skaitome: „Tada Elihuas... nebepajėgė suvaldyti savo pykčio. Jis niršo ant Jobo, nes šis laikė teisiu save, o ne Dievą. “Elihuvo žodžiais, „Jobas sakė: ‛Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės’“ (Jobo 32:2; 34:5, Brb). Vis dėlto Elihuvas nepritarė tų trijų „guodėjų“ neteisingam tvirtinimui, kad Dievas baudžia Jobą už nuodėmes. Ne, Elihuvas tikėjo Jobo ištikimybe ir patarė jam: „Juk tu turėsi stoti teisman [Jehovos] akivaizdoje. Ir tu turi Jo tiktai laukti.“ Užuot gynęsis ir neapgalvotai kalbėjęs,  Jobas turėjo laukti Jehovos. Elihuvas užtikrino Jobą: „[Dievas] didingas... teisingumu, didelio teisumo jis nepažeis“ (Jobo 35:14, Vl; 37:23).

Jobo mąstyseną reikėjo pataisyti. Todėl Jehova parodė jam, koks mažas yra žmogus, palyginus su Dievo didybe. Jehova kalbėjo apie žemę, jūrą, žvaigždėtą dangų, gyvūnus ir daugelį kitų kūrybos stebuklų. Galiausiai Dievas paminėjo Leviataną — krokodilą. Jobas nuolankiai priėmė pataisymą ir taip dar kartą parodė pavyzdį.

Mums gali sektis Jehovos tarnyboje, tačiau neišvengsime klaidų. Jeigu klaida didelė, Jehova gali mus kaip nors pataisyti (Patarlių 3:11, 12). Mūsų sąžinę gali sužadinti kokia nors Rašto citata. Galbūt Sargybos bokšte ar kitame Sargybos bokšto bendrijos leidinyje pateikta mintis padės mums suvokti savo klaidą. O gal bendratikis švelniai nurodys, jog nepritaikėme kokio Biblijos principo. Kaip reaguosime į tokį pataisymą? Jobas parodė atgailos dvasią. Jis pasakė: „Aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Jobo 42:6).

Jehovos apdovanotas

Jehova apdovanojo Jobą — leido savo tarnui gyventi dar 140 metų. Per tą laiką jis įgijo visko daug daugiau, negu buvo praradęs. Nors Jobas galiausiai mirė, jis tikrai bus prikeltas Dievo naujajame pasaulyje (Jobo 42:12-17; Ezechielio 14:14; Jono 5:28, 29; 2 Petro 3:13).

Mes irgi galime tikėtis Dievo malonės ir palankumo, jeigu tarnaujame jam ištikimai ir priimame visus Biblija pagrįstus patarimus. Taip mes turėsime tvirtą viltį gyventi Dievo naujoje santvarkoje. Dar svarbiau: tuo mes teiksime garbę Dievui. Už ištikimą elgesį būsime apdovanoti ir įrodysime, kad jo tauta tarnauja jam ne iš savanaudiškų paskatų, o nuoširdžiai. Ištikimasis Jobas nuolankiai leidosi pataisomas ir tuo pradžiugino Jehovos širdį. Džiuginkime Jehovą ir mes! Tai didi privilegija! (Patarlių 27:11)

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Jobas meilingai rūpinosi našlaičiais, našlėmis ir kitais

[Iliustracijos 28 puslapyje]

Jobas nuolankiai leidosi pataisomas ir buvo gausiai už tai apdovanotas