Ar Biblijoje yra užslėptas kodas?

PRAĖJUS maždaug dvejiems metams po to, kai 1995-aisiais buvo nužudytas Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas, vienas žurnalistas pareiškė kompiuteriu atradęs, jog pranašystė apie tą įvykį buvo užslėpta hebrajiškojo Biblijos teksto originale. Tas žurnalistas, Michailas Drozninas, sakė stengęsis perspėti ministrą pirmininką prieš metus iki nužudymo, bet perspėjimo niekas nepaklausė.

Kitose knygose ir straipsniuose pasirodo pranešimų, kuriuose teigiama, neva šis užslėptas kodas visiškai įrodo Bibliją esant Dievo įkvėptą. Ar tikrai egzistuoja toks kodas? Ar užslėptas kodas yra pagrindas tikėti, kad Biblija — Dievo įkvėpta?

Nauja mintis?

Mintis apie užslėptą Biblijos kodą nėra nauja. Tai yra pagrindinė kabalos, tradicinio žydų misticizmo, sąvoka. Kaip teigia kabalos mokytojai, tikrosios Biblijos teksto prasmės negalima sužinoti skaitant įprastu būdu. Jie sako, kad hebrajiškojo Biblijos teksto raides Dievas panaudojo kaip simbolius, kuriuos teisingai iššifravus atsiskleistų didesnė tiesa. Pasak jų, kiekvienai hebrajiškai raidei Biblijoje Dievas sąmoningai nustatė tam tikrą vietą.

Anot Biblijos kodo tyrinėtojo Džefrio Satinoverio, šie žydų mistikai tiki, kad hebrajų kalbos raidės, Pradžios knygoje panaudotos kūrimo procesui užrašyti, turi kažkokios mistiškos galios. Jis rašo: „Pradžios knyga, trumpai tariant, nėra tik paprasčiausias aprašymas; ji yra paties kūrybos proceso įrankis, įkūnytas Dievo sumanymas.“

XIII amžiaus kabalistų rabinas Bachija ben Ašeras iš Saragosos (Ispanija) rašė, jog tam tikrą užkoduotą informaciją gavo skaitydamas kas 42-ą Pradžios knygos raidę. Toks „peršokimo“ pagal tam tikrą tvarką metodas siekiant iššifruoti užslėptus pranešimus yra šiuolaikinės sampratos apie Biblijos kodą pagrindas.

 Kompiuteriai „iššifruoja“ kodą

Kol nebuvo kompiuterių, žmogus negalėjo tokiu metodu ištyrinėti Biblijos teksto. Tačiau 1994 metais žurnale Statistical Science pasirodė straipsnis, kuriame Elijahus Ripsas iš Jeruzalės Hebraistikos universiteto su savo bendraminčiais pateikė stulbinančių idėjų. Jie paaiškino, jog, panaikinę visus tarpus tarp raidžių ir „peršokdami“ tam tikrą raidžių skaičių hebrajiškajame Pradžios knygos tekste, pastebėjo užšifruotus 34 žymių rabinų vardus bei rado kitokios informacijos, pavyzdžiui, šalia vardų pažymėtas tų asmenų gimimo ir mirties datas. * Po pakartotinio patikrinimo atradėjai paskelbė išvadą, kad Pradžios knygoje užšifruota informacija — jokiu būdu ne atsitiktinumas, o įrodymas, jog ji tikrai buvo įkvėpta ir sąmoningai užkoduota Pradžios knygoje prieš tūkstančius metų.

Remdamasis šiuo metodu žurnalistas Drozninas atliko savo tyrimus, užšifruotos informacijos ieškodamas pirmose penkiose hebrajiškosios Biblijos knygose. Kaip mini Drozninas, jis rado Icchako Rabino vardo raides, įterptas į Biblijos tekstą kas 4772 raidės. Biblijos tekstą išdėstęs eilėmis po 4772 raides, jis pamatė, jog Rabino vardas (skaitant vertikaliai) kertasi su eilute (Pakartoto Įstatymo 4:42, žiūrint horizontaliai), kurią Drozninas išvertė: „žudikas, kuris nužudys“.

Pakartoto Įstatymo 4:42 iš tikrųjų kalbama apie žmogžudį, kuris netyčia nužudė žmogų. Tad kai kurie kritikavo savavališką Droznino požiūrį sakydami, jog, norint surasti panašių pranešimų, tokį nemokslinį metodą galima pritaikyti bet kokiam tekstui. Tačiau Drozninas nenusileido ir pareiškė: „Kai mano kritikai pranešimą apie ministro pirmininko nužudymą atras [romane] ‛Mobis Dikas’, tada aš sutiksiu su jais.“

Ar tai įrodo, jog Biblija įkvėpta?

Australijos valstybinio universiteto Kompiuterių mokslo skyriaus profesorius Brendanas Makėjus įsidėmėjo Droznino žodžius ir itin kruopščiai kompiuteriu išnagrinėjo angliškąjį romano „Mobis Dikas“ tekstą. * Naudodamas Droznino metodą, Makėjus pareiškė radęs „išpranašautas“ Indiros Gandi, Martino Liuterio Kingo jaun., Džono F. Kenedžio, Abraomo Linkolno ir kitų nužudymo datas. Pasak Makėjaus, romane „Mobis Dikas“ „išpranašautas“ ir Icchako Rabino nužudymas.

Profesorius Makėjus ir jo bendraminčiai užginčijo Ripso ir jo padėjėjų atlikto Pradžios knygos hebrajiškojo teksto tyrimo rezultatus. Jie sakė, kad gauti rezultatai nėra užšifruotas įkvėptas pranešimas, o tik tyrinėtojų metodo bei požiūrio vaisius: duomenys didžia dalimi pritaikyti pačių tyrinėtojų nuožiūra. Mokslininkų diskusija dar nesibaigė.

Dėl tvirtinimų, esą tokie pranešimai „standartiniame“ hebrajiškajame tekste arba „originale“ buvo užšifruoti sąmoningai, iškilo ir kitas klausimas. Ripsas ir jo sekėjai teigia, kad jie tyrė „standartinį, dažniausiai naudojamą Pradžios knygos tekstą“. Drozninas rašo: „Visos dabar egzistuojančios Biblijos originaliąja hebrajų kalba raidė raidėn atitinka viena kitą.“ Bet ar taip yra iš tikrųjų? Juk šiandien nėra tokio „standartinio“ teksto; yra išleista keletas hebrajiškųjų Biblijų, pagrįstų įvairiais senaisiais rankraščiais. Nors Biblijoje užrašyta žinia ta pati, rankraščiai raidė raidėn neatitinka.

Daugelis vertimų šiandien paremti Leningrado kodeksu — seniausiu hebrajiškuoju masoretiniu rankraščiu, — perrašytu maždaug 1000 m. e. m. Tačiau Ripsas ir Drozninas naudojosi kitu tekstu — Koreno. Šlomas Sternbergas, stačiatikių rabinas ir Harvardo universiteto  matematikas, aiškina, kad Leningrado kodeksas „nuo Koreno leidimo, kuriuo naudojosi Drozninas, vien Pakartoto Įstatymo knygoje skiriasi 41 raide“. Negyvosios jūros ritiniai — tai Biblijos dalys, perrašytos daugiau nei prieš 2000 metų. Rašyba šiuose ritiniuose daug kur labai skiriasi nuo vėlesnių masoretinių tekstų. Kai kuriuose ritiniuose gausu tam tikrų raidžių, pridėtų nurodyti balsiui, nes ženklai balsiams žymėti dar nebuvo išrasti. Kituose ritiniuose naudojama mažiau raidžių. Palyginę visus esamus biblinius rankraščius pamatysime, kad paties teksto prasmė išlieka nepakitusi. Tačiau aišku ir tai, jog raidžių rašyba ir jų skaičius tekstuose skiriasi.

Tariamai užkoduotos žinios paieškai būtinas absoliučiai nepakitęs tekstas. Viena pakeista raidė visai iškreiptų nuoseklumą ir pačią žinią, jeigu apskritai tokia žinia būtų. Dievas išsaugojo savo žinią Biblijoje. Bet amžiams bėgant jam nerūpėjo išsaugoti kiekvieną atskirą raidę, nes tai pernelyg nereikšmingas dalykas. Ar iš to neaišku, kad Dievas neužšifravo Biblijoje jokios slaptos informacijos? (Izaijo 40:8; 1 Petro 1:24, 25)

Ar reikia užšifruoto Biblijos kodo?

Apaštalas Paulius labai suprantamai parašė, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17). Aiškią ir tiesiogiai išreikštą Biblijos žinią nėra per sunku suvokti ar pritaikyti, tačiau daugelis ją atmeta (Pakartoto Įstatymo 30:11-14). Suprantamai užrašytos pranašystės yra tvirtas pagrindas tikėti, kad Biblija buvo įkvėpta. * Skirtingai nuo užšifruoto kodo, Biblijos pranašystės nėra išgalvotos ir ‛negali būti savavališkai aiškinamos’ (2 Petro 1:19-21).

Apaštalas Petras rašė, kad „mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas“ (2 Petro 1:16). Idėjos apie Biblijos kodą šaknys slypi žydų misticizme, taikančiame ‛gudriai išgalvotus’ metodus, kurie supainioja ir iškreipia aiškią įkvėpto Biblijos teksto reikšmę. Pačiuose Hebrajiškuosiuose Raštuose aiškiai smerkiama tokia mistika (Pakartoto Įstatymo 13:2-6 [13:1-5, Brb]; 18:9-13).

Kaip gerai, kad Biblijoje užrašyta žinia ir nurodymai, padedantys mums labiau pažinti Dievą, yra suprantami! Tai daug geriau, negu stengtis sužinoti apie Kūrėją ieškant užšifruotų pranešimų, kurie pagrįsti tik asmeniniais aiškinimais ir kompiuterine išmone (Mato 7:24, 25).

[Išnašos]