Ar tavo požiūris į smurtininkus toks kaip Dievo?

Žmonės nuo seno žavėjosi galiūnais — fiziškai stipriais ir drąsiais vyrais. Vienas iš tokių stipruolių — senovės Graikijos mitologinis didvyris Heraklis, romėnų vadinamas Herkuliu.

 HERAKLIS buvo labai garsus didvyris, galingiausias kovotojas. Pasak legendos, jis buvo pusdievis, graikų dievo Dzeuso ir Alkmenės, žmonių dukters, vaikas. Savo žygdarbius jis pradėjo dar lopšyje. Kai viena pavydi deivė pasiuntė dvi milžiniškas gyvates, kad tos nužudytų Heraklį, šis jas pasmaugė. Vėliau jis laimėjo mūšius, nugalėjo pabaisas ir gelbėdamas draugę grūmėsi su mirtimi. Jis griovė miestus, prievartavo moteris, nustūmė nuo bokšto berniuką ir nužudė savo žmoną bei vaikus.

Nors ir nerealus asmuo, mitinis Heraklis nuo seniausių laikų minimas įvairių šalių legendose. Romėnai garbino jį kaip dievą; pirkliai ir keliautojai melsdavo jo sėkmės ir apsaugos nuo pavojų. Pasakojimai apie jo žygdarbius jaudino žmones tūkstančius metų.

Legendos kilmė

Ar istorijos apie Heraklį ir kitus mitologinius herojus pagrįstos realybe? Tam tikra prasme, taip. Biblijoje kalbama apie ankstyvąjį žmonijos laikotarpį, kai „dievai“ ir „pusdieviai“ tikrai vaikščiojo žemėje.

Apie tą erą Mozė rašė: „Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko“ (Pradžios 6:1, 2).

Tie „Dievo sūnūs“ buvo ne žmonės, o angelai. (Palygink Jobo 1:6, Brb; 2:1, Brb; 38:4, 7, Brb.) Biblijos rašytojas Judas pasakoja, jog kai kurie angelai „neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę“ (Judo 6). Kitaip tariant, jie paliko Dievo dangiškąją organizaciją, kurioje buvo paskirti tarnauti, nes panoro gyventi su gražiomis moterimis žemėje. Judas priduria, jog šie maištingi angelai buvo lyg Sodomos ir Gomoros gyventojai, ‛ištvirkavę ir nusekę paskui ne tokį kūną’ (Judo 7).

Apie šių neklusnių angelų veiklą Biblijoje išsamiai nepasakojama. Tačiau senovės Graikijos ir kitų šalių legendose kalbama apie daugybę dievų ir deivių, regimai ar neregimai gyvenusių tarp žmonių. Virtę žmonėmis, tie dievai buvo labai gražūs. Jie valgė, gėrė, miegojo ir lytiškai santykiavo tarpusavy ir su žmonėmis. Nors tariamai šventi ir nemirtingi, jie melavo ir apgaudinėjo, ginčijosi ir kovojo, suvedžiojo ir prievartavo. Tokie mitologiniai pasakojimai gali atspindėti (nors padailintai ar iškreiptai) tikrąsias prieštvanines sąlygas, paminėtas Biblijoje, Pradžios knygoje.

Senovės galiūnai, garsūs vyrai

Neklusnūs materializavęsi angelai lytiškai santykiavo su moterimis, ir joms gimė vaikų. Tie vaikai skyrėsi iš kitų. Jie buvo nefilai — pusiau žmonės, pusiau angelai. Biblijoje sakoma: „Tomis dienomis, — kaip ir vėliau, — kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai [„nefilai“, NW]. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai“ (Pradžios 6:4).

Hebrajiškas žodis „nefilai“ tiesiogiai reiškia „smogikai“ — smurtininkai, kurie stumdosi ir partrenkia kitus. Todėl nenuostabu, kad Biblijoje priduriama: „Žemė buvo... pilna smurto“ (Pradžios 6:11). Mitologiniai pusdieviai, tokie kaip  Heraklis ir babiloniečių didvyris Gilgamešas, labai primena nefilus.

Atkreipk dėmesį: nefilai pavadinti „galiūnais“ ir „garsiais vyrais“. Jiems, priešingai nei teisiajam Nojui, gyvenusiam tuo pačiu laikotarpiu, nebuvo svarbi Jehovos garbė. Jie rūpinosi savo pačių vardu, garbe ir reputacija. Savo smurtiniais veiksmais — prievarta ir žudynėmis jie įgijo tokią šlovę, kokios troško iš bedieviško juos supančio pasaulio. Jie buvo savo laikmečio didvyriai: grėsmingi, gerbiami ir tariamai neįveikiami.

Nors nefilai bei ištvirkę jų tėvai (angelai) tikriausiai buvo liaupsinami savo amžininkų, Dievo akyse jie tikrai nebuvo girtini. Jų gyvenimas buvo šlykštus. Todėl Dievas ėmėsi veiksmų prieš tuos nupuolusius angelus. Apaštalas Petras rašė: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, kur laiko juos teismui. Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo tiesos šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną“ (2 Petro 2:4, 5).

Per pasaulinį Tvaną tie sukilę angelai paliko savo žmogiškus kūnus ir gėdingai grįžo į dvasinę sritį. Dievas nubaudė juos: nebeleido daugiau virsti žmonėmis. Visi neklusniųjų angelų palikuonys, antžmogiai nefilai, žuvo. Tik Nojus su savo negausia šeima pergyveno Tvaną.

Garsūs vyrai šiandien

Nūdien dievai ir pusdieviai nebevaikšto žemėje. Tačiau smurto daug. Garsūs dabarties vyrai šlovinami knygose, filmuose, televizijoje ir muzikiniuose kūriniuose. Jie nė nemano atsukti kitą skruostą, mylėti priešus, siekti taikos, atleisti ar liautis smurtavus (Mato 5:39, 44; Romiečiams 12:17; Efeziečiams 4:32; 1 Petro 3:11). Žmonės žavisi šių laikų galiūnų jėga ir gebėjimu kautis, keršyti bei nugalėti smurtą dar didesniu smurtu. *

Dievo požiūris į tokius žmones nepasikeitė nuo Nojaus laikų. Jehova nemėgsta smurtininkų nei jų žygdarbių. Psalmininkas giedojo: „Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį, — kas mėgsta smurtą, iš visos širdies to nekenčia“ (Psalmių 11:5).

Kitokia jėga

Visai kitaip nei galiūnai smurtininkai elgėsi žymiausias visų laikų žmogus Jėzus Kristus. Jis buvo taikingas vyras: gyvendamas žemėje nepadarė „nieko bloga“ (Izaijo 53:9). Kai priešai atėjo jo suimti į Getsemanės sodą, jo sekėjai turėjo porą kalavijų (Luko 22:38, 47-51). Mokiniai galėjo sudaryti kovotojų būrį ir bandyti apsaugoti Jėzų nuo žydų (Jono 18:36).

Mėgindamas ginti Jėzų, apaštalas Petras išsitraukė kalaviją, bet Jėzus pasakė jam: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“  (Mato 26:51, 52). Smurtas gimdo smurtą, ir tai rodo žmonijos istorija. Jėzui nereikėjo ginklų, — jis turėjo kitų gynybos priemonių. Paskui jis pasakė Petrui: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mato 26:53)

Užuot griebęsis smurto ar prašęs angelų pagalbos, Jėzus leidosi savo žudikų suimamas. Kodėl? Pirmiausia jis žinojo, kad jo dangiškajam Tėvui dar ne laikas pašalinti piktadarius. Todėl nieko nedarė pats, o pasitikėjo Jehova.

Tuo jis parodė ne silpnumą, o didelę vidinę stiprybę. Jėzus tvirtai tikėjo, kad Jehova viską ištaisys savo paties paskirtu laiku ir būdu. Dėl savo klusnumo Jėzus buvo labai išaukštintas ir yra antrasis asmuo po Jehovos. Apaštalas Paulius apie Jėzų pasakė: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‛Jėzus Kristus yra Viešpats!’“ (Filipiečiams 2:8-11)

Dievo pažadas nutraukti smurtą

Tikrieji krikščionys savo gyvenime laikosi Jėzaus pavyzdžio ir mokymų. Jie nesižavi pasaulio garsenybėmis bei smurtininkais ir neseka jais. Krikščionys žino, jog Dievo paskirtu laiku tokie žmonės bus amžiams pašalinti, taip kaip piktieji Nojaus dienomis.

Dievas yra žemės ir žmogaus Kūrėjas. Jis — teisėtas Visavaldis (Apreiškimas 4:11). Jeigu žemiški teisėjai turi juridinę teisę priimti teismo sprendimus, Dievas juo labiau. Iš pagarbos savo teisingiems principams ir meilės tiems, kurie jį myli, Dievas sunaikins visokį blogį ir jį darančiuosius (Mato 13:41, 42; Luko 17:26-30).

Taip žemėje bus įgyvendinta amžina taika, tvirtai pagrįsta tiesa ir teisingumu. Tai buvo nusakyta gerai žinomoje pranašystėje apie Jėzų Kristų: „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus ‛Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!“ (Izaijo 9:6, 7)

Todėl krikščionys pagrįstai kreipia dėmesį į seniai užrašytą įkvėptą patarimą: „Nepavydėk smurtą mėgstančiam žmogui, nesek nė vienu jo poelgiu. Juk suktu žmogumi bjaurisi Viešpats, o dorieji yra Viešpaties draugėje“ (Patarlių 3:31, 32).

[Išnaša]

[Anotacija 29 puslapyje]

ŽMONĖS ŽAVISI ŠIŲ LAIKŲ GALIŪNŲ JĖGA IR GEBĖJIMU NUGALĖTI SMURTĄ DAR DIDESNIU SMURTU

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Alinari/Art Resource, NY