Džiugios vestuvės teikia garbę Jehovai

Velšas ir Eltėja susituokė 1985-aisiais Sovete (Pietų Afrikos Respublika). Kartais su dukra Zinze jie varto savo vestuvių albumą ir tarsi vėl išgyvena tą džiaugsmingą dieną. Zinzė mėgsta vardyti vestuvių svečius, o ypač jai patinka nuotraukos, kur mama taip puošniai apsirengusi.

PIRMIAUSIAI Soveto miestelio salėje buvo pasakyta vestuvių kalba. Paskui jaunų krikščionių choras keturiais balsais giedojo Dievui gyriaus giesmes. Vėliau, švelniai suskambus Karalystės melodijoms, svečiai buvo pakviesti prie stalų. Nebuvo jokių alkoholinių gėrimų, trankios muzikos ar šokių. Svečiai maloniai bendravo ir sveikino susituokusią porą. Pobūvis tęsėsi maždaug tris valandas. „Šias vestuves visada su džiaugsmu prisimenu“, — dalijosi mintimis Raimondas, krikščionių vyresnysis.

Velšas ir Eltėja tuokėsi tuomet, kai abu tarnavo savanoriais Sargybos bokšto bendrijos Pietų Afrikos Respublikos filiale. Jie galėjo sau leisti tik kuklias vestuves. Kai kurie krikščionys, norėdami padengti savo prašmatnių vestuvių išlaidas, palieka visalaikę tarnybą ir įsidarbina. Tačiau Velšas ir Eltėja nesigaili, kad jų vestuvės buvo paprastos, nes taip jie galėjo ir toliau likti visalaikiais tarnais, kol gimė Zinzė.

Tačiau kaip tada, jeigu pora nusprendžia surengti savo vestuves su pasaulietiška muzika ir šokiais? Jei sumano svečius vaišinti vynu ir kitais alkoholiniais gėrimais? Kaip tuomet, jeigu jie gali kelti ištaigingas vestuves? Kaip jiems būti tikriems, kad tas įvykis bus džiugi šventė, tinkama Dievo garbintojams? Tokius klausimus reikia kruopščiai apsvarstyti, nes Biblijoje nurodoma: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10:31).

Be didelių puotų

Sunku įsivaizduoti nelinksmas vestuves. Tačiau daug didesnis pavojus, kai linksmybės peržengia ribą. Daugelyje ne Jehovos liudytojų vestuvių atsitinka gėdingų, Dievą žeidžiančių dalykų. Pavyzdžiui, nejausdami saiko kai kurie nusigeria. Gaila, bet taip kartais būna ir krikščionių vestuvėse.

Biblijoje perspėjama, jog „stiprus gėrimas — pašėlęs“ (Patarlių 20:1, Brb). Hebrajiškas žodis, išverstas „pašėlęs“, reiškia „keliantis garsų triukšmą“. Pagalvok: jeigu alkoholis paskatina triukšmauti vieną žmogų, kas atsitinka pasigėrus dideliam būriui! Akivaizdu, tokie pobūviai gali tiesiog virsti „girtavimais, orgijomis ir panašiais dalykais“, o tai Biblijoje vadinama „kūno darbais“. Kurie taip elgiasi ir neatgailauja, praranda amžinojo gyvenimo paveldą Dievo Karalystėje (Galatams 5:19-21, Brb).

Graikiškas žodis „orgija“ buvo vartojamas apibūdinti triukšmingai eisenai įkaušusių  jaunuolių, traukiančių gatve su dainomis, muzika ir šokiais. Jeigu per vestuves svaigalai plaukia upėmis, jeigu muzika rėžia ausį ir siautulingai šokama, kyla pavojus šventei virsti orgija. Dvasiškai silpni asmenys tokioje aplinkoje gali lengvai nupulti ir pasiduoti ‛ištvirkavimui, netyrumui, gašlavimui, nesutarimams’. Ką daryti, kad tokie kūno darbai neužtemdytų krikščioniškų vestuvių džiaugsmo? Atsakymą padės rasti Biblijos pasakojimas apie anuometines vestuves.

Vestuvės, kuriose dalyvavo Jėzus

Jėzus ir jo mokiniai buvo pakviesti į vienas vestuves Galilėjos Kanoje. Jie priėmė kvietimą, ir Jėzus pasirūpino, kad vestuvių džiaugsmas būtų dar didesnis. Kai pritrūko vyno, jis stebuklingai papildė jo atsargas geriausios rūšies gėrimu! Be abejo, to vyno dėkingam jaunikiui ir jo šeimai užteko dar ilgą laiką po vestuvių (Jono 2:3-11).

Iš šios šventės, kurioje dalyvavo Jėzus, turime daug pamokų. Pirmiausia Jėzus ir jo mokiniai ten nebuvo neprašyti svečiai. Biblijoje aiškiai sakoma, jog juos pakvietė (Jono 2:1, 2). Taip pat dviejuose palyginimuose apie vestuves Jėzus keliskart paminėjo, jog atėjusieji svečiai buvo pakviesti (Mato 22:2-4, 8, 9; Luko 14:8-10).

Kai kuriose šalyse įprasta į vestuves ateiti bet kam, kviestas jis ar ne. Tačiau tai gali sukelti finansinių sunkumų. Nepasiturinti pora, besistengdama pavaišinti visus atėjusius svečius, gali prasiskolinti. Tad jeigu krikščionių pora nusprendžia surengti kuklų priėmimą ribotam skaičiui žmonių, nepakviesti krikščionys turi suprasti ir gerbti jų sprendimą. Vienas vyras, tuokęsis Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika), prisimena pakvietęs į savo vestuves 200 svečių. Tačiau atėjo 600, todėl greit pritrūko maisto. Tarp nekviestųjų buvo turistai, atvykę autobusu į Keiptauną tą savaitgalį, kai vyko vestuvės. Autobuso vadovas, tolimas nuotakos giminaitis, manė turįs teisę pakviesti visą grupę, nors nuotaka ir jaunikis nieko apie tai nežinojo!

Tikrasis Jėzaus sekėjas vengs eiti nekviestas ir vaišintis tuo, kas skirta kviestiesiems svečiams, nebent vestuvių pokylis būtų atviras visiems. Nekviestieji, norintys dalyvauti vestuvėse, turėtų pagalvoti: ‛Ar ateidamas į šią puotą neparodysiu, jog stokoju meilės jaunavedžiams? Ar nesukelsiu nepatogumų ir nesudrumsiu šventės džiaugsmo?’ Užuot įsižeidęs, kad niekas nepakvietė, supratingas krikščionis gali nusiųsti porai malonų sveikinimą ir palinkėti Jehovos palaimų. Jis gali paremti porą ir nusiųsdamas dovaną, kad vestuvių diena jaunavedžiams būtų dar džiaugsmingesnė (Ekleziasto 7:9; Efeziečiams 4:28).

Kas atsakingas?

Kai kur Afrikoje pagal paprotį vestuves rengia vyresni giminaičiai. Poros būna dėkingos už tai, nes joms sumažėja išlaidų. Jos gali taip pat manyti, kad atsakomybė už viską pereina tiems giminaičiams. Vis dėlto prieš sutikdama priimti jų geranorišką pagalbą pora turėtų būti tikra, kad bus paisoma jos pageidavimų.

Nors Jėzus buvo Dievo Sūnus, ‛nužengęs iš dangaus’, nėra užuominos, kad Kanos vestuvėse jis būtų ėmęsis iniciatyvos viskam vadovauti (Jono 6:41). Ne, Biblijoje sakoma, jog kažkas kitas tarnavo „vestuvių šeimininku“ (Jono 2:8, Vl). Tas žmogus buvo atsakingas naujosios šeimos galvai — jaunikiui (Jono 2:9, 10).

Krikščionys giminaičiai turi gerbti Dievo paskirtą naujosios šeimos galvą (Kolosiečiams 3:18-20). Jis yra atsakingas už viską,  kas vyksta jo vestuvėse. Žinoma, jaunikis turi būti supratingas ir, jei įmanoma, prisitaikyti prie būsimos žmonos, savo tėvų bei jos giminaičių pageidavimų. Tačiau jeigu giminaičiai nori ką nors daryti prieš jaunavedžių valią, pora gali maloniai atsisakyti jų paslaugų ir pati surengti sau kuklias vestuves. Tuomet ji bus tikra, kad niekas nesukels jokių nemalonumų. Pavyzdžiui, vienose krikščioniškose vestuvėse Afrikoje netikintis giminaitis, vadovavęs vestuvėms, pasiūlė tostą už mirusius protėvius!

Kartais susituokusi pora išvyksta medaus mėnesio dar nepasibaigus vestuvių šventei. Tuo atveju jaunikis turi pasirūpinti paskirti atsakingus asmenis, kad būtų laikomasi Biblijos principų ir visi išsiskirstytų laiku.

Rūpestingas planavimas ir nuosaikumas

Tos vestuvės, kuriose dalyvavo Jėzus, Biblijoje vadinamos vestuvių pokyliu. Ir neveltui. Jose tikrai buvo gausu gero maisto, nestigo ir vyno. Žinoma, skambėjo tinkama muzika ir buvo gražiai šokama, kaip ir įprasta žydų bendruomenėje. Jėzus tai parodė garsiame palyginime apie sūnų palaidūną. Turtingas tėvas taip džiaugėsi atgailaujančio sūnaus grįžimu, kad pasakė: „Puotaukime, linksminkimės!“ Pasak Jėzaus, ta šventė neapsiėjo be „muzikos ir šokių“ (Luko 15:23, 25).

Tačiau įdomu, kad Biblijos pasakojime apie Kanos vestuves konkrečiai apie muziką ir šokius nekalbama. Iš tiesų šokiai neminimi jokiame bibliniame vestuvių aprašyme. Matyt, ištikimiems Dievo tarnams anuomet šokiai nebuvo esminis dalykas ar pagrindinis vestuvių elementas. Ko galime iš to pasimokyti?

Kai kuriose krikščionių vestuvėse Afrikoje naudojamasi galinga elektronine garso aparatūra. Muzika būna tokia tranki, kad svečiai negali ramiai kalbėtis. Kartais išties pristinga maisto, bet šokiai nenutrūksta ir net peržengiamos ribos. Atrodo, vestuvių šventė tiesiog virsta šokių vakarėliu. Be to, garsi muzika dažnai patraukia tvarkos drumstėjus, pašalinius žmones, ir jie ateina nekviesti.

Kadangi bibliniuose vestuvių aprašymuose muzika ir šokiai nepabrėžiami, ar pora, planuodama savo vestuves Jehovos garbei, neturėtų apie tai pagalvoti? Tačiau vestuvės, neseniai vykusios Pietų Afrikos Respublikoje, rodo ką kita. Krikščionys jaunuoliai, pakviesti į jaunosios pulką, praleido daug valandų repetuodami sudėtingus šokių judesius. Ištisus mėnesius jie buvo užimti tik tuo. Vis dėlto krikščionys turi ‛gerai naudoti laiką’ tam, „kas vertingiau“, pavyzdžiui, skelbimo darbui, asmeninėms studijoms, krikščionių sueigų lankymui (Efeziečiams 5:16; Filipiečiams 1:10).

Sprendžiant iš apstybės vyno, kurį Jėzus padaugino, Kanos vestuvės buvo didelės ir prabangios. Tačiau viena aišku, kad jos nebuvo triukšmingos ir kad svečiai nepasigėrė, kaip kartais nutikdavo žydų vestuvėse (Jono 2:10). Kodėl galime būti tuo tikri? Kadangi ten dalyvavo Viešpats Jėzus Kristus. Jėzus labiausiai iš visų žmonių vengė blogų draugijų ir paisė Dievo nurodymo: „Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną“ (Patarlių 23:20).

 Taigi jeigu pora nusprendžia per savo vestuves vaišinti svečius vynu ar kitais alkoholiniais gėrimais, jie turi paprašyti kieno nors tai kontroliuoti. Taip pat ir su muzika. Jie turi pasirinkti tinkamas melodijas ir paskirti atsakingą asmenį reguliuoti garsą. Svečiams neturėtų būti leidžiama jungti abejotinos ar pernelyg garsios muzikos. Šokiai turi būti kilnūs ir santūrūs. Jeigu netikintys giminaičiai ar nesubrendę krikščionys šokdami ima elgtis nepadoriai ar per daug jausmingai, jaunikis turėtų pakeisti muziką ar taktiškai paprašyti nutraukti šokį. Kitaip vestuvės gali virsti siautuliu ir pastūmėti kai ką suklupti (Romiečiams 14:21).

Kadangi kai kurie dabartiniai šokiai, tranki muzika bei nevaržomas svaiginimasis alkoholiu kelia realų pavojų, daugelis krikščionių vyrų nusprendžia savo vestuvėse to atsisakyti. Kartais juos kritikuoja, bet iš tiesų jie verti pagyrimo, nes trokšta išvengti visko, kas galėtų užtraukti gėdą Dievo šventam vardui. Kiti jaunikiai rengia savo vestuves su tinkama muzika, saikingais šokiais bei šiek tiek gėrimų. Kad ir kaip būtų, jaunikis atsakingas už viską, kas vyksta jo vestuvėse.

Afrikoje kai kurie nesubrendę asmenys niekina kilnias krikščioniškas vestuves ir lygina jas vos ne su laidotuvėmis. Tačiau toks požiūris nenuosaikus. Nuodėmingi kūno darbai gali suteikti laikiną jaudulį, bet jie apsunkina krikščionies sąžinę ir užtraukia gėdą Dievo vardui (Romiečiams 2:24). O Dievo šventoji dvasia teikia tikro džiaugsmo (Galatams 5:22). Daugelis krikščionių porų su pasitenkinimu prisimena savo vestuvių dieną, nes žino, jog tai buvo džiaugsminga šventė, o ne „akstinas nupulti“ (2 Korintiečiams 6:3).

Velšas ir Eltėja atsimena, kaip palankiai reagavo netikintys giminaičiai, dalyvavę jų vestuvėse. Vienas iš jų pasakė: „Mes pavargome nuo triukšmingų vestuvių. Jūsų vestuvės — gero elgesio pavyzdys, ir mums buvo malonu.“

Svarbiausia, kad krikščionių vestuvės, džiugios ir kilnios, teikia garbę santuokos Įkūrėjui, Jehovai Dievui.

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

PERŽIŪRĖK VESTUVIŲ PROGRAMĄ

• Jeigu kvieti netikintį giminaitį pasakyti kalbą, ar pasirūpinai, kad jo kalboje nebūtų nieko, kas susiję su nekrikščioniškomis tradicijomis?

• Jeigu gros muzika, ar pasirinktos dainos tinkamos?

• Ar muzika skambės ne per garsiai?

• Jei bus leidžiama šokti, ar šokėjai elgsis kilniai?

• Ar nebus per daug svaigalų?

• Ar atsakingi asmenys rūpinsis, kad nebūtų pasigėrusių?

• Ar nustatei tinkamą vestuvių pabaigos laiką?

• Ar atsakingi asmenys prižiūrės tvarką iki pat galo?