Jehova didesnis už mūsų širdį

„VIEŠPATS gėrisi tais, kas jo pagarbiai bijo“, — rašė psalmininkas. Kūrėjas tikrai džiaugiasi visais savo žemiškaisiais tarnais, kurie stengiasi laikytis jo teisingų normų. Dievas laimina savo ištikimuosius, drąsina juos ir guodžia nevilties valandą. Jis žino, kad jo garbintojai netobuli, todėl nesitiki iš jų per daug (Psalmių 147:11).

Mums tikriausiai nesunku tikėti, kad Jehova labai myli savo tarnus. Vis dėlto kai kurie taip kankinasi dėl savo trūkumų, kad negali patikėti, jog Jehova kada nors pamiltų juos. „Aš per daug netobulas, kad Jehova mylėtų mane“, — gali sakyti jie. Žinoma, mus visus kartais užvaldo niūrios mintys. Tačiau kai kuriems tenka nuolat kovoti su bevertiškumo jausmu.

Nusiminimas

Bibliniais laikais daugelis ištikimų tarnų kentė didelį nusiminimą. Jobas prakeikė gyvenimą ir jautėsi atmestas Dievo. Ona,  vėliau susilaukusi Samuelio, labai liūdėjo dėl savo bevaikystės ir gailiai verkė. Dovydas buvo „jėgų netekęs“, o Epafroditą prislėgė žinia, kad broliai sielojasi dėl jo ligos (Psalmių 38:7 [38:6, Brb]; 1 Samuelio 1:7, 10; Jobo 29:2, 4, 5; Filipiečiams 2:25, 26).

Kaip krikščionys jaučiasi šiandien? Gal liga, senyvas amžius ar kitos aplinkybės neleidžia kai kuriems šventai tarnauti tiek, kiek norėtųsi. Jie gali imti manyti, jog nuvilia Jehovą ir savo bendratikius. Kiti gali nuolat kaltinti save už praeities klaidas ir abejoti Jehovos atlaidumu. O neturėjusiems saugios vaikystės gali atrodyti, jog jie tiesiog neverti meilės. Iš kur tokios mintys?

Kai kurie užauga šeimose, kur vyrauja ne meilės, o savanaudiškumo, sarkazmo ir baimės dvasia. Galbūt jie niekada nepažino mylinčio tėvo, kurio nuoširdumas leidžia visai šeimai jaustis saugiai, — kuris ieško progos pagirti bei padrąsinti vaikus, stengiasi nepastebėti jų nusižengimų ir dovanoja net didesnes klaidas. Niekada neturėję meilingo tėvo, tokie asmenys sunkiai suvokia, ką reiškia turėti mylintį dangiškąjį Tėvą.

Štai, pavyzdžiui, Fricas rašo: „Vaikystėje ir jaunystėje mane smarkiai veikė blogas tėvo elgesys. * Jis niekada manęs nepagirdavo ir nebuvo man artimas. Aš beveik visą laiką jo bijojau.“ Nors Fricui jau daugiau kaip 50 metų, jis vis dar jaučiasi nevisavertis. O štai Margaret žodžiai: „Mano tėvai neužjautė ir nemylėjo manęs. Kai pradėjau studijuoti Bibliją, sunkiai suvokiau, kas yra mylintis tėvas.“

Tokie jausmai, iš kur jie bekiltų, gali reikšti, jog mūsų tarnybos Dievui pirmutinis motyvas — ne meilė, o kaltė ar baimė. Kad ir kaip stengiamės, nesame patenkinti. Troškimą įtikti Jehovai ir bendratikiams nustelbia jausmas, kad nieko nesugebame. Dėl to nepasiekiame tikslo, kaltiname save ir būname prislėgti.

Ką daryti? Galbūt reikėtų prisiminti, koks Jehova didžiadvasis. Šį meilingą Dievo asmenybės bruožą gerai suprato apaštalas Jonas.

„Dievas didesnis už mūsų širdį“

Pirmojo m. e. amžiaus pabaigoje Jonas rašė tikėjimo broliams: „Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.“ Kodėl Jonas parašė šiuos žodžius? (1 Jono 3:19, 20)

Jonas gerai žinojo: kartais Jehovos tarnas gali smerkti save. Galbūt tą jausmą patyrė ir pats Jonas. Šį jauną ūmaus būdo vyrą Jėzus Kristus kartą įspėjo nesielgti su kitais per griežtai. Iš tiesų Joną ir jo brolį Jokūbą Jėzus „pavadino Boanergės, tai yra ‛griaustinio vaikais’“ (Morkaus 3:17; Luko 9:49-56).

Per tolesnius 60 metų Jonas sušvelnėjo — tapo nuosaikiu, mylinčiu ir gailestingu krikščionimi. Šis ilgiausiai gyvenęs apaštalas rašė savo pirmąjį įkvėptą laišką jau žinodamas, kad Jehova nekvies kiekvieno savo tarno atsiskaityti už menkiausią klaidą. Ne, Jehova yra geras, didžiadvasis, kilnus ir užjaučiąs Tėvas, labai mylintis visus, kurie myli jį ir garbina tiesa. Jonas rašė: „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8).

Jehova džiaugiasi mūsų tarnyba

Dievas žino mūsų įgimtas silpnybes bei trūkumus ir į tai atsižvelgia. „Jis žino, kokie mes padarai, — atsimena, kad mes  esame dulkės“, — rašė Dovydas. Jehova supranta, kokį poveikį mūsų prigimtis turi tam, ką darome. Iš tiesų jis pažįsta mus geriau negu mes patys save (Psalmių 103:14).

Jis žino, jog daugelis iš mūsų norėtų būti kitokie, — bet mes negalime įveikti savo netobulumo. Mūsų padėtis panaši į apaštalo Pauliaus. Jis rašė: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Visi mes kovojame tą pačią vidinę kovą. Dėl to mūsų širdis kartais ima mus smerkti (Romiečiams 7:19).

Visada prisimink: svarbu ne mūsų pačių, o Jehovos nuomonė apie mus. Matydamas, kaip stengiamės įtikti jam, jis yra ne tik patenkintas — jis džiūgauja (Patarlių 27:11). Nors tai, ko pasiekiame, mums gali atrodyti menka, mūsų ryžtas ir geri motyvai džiugina jį. Jis mato ne tik rezultatus: jis įžvelgia, ką norime daryti; jis žino mūsų norus bei troškimus. Jehova gali skaityti širdį (Jeremijo 12:3; 17:10).

Pavyzdžiui, daugelis Jehovos liudytojų iš prigimties yra drovūs bei santūrūs ir nemėgsta patraukti kitų dėmesio. Tokiems skelbti gerąją naujieną po namus gali būti nedrąsu. Tačiau vedami troškimo tarnauti Dievui ir padėti artimui net drovieji išmoksta kreiptis į kaimynus ir kalbėti su jais apie Bibliją. Tiesa, jie gali manyti, jog nuveikia mažai, ir taip prarasti džiaugsmą. Jų širdis gali sakyti, kad jų vieša tarnyba nieko neverta. Bet Jehova tikrai džiaugiasi jų uoliomis pastangomis. Be to, jie nežino, kada ir kur jų pasėtos tiesos sėklos sudygs, išaugs ir subrandins vaisių (Ekleziasto 11:6; Morkaus 12:41-44; 2 Korintiečiams 8:12).

Kitus liudytojus vargina nesibaigiančios ligos ar metų našta. Nuolat lankyti sueigas Karalystės salėje jiems gali būti skausmas ir rūpestis. Kalbos apie skelbimo darbą jiems primena tai, ką jie galėjo daryti ir ką dar norėtų daryti, bet dėl sveikatos nebegali. Tokius asmenis kartais slegia kaltė, nes duodamų patarimų jie neįstengia pritaikyti kaip anksčiau. Tačiau Jehova tikrai brangina jų lojalumą ir ištvermę. Kol jie lieka ištikimi, jis niekada nepamirš jų atsidavusios tarnybos (Psalmių 18:26 [18:25, Brb]; 37:28).

„Nuraminsime savo širdį“

Sulaukęs brandaus amžiaus, Jonas tikriausiai daug žinojo apie Dievo didžiadvasiškumą. Atsimink, ką jis rašė: „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.“ Be to, Jonas ragino ‛nuraminti savo širdį’. Ką jis turėjo omenyje?

Remiantis vienu žodynu, graikiškas veiksmažodis, išverstas ‛nuraminti’, reiškia „įtikinti, įkalbėti, palenkti“ (Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words). Kitaip tariant, kad nuramintume širdį, turime ją palenkti, priversti patikėti, jog Jehova myli mus. Kaip tai padaryti?

Anksčiau paminėtas Fricas tarnavo vyresniuoju viename Jehovos liudytojų susirinkime daugiau kaip 25 metus ir pats patyrė, kaip asmeninės studijos gali padėti įtikinti širdį Jehovos meile. „Aš nuolat kruopščiai studijuoju Bibliją ir mūsų leidinius. Tai padeda negalvoti apie praeitį, bet aiškiai žvelgti į nuostabią ateitį. Kartais  praeitis persmelkia mane ir aš jaučiu, kad Dievas niekada negalės manęs mylėti. Tačiau reguliarios studijos ramina mano širdį, stiprina tikėjimą ir padeda išlikti džiaugsmingam bei nuosaikiam.“

Tiesa, Biblijos skaitymas bei apmąstymas gali ir nepakeisti mūsų tikrosios padėties. Tačiau tai gali pakeisti mūsų požiūrį į tą padėtį. Maitindami širdį Dievo Žodžio mintimis, imsime mąstyti taip kaip jis. Be to, studijuodami geriau suprasime Dievo didžiadvasiškumą. Mes pamažu suvoksime, kad Jehova nekaltina mūsų už tai, kas buvo vaikystėje, ir nebara už trūkumus. Jis žino, kad daugelio mūsų naštos — emocinės ar fizinės — ne savo valia užsikrautos, ir į tai atsižvelgia.

O kaip su anksčiau paminėta Margaret? Kai ji pradėjo pažinti Jehovą, Biblijos studijos jai irgi davė daug naudos. Kaip ir Fricui, jai teko susikurti kitokio tėvo įvaizdį. Malda padėjo Margaret įtvirtinti tai, ką sužinojo studijuodama. „Visų pirma laikiau Jehovą artimu draugu, nes draugų meilę patyriau labiau negu tėvo. Pamažu išmokau išsakyti jam savo jausmus, abejones, rūpesčius ir vargus. Nuolat kreipdavausi į jį malda, vis pridurdama ką nors nauja, ką sužinodavau apie jį, — tarsi kūriau mozaiką. Netrukus mano jausmai Jehovai tapo tokie, kad aš beveik visada galvoju apie jį kaip apie meilingą Tėvą“, — sako Margaret.

Laisvi nuo visų rūpesčių

Kol egzistuoja ši senoji blogio santvarka, nė vienas nebus laisvas nuo rūpesčių. Kai kuriuos krikščionis susirūpinimas ar nepasitikėjimas savimi kamuos ir vargins nuolat. Vis dėlto galime būti tikri, kad Jehova žino mūsų gerus motyvus ir pastangas tarnauti jam. Jis niekada nepamirš mūsų meilės, kurią parodėme jo vardui (Žydams 6:10).

Netrukus, kai Mesijo Karalystė valdys naują žemę, visi dievobaimingi žmonės galės nusimesti Šėtono sistemos naštas. Koks tai bus palengvinimas! Tada mes dar aiškiau suprasime, koks didžiadvasis yra Jehova. O tuo tarpu guoskimės mintimi, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jono 3:20).

[Išnaša]

[Anotacija 30 puslapyje]

Jehova nėra rūstus tironas, o nuoširdus, didžiadvasis ir užjaučiantis Tėvas

[Iliustracija 31 puslapyje]

Dievo Žodis padeda mums mąstyti Dievo mintimis