Kodėl taip klesti korupcija?

„Kyšių nepriimk, nes kyšiai apakina net išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius“ (Išėjimo 23:8, Brb).

PRIEŠ tris su puse tūkstančio metų Mozės įstatymas pasmerkė kyšininkavimą. Nuo to laiko daugėjo įstatų, nukreiptų prieš šią blogybę. Tačiau jie nepažabojo korupcijos. Kasdien milijonai kyšių eina per rankas ir dėl to nukenčia milijardai žmonių.

Korupcija taip paplito ir pasidarė tokia rafinuota, jog gali sužlugdyti pačią visuomenę. Kai kuriose šalyse negali nė žingsnio žengti „nepatepęs“. Davęs kam reikia kyšį, žmogus gali išlaikyti egzaminą, gauti vairuotojo pažymėjimą, sudaryti kontraktą ar laimėti bylą. „Korupcija yra lyg didelė dėmė, slegianti žmogaus dvasią“, — aimanuoja Paryžiaus advokatas Arno Montburas.

Ypač įsigalėjo kyšininkavimas komercijoje. Kai kurios kompanijos trečdalį savo pelno skiria parsidavėliškiems valstybės biurokratams papirkti. Britanijos žurnalo The Economist duomenimis, iš kasmet tarptautinei prekybai ginklais išleidžiamų 25 milijardų JAV dolerių 10 procentų sudaro kyšiai potencialiems klientams. Vis didėjančios korupcijos pasekmės yra katastrofiškos. Sakoma, kad praėjusį dešimtmetį „bičiulių“ kapitalizmas — sugedusi verslo sistema, palanki nedaugeliui gerus ryšius turinčių privilegijuotųjų, — sužlugdė daugelio šalių ekonomiką.

Dėl korupcijos ir jos sukelto ekonominio nuosmukio labiausiai kenčia vargingieji — juk jie neišgali duoti kyšį. Minėtas žurnalas trumpai priduria, jog „korupcija — tik vienas iš priespaudos būdų“. Ar ją galima įveikti, o gal ji neišvengiama? Ieškodami atsakymo, pirmiausia turime žinoti, kodėl kyšininkaujama.

Kur korupcijos šaknys?

Kodėl žmonės, užuot elgęsi sąžiningai, pasiduoda korupcijai? Kai kuriems tai lengviausias ar net vienintelis būdas pasiekti, ko norima. Kartais per kyšį galima išvengti bausmės. Matydami korupciją ignoruojančius ar net ja besinaudojančius politikus, policininkus, teisėjus, daugelis žmonių tiesiog seka jų pavyzdžiu.

Korupcijai plečiantis, prie jos priprantama ir galiausiai kyšininkavimas pasidaro įprastas. Menką atlyginimą gaunantys žmonės mano neturį kito pasirinkimo  kaip reikalauti kyšių, kad galėtų normaliai gyventi. Kuomet kyšininkai (ėmėjai ir neteisėtais būdais naudos siekiantys davėjai) lieka nenubausti, nedaug kas ryžtasi elgtis sąžiningai. „Kadangi bausmė už nedorus darbus ne tuoj ištinka, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta“, — pareiškė karalius Saliamonas (Ekleziasto 8:11).

Korupciją kursto stiprus dvejetas — savanaudiškumas ir godulystė. Parsidavėliški egoistai negalvoja, kaip nukenčia nuo korupcijos kiti žmonės, ir pateisina kyšininkavimą, nes jiems tai naudinga. Kuo daugiau jie lobsta, tuo labiau gobšėja. „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, — pastebėjo Saliamonas, — nei kas mėgsta turtus, — pelnu“ (Ekleziasto 5:9). Be abejo, godumas gali padėti pelnyti pinigų, tačiau jį paprastai lydi korupcija ir neteisėti veiksmai.

Neturime užmiršti ir šio pasaulio nematomo valdovo, Biblijoje vadinamo Šėtonu Velniu, vaidmens (1 Jono 5:19; Apreiškimas 12:9). Jis aktyviai palaiko korupciją. Šėtonas pasiūlė Kristui patį didžiausią kyšį: ‛Viso pasaulio karalystes aš tau atiduosiu, jei pagarbinsi mane’ (Mato 4:8, 9).

Tačiau Jėzus buvo nepaperkamas ir to mokė savo sekėjus. Ar šiandien Kristaus mokymai gali būti veiksmingi kovoje su korupcija? Apie tai skaitykite kitame straipsnyje.