Kova su korupcija dvasios kalaviju

‛Apsivilk nauju žmogumi, sukurtu pagal dievą teisume ir tiesos šventume’ (Efeziečiams 4:24).

ROMOS imperija savo klestėjimo laikotarpiu turėjo didžiausią administracinę struktūrą iš visų žinomų. Jos teisynas buvo toks veiksmingas, jog iki šiol yra daugelio šalių teisinės sistemos pagrindas. Nepaisant laimėjimų, Romos legionai nepajėgė nugalėti vieno klastingo priešo — korupcijos, galų gale paspartinusios imperijos žlugimą.

Apaštalui Pauliui irgi teko kentėti nuo korumpuotų tos imperijos pareigūnų. Romos valdytojas Feliksas, apklausęs Paulių, tikriausiai suprato jį esant nekaltą. Tačiau Feliksas buvo vienas iš labiausiai korumpuotų to meto valdytojų ir atidėliojo Pauliaus bylos svarstymą tikėdamasis, jog kalinys pasiūlys jam pinigų už išlaisvinimą (Apaštalų darbai 24:22-26).

Paulius nebandė jo papirkti, o rimtai kalbėjo apie „teisingumą, susilaikymą“. Felikso tai nepaveikė ir Paulius toliau kalėjo, nes nenorėjo kyšiu išvengti bylos svarstymo. Apaštalas kalbėjo kitiems apie tiesą, sąžiningumą ir jo elgesys nesiskyrė nuo žodžių. „Mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę, — rašė jis krikščionims žydams, —  ir norį visame kame dorai elgtis“ (Žydams 13:18).

Tokia elgsena visiškai skyrėsi nuo anų laikų moralės. Felikso brolis Palantas buvo vienas iš turtingiausių senovės pasaulio žmonių; beveik visą savo turtą, prilygstantį 45 milijonams JAV dolerių, jis susikrovė iš kyšių bei lupikavimo. Tačiau jo milijonai yra menka suma, palyginus su milijardais dolerių, slepiamų kai kurių korumpuotų XX amžiaus valdovų niekam nežinomose banko sąskaitose. Be abejo, tik naivuolis gali patikėti, kad dabartinės vyriausybės laimėjo karą su korupcija.

Kadangi kyšininkavimas taip seniai įsigalėjęs, ar jis yra žmogaus prigimties bruožas? O gal įmanoma pažaboti šią blogybę?

Kaip galima įveikti korupciją?

Norint sustabdyti korupciją, pirmiausia, matyt, reikia pripažinti, jog tai žalinga blogybė, nes per ją nesąžiningi žmonės lobsta kitų sąskaita. Be abejo, kovoje su ja kai kas jau pasiekta. JAV valstybės sekretoriaus atstovas Dž. Folis pasakė: „Visiems aišku, jog kyšininkavimas daro daug žalos. Kyšiai gadina gerą valdymą, ekonomikos našumą, jos raidą, prekybą ir apsunkina žmonių gyvenimą visame pasaulyje.“ Daugelis pritartų šiai nuomonei. 1997 metų gruodžio 17-ąją 34 šalys pasirašė „antikorupcinę sutartį“, skirtą „globalinei kovai su korupcija sustiprinti“. Pagal tą sutartį „siūlyti, žadėti ar duoti kyšį užsienio pareigūnui norint sudaryti arba pratęsti naudingą tarptautinį verslo sandėrį yra nusikaltimas“.

Tačiau kyšiai, duodami siekiant verslo kontraktų kitose šalyse, yra tik korupcijos ledkalnio viršūnė. Norint pašalinti visur išsikerojusią korupciją, reikia žengti dar vieną, sunkesnį žingsnį — būtinas širdies, tai yra daugelio širdžių pokytis. Visoje žemėje žmonės turi išmokti nekęsti kyšininkavimo, nes tik tuomet jis išnyks. Todėl žurnale Newsweek buvo rašoma, kad vyriausybės turi „skatinti piliečių doros jausmą“. Viena tarptautinė antikorupcinė organizacija irgi rekomenduoja savo rėmėjams „diegti ‛doros sėklas’“ darbovietėse.

Kova su korupcija yra moralinė ir neįmanoma nugalėti grumiantis vien įstatymais ar juridinių sankcijų „kalaviju“ (Romiečiams 13:4, 5). Žmonių širdyse reikia sėti sąžiningumo bei doros sėklas. Tai geriausiai pavyktų naudojantis, pasak apaštalo Pauliaus, „Dvasios kalaviju“ — Dievo Žodžiu, Biblija (Efeziečiams 6:17).

Biblija smerkia kyšininkavimą

Kodėl Paulius nepritarė kyšininkavimui? Todėl, kad jis buvo Dievo, ‛nešališko ir nepaperkamo kyšiais’, valios vykdytojas (Pakartoto Įstatymo 10:17). Be to, Paulius, aišku, žinojo Mozės įstatymo nurodymą: „Teisingumo neiškraipyk, šališkumo nerodyk, kyšio neimk, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą“ (Pakartoto Įstatymo 16:19). Karalius Dovydas irgi suprato, kad Jehova neapkenčia kyšininkavimo ir prašė Dievo nepriskirti jo prie nusidėjėlių, kurių „dešinė pilna kyšių“ (Psalmių 26:10, Brb).

Nuoširdūs Dievo garbintojai dar dėl kai ko turi atsisakyti kyšių. „Teisingai valdydamas, karalius sustiprina kraštą, — rašė Saliamonas, — o kas ima kyšius, griauna jį“ (Patarlių 29:4, Brb). Teisingumas (ypač jei jo laikosi visi gyventojų sluoksniai nuo pačių aukščiausiųjų) lemia šalies stabilumą, o korupcija ją nualina. Įdomi mintis buvo išsakyta žurnale Newsweek: „Tokioje santvarkoje, kur kiekvienas nori kyšio dalies ir žino, kaip ją gauti, ekonomika gali tiesiog supliukšti.“

 Net jei ekonomika galutinai ir nežlunga, teisingumo mylėtojus slegia klestinti nežabota korupcija (Psalmių 73:3, 13). Ta blogybė įžeidžia ir mūsų Kūrėją, įdiegusį mums teisingumo troškimą. Praeityje Jehova išnaikino baisią korupciją: pavyzdžiui, jis tiesiai pareiškė Jeruzalės gyventojams, kodėl atiduos juos priešams.

Per pranašą Michėją Dievas pasakė: „Klausykitės to, Jokūbo namų valdovai, ir Izraelio namų vadai! Jūs neapkenčiate teisingumo ir iškraipote visa, kas tiesu! Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą... Todėl per jūsų kaltę Zionas taps ariamas laukas, Jeruzalė virs griuvėsių krūva.“ Korupcija sužlugdė Izraelio visuomenę, o po daugelio šimtmečių ir Romą. Praėjus maždaug šimtmečiui po Michėjo užrašyto Dievo perspėjimo, tie žodžiai išsipildė: Jeruzalė buvo sunaikinta ir liko apleista (Michėjo 3:9, 11, 12).

Vis dėlto tiek žmogus, tiek tauta gali išvengti korupcijos. Dievas skatina nusidėjėlius atsisakyti savo gyvensenos ir pakeisti mąstymą (Izaijo 55:7). Jis nori, kad mes visi vietoj godumo ugdytumės nesavanaudiškumą, vietoj korupcijos — teisingumą. „Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, teikia jam garbę“, — primena mums Jehova (Patarlių 14:31).

Biblijos tiesa padeda sėkmingai kovoti su korupcija

Kas gali paskatinti žmogų taip pasikeisti? Ta pati jėga, kuri paskatino Paulių būti nebe fariziejumi, o ištikimu Jėzaus Kristaus sekėju. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“, — rašė jis (Žydams 4:12). Ir šiandien Rašto tiesa diegia sąžiningumą net tiems, kurie buvo giliai įklimpę į korupciją. Štai vienas pavyzdys.

Baigęs karo tarnybą, Rytų Europoje gyvenantis Aleksandras netrukus susidėjo su reketininkų, lupikautojų ir kyšininkų gauja. * „Mano užduotis buvo iš turtingų verslininkų išvilioti pinigų už ‛apsaugą’, — pasakoja jis. — Kai tik įgydavau kokio nors verslininko pasitikėjimą, mano bendrai imdavo tam žmogui grasinti; tada pasisiūlydavau jam sutvarkyti šį reikalą už stambią sumą. ‛Klientai’ dėkodavo už paramą, nors iš tikrųjų aš pats jiems užtraukdavau tą vargą. Gal ir keista, tačiau kaip tik dėl to man ir patiko ši veikla.

Be to, aš mėgau pinigus ir man buvo nenuobodu taip gyventi. Važinėjau brangiu automobiliu, gyvenau puikiame bute, o pinigų pakako viskam, ko tik užsigeisdavau. Žmonės manęs bijojo, todėl jaučiausi esąs galingas. Atrodė, tarsi būčiau nenugalimas, niekieno nevaržomas. Bet kokį incidentą su policija galėdavau išspręsti pasisamdęs patyrusį advokatą, žinojusį, kaip apeiti įstatymą, arba davęs kam reikia kyšį.

Tačiau tarp tų, kurie gyvena iš korupcijos, nedaug draugiškumo. Vienas mano bendras ėmė manęs nekęsti ir pajutau esąs visų nebemėgiamas. Iškart netekau savo prašmatnaus automobilio, pinigų, išlaidžios draugužės. Mane netgi žiauriai sumušė. Kai viskas taip apsivertė, rimtai susimąsčiau apie gyvenimo prasmę.

Keletu mėnesių anksčiau mano mama tapo Jehovos liudytoja ir aš pradėjau skaityti šios bendrijos literatūrą. Daug minčių man sukėlė Patarlių 4:14, 15 (Brb): ‛Neik nedorėlių taku ir nevaikščiok piktųjų keliu. Venk jo ir nevaikščiok juo, pasitrauk nuo jo ir praeik pro šalį.’ Šios bei kitos eilutės įtikino mane, jog nusikaltėlis neturi ateities. Pradėjau melstis Jehovai ir prašyti jo vesti mane teisingu keliu. Su Jehovos liudytojais  ėmiau studijuoti Bibliją ir galiausiai paaukojau savo gyvenimą Dievui. Nuo tada elgiuosi sąžiningai.

Žinoma, gyvendamas sąžiningai, uždirbu daug mažiau pinigų. Tačiau neabejoju turįs ateitį ir mano gyvenimas įgijo tikrąją prasmę. Žinau, jog ankstesnis gyvenimas, kupinas išlaidavimų, buvo it kortų namelis, galintis bet kada sugriūti. Anksčiau mano sąžinė buvo nejautri, o dabar ji, Biblijos išmokyta, kaskart dilgteli, kai kyla pagunda elgtis nesąžiningai, net jei tai smulkmenos. Stengiuosi gyventi taip, kaip sakoma Psalmių 37:3: ‛Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus.’“

„Kuris kyšių nekenčia, tas išliks gyventi“

Aleksandras suprato, jog Biblijos tiesa gali paskatinti žmogų įveikti polinkį į korupciją. Jis persitvarkė taip, kaip Paulius liepia Laiške efeziečiams: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ (Efeziečiams 4:22-25, 28). Nuo tokių pokyčių priklauso žmonijos ateitis.

Nepažabojus godumo ir korupcijos, žemei gresia nuniokojimas — tai, kas įvyko su Romos imperija. Laimei, žmonijos Kūrėjas neleis, kad taip atsitiktų. Jis yra nutaręs „sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę“ (Apreiškimas 11:18). Žmonėms, trokštantiems pasaulio be korupcijos, Jehova žada, jog greit bus „naujas dangus ir nauja žemė, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13).

Žinoma, nelengva gyventi sąžiningai. Tačiau Jehova tvirtai pareiškia, kad galų gale „gobšusis ardo savo paties namus, bet, kuris kyšių nekenčia, tas išliks gyventi“ * (Patarlių 15:27, Vl). Jei dabar atsisakysime korupcijos, įrodysime esą nuoširdūs, kai tariame maldos žodžius Dievui: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10).

Laukdami Karalystės valdymo, visi galime ‛sėti teisumą’ — nepritarti korupcijai ir nebūti kyšininkais (Ozėjo 10:12). Taip savo gyvensena mes irgi liudysime Dievo įkvėpto Žodžio galią. Dvasios kalaviju galime įveikti korupciją.

[Išnašos]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Biblijos padedami, galime apsivilkti „nauju žmogumi“ ir atsisakyti korupcijos