Gyvenimo istorija

Mano padėka Jehovai — visalaikė tarnyba!

PAPASAKOJO STENLIS REINOLDSAS

Gimiau 1910-aisiais Londone (Anglija). Po Pirmojo pasaulinio karo mano tėvai persikėlė į mažą Viltšyro kaimą, vadinamą Vestberio Li. Jaunystėje dažnai mąstydavau: ‛Kas yra Dievas?’ Niekas negalėjo man paaiškinti. Ir niekaip nesupratau, kodėl tokiam kaimeliui reikėjo dviejų koplyčių ir bažnyčios.

LIKUS ketveriems metams iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, 1935-aisiais, mudu su jaunesniuoju broliu Diku dviračiais nuvykome stovyklauti į Veimutą, esantį pietinėje Anglijos pakrantėje. Kartą pliaupiant lietui, kai sėdėjome palapinėje ir galvojome, ką veikti, mus aplankė pagyvenęs ponas ir pasiūlė tris Biblijos studijavimo priemones — knygas Šviesa I, Šviesa II ir Arpa Dievo. Įsigijau jas su mintimi, kad taip prablaškysiu monotoniją. Mane sužavėjo tai, ką skaičiau, bet nė nenujaučiau, kad tos knygos visiškai pakeis mano — ir mano brolio — gyvenimą.

Kai grįžau namo, motina pasakė man, jog Keit Parsons, gyvenanti mūsų kaime, platina panašią biblinę literatūrą. Keit visi gerai pažinojo. Nors jau gana senyvo amžiaus, ji su mažu motociklu lankydavo žmones mūsų išsibarsčiusioje gyvenvietėje. Nuvykau pas ją ir ji mielai man davė knygas Sutvėrimas ir Turtai bei kitokių Sargybos bokšto bendrijos leidinių. Keit dar pasakė man esanti Jehovos liudytoja.

Perskaitęs tas knygas kartu su Biblija, sužinojau, kad Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas, ir panorau garbinti jį. Pranešiau savo  bažnyčiai, jog išeinu, ir pradėjau lankyti Biblijos studijas Džono ir Alisos Mudžių namuose. Jie gyveno Vestberyje, artimiausiame mums mieste. Sueigose būdavome septyniese. Prieš sueigas ir po jų Keit Parsons grodavo fisharmonija, o mes visu balsu giedodavome Karalystės giesmes.

Jaunystė

Supratau, jog laikai reikšmingi, tad troškau dalyvauti skelbimo darbe, apie kurį išpranašauta Mato 24:14. Mečiau rūkyti, nusipirkau portfelį ir pasiaukojau Didžiajam Dievui, Jehovai.

1936-ųjų rugpjūtį Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas Rezerfordas atvyko į Glazgą (Škotija) sakyti kalbos „Armagedonas“. Nors nuotolis iki Glazgo apie 600 kilometrų, nusprendžiau ten važiuoti ir kongrese pasikrikštyti. Pinigų trūko, todėl į traukinį pasiėmiau dviratį, kad nuo Škotijos sienos, Karlislės miesto, galėčiau tęsti kelionę šiaurės kryptimi. Sukoręs 160 kilometrų, pasiekiau Glazgą. Didžiąją kelio dalį atgal irgi važiavau dviračiu. Nors fiziškai nuvargau, grįžau dvasiškai sustiprėjęs.

Nuo tol ėmiau važinėti dviračiu po gretimus kaimus ir pasakoti apie savo tikėjimą žmonėms. Tais laikais kiekvienas liudytojas turėjo liudijimo kortelę su Rašto žinia, kurią perskaitydavo namų šeimininkui. Be to, naudodavomės portatyviniais gramofonais — leisdavome Bendrijos prezidento biblinių kalbų įrašus. Ir, žinoma, visada nešiodavomės žurnalų krepšelį, * iš kurio mus pažindavo esant Jehovos liudytojus.

Tarnauju pionieriumi karo metu

Mano brolis pasikrikštijo 1940-aisiais. 1939-aisiais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet mudu abu suvokėme, jog labai reikia visalaikių skelbėjų. Taigi parašėme pareiškimus tarnauti pionieriais. Savo džiaugsmui, buvome paskirti į Bristolio pionierių namus ir prisidėjome prie Editos Pul, Berto Farmerio, Tomo ir Dorotės Bridžų, Bernardo Hoteno bei kitų pionierių, kurių tikėjimu seniai žavėjomės.

Netrukus mūsų paimti atvyko mažas furgonas su aiškiu užrašu „JEHOVOS LIUDYTOJAI“ iš abiejų pusių. Jį vairavo Stenlis Džonsas, vėliau tapęs misionieriumi Kinijoje ir buvęs įkalintas ten vienutėje septyneriems metams už skelbimo veiklą.

 Karui įsismarkavus, retai kada miegodavome visą naktį. Bombos krito aplink pionierių namus ir mums tekdavo nuolat saugotis padegamųjų užtaisų. Vieną vakarą po puikios asamblėjos, kurioje dalyvavo 200 liudytojų, grįžome iš Bristolio centro ir, pasipylus priešlėktuvinių sviedinių skeveldroms, vos prisidengėme savo namuose.

Kitą rytą mudu su Diku važiavome į miestą susirinkti savo paliktų daiktų. Mus pribloškė baisi netvarka. Bristolio centre viskas buvo sugriauta ir sudeginta. Parko gatvėje, kur stovėjo mūsų Karalystės salė, styrojo nuodėgulių krūva. Tačiau iš liudytojų niekas nebuvo sužeistas ir nenukentėjo. Biblinę literatūrą, laimei, iš Karalystės salės buvome išvežę į susirinkimo narių namus. Už visa tai dėkojome Jehovai.

Netikėta laisvė

Kai gavau šaukimą į karinę tarnybą, tarnavau pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju Bristolio susirinkime. Tuomet ten buvo 64 skelbėjai. Daugelis kitų liudytojų jau buvo įkalinti už neutralumo laikymąsi, ir aš tikėjausi tokio pat skelbimo laisvės apribojimo. Bylą nagrinėjo vietinis Bristolio teismas, o man advokatavo Antonis Bukas, buvęs kalėjimo pareigūnas. Šis drąsus, bebaimis kovotojas už Biblijos tiesą kalbėjo taip įtaigiai, kad aš buvau visiškai atleistas — nors nesitikėjau! — nuo karinės tarnybos su sąlyga, jog ir toliau skelbsiu visą laiką!

Džiaugdamasis atgauta laisve, nusprendžiau išnaudoti tą laiką skelbti kuo daugiau. Kai gavau kvietimą atvykti į Londono filialą pasikalbėti su prižiūrėtoju Albertu Šrėderiu, degiau smalsumu, kas manęs laukia. Galite įsivaizduoti mano nuostabą: buvau pakviestas tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju Jorkšyre — lankyti kas savaitę vis kitą susirinkimą ir padėti broliams. Jaučiausi netinkąs tokiai užduočiai, tačiau nebereikėjo rūpintis karine tarnyba, todėl buvau laisvas. Leidausi Jehovos vadovaujamas ir noriai išvykau.

Albertas Šrėderis pristatė mane broliams asamblėjoje Hadersfilde, ir 1941-ųjų balandį ėmiausi naujų pareigų. Kaip džiugu buvo susipažinti su tais brangiais broliais! Jų meilė ir gerumas skatino mane būti dar dėkingesnį Jehovai už žmones, visiškai atsidavusius jam ir mylinčius vienas kitą (Jono 13:35).

Gaunu daugiau užduočių

1941 metais Lesteryje, de Monforo salėje, įvyko nepamirštamas penkių dienų šalies kongresas. Nors maistas buvo normuojamas ir stigo valstybinio transporto, didžiausias dalyvių skaičius  sekmadienį siekė 12000 (tuo tarpu liudytojų šalyje buvo vos daugiau kaip 11000). Dalyviai klausėsi Bendrijos prezidento kalbų įrašų ir gavo knygą „Vaikai“. Tas kongresas, surengtas per Antrąjį pasaulinį karą, buvo ypatingas įvykis Britanijos Jehovos liudytojų teokratinėje istorijoje.

Netrukus po šio kongreso gavau kvietimą tarnauti Londono Betelio šeimoje. Čia darbavausi literatūros siuntų pakavimo bei išsiuntimo skyriuose, o vėliau dirbau biure — tvarkiau susirinkimų reikalus.

Londono Betelio šeimai dieną naktį teko kęsti oro antskrydžius; be to, pareigūnai nuolat tikrindavo čia dirbančius atsakingus brolius. Praisas Hjuzas, Juartas Čitis ir Frenkas Platas už neutralumą buvo įkalinti, o Albertas Šrėderis galiausiai išsiųstas į Jungtines Valstijas. Nepaisant šių sunkumų, susirinkimais bei Karalystės interesais buvo gerai rūpinamasi.

Į Gileado mokyklą!

Kai 1945 metais baigėsi karas, aš parašiau prašymą mokytis Sargybos bokšto biblinėje Gileado mokykloje ir 1946-aisiais buvau priimtas į aštuntą klasę. Bendrija pasirūpino, kad keletas iš mūsų, įskaitant Tonį Eitvudą, Stenlį Džonsą, Haroldą Kingą, Daną Rendelį ir Stenlį Vudberną, leistumės kelionėn nuo kornų žvejybos uosto Favėjo. Vietinis liudytojas užsakė mums vietas mažame krovininiame laive, gabenančiame kaoliną. Mūsų kajutės buvo labai ankštos, o denį nuolat skalavo vanduo. Koks buvo palengvėjimas, kai galiausiai pasiekėme Filadelfijos uostą!

Gileado mokykla buvo puikioje vietoje — šiaurinėje Niujorko dalyje, Pietų Lansinge. Mokykloje įgytos žinios davė man daug naudos. Mūsų klasėje mokėsi studentai iš 18 šalių. Pirmą kartą Bendrija priėmė tiek daug tarnų iš užsienio ir mes labai susidraugavome. Gyvenau kartu su Kale Salavara iš Suomijos ir didžiai džiaugiausi jo draugyste.

Laikas bėgo greitai ir po penkių mėnesių iš Bruklino pagrindinio biuro atvyko Bendrijos prezidentas Natanas Noras įteikti mums diplomų ir pasakyti, kur mes paskirti. Tais laikais savo paskyrimo vietų studentai nežinodavo iki pat išleistuvių ceremonijos. Buvau paskirtas toliau tęsti darbą Londono Betelyje.

Atgal į Londoną

Pokario metai Britanijoje buvo sunkūs. Maistas ir daugybė reikmenų, įskaitant popierių, buvo normuojami. Tačiau mes išgyvenome ir Jehovos Karalystės interesai klestėjo. Be darbo Betelyje, man teko prisidėti prie rajono ir srities kongresų rengimo bei lankyti susirinkimus, kai kuriuos net Airijoje. Malonu buvo susitikti Erichą Frostą ir kitus brolius bei seseris iš Europos ir sužinoti iš jų, kaip ištikimai laikėsi mūsų bendratikiai liudytojai, patyrę nacių koncentracijos stovyklų siaubą. Betelio tarnyba buvo tikrai džiugi privilegija.

Tuo metu jau dešimt metų pažinojau specialiąją pionierę Džoaną Veb, tarnaujančią Votforde, į šiaurę nuo Londono. 1952 metais mudu susituokėme. Abu norėjome tęsti visalaikę tarnybą, todėl labai džiaugėmės, kai išėjęs iš Betelio buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju. Mūsų pirmasis rajonas buvo pietinė Anglijos pakrantė, Saseksas ir Hampšyras. Rajoninis darbas tuomet nebuvo lengvas. Paprastai keliaudavome autobusu, dviračiais ir pėsti. Daugelis susirinkimų buvo įsikūrę sunkiai pasiekiamose ir vargiai aprėpiamose kaimo vietovėse, bet liudytojų nuolat daugėjo.

Niujorkas, 1958-ieji

Paskui, 1957-aisiais, gavau kitą kvietimą iš Betelio: „Ar negalėtum atvykti į biurą padėti organizuoti kelionę į artėjantį tarptautinį kongresą, įvyksiantį 1958 metais Niujorke ‛Jankių’ ir Polo Grounds stadionuose?“ Mudu su Džoana tuoj pat ėmėmės tvarkyti  dokumentus brolių, norinčių vykti Bendrijos užsakytais laivais ir lėktuvais. Šis kongresas „Dievo valia“ buvo pats žymiausias tarptautinis kongresas: jame dalyvavo stulbinančiai daug žmonių — 253922. Per šį kongresą Jehovai pasiaukojo ir vandenyje krikštijosi 7136 asmenys — daugiau nei dvigubai negu per Biblijoje minimas istorines 33-iųjų m. e. metų Sekmines (Apaštalų darbai 2:41).

Mudu su Džoana niekada nepamiršime brolio Noro parodyto gerumo. Jis asmeniškai pakvietė mus dalyvauti kongrese ir paprašė padėti rūpintis delegatais, atvykstančiais į Niujorką iš 123 šalių. Tai buvo laimingi ir džiugūs išgyvenimai.

Visalaikės tarnybos palaimos

Grįžę toliau dirbome keliaujamąjį darbą, kol leido jėgos. Paskui sveikata pablogėjo: Džoana buvo paguldyta į ligoninę, o mane ištiko mikroinsultas. Tapome specialiaisiais pionieriais, bet paskui vėl gavome užduotį kurį laiką rūpintis rajono poreikiais. Galiausiai grįžome į Bristolį, kur tęsėme visalaikę tarnybą. Mano brolis Dikas su šeima gyvena netoli mūsų ir mes dažnai dalijamės prisiminimais.

1971-aisiais mano regėjimas neatitaisomai sutriko atsiskyrus akies tinklainei. Nuo tol man sunku skaityti, todėl naudojuosi puikia Jehovos priemone — biblinių leidinių įrašais garsajuostėse. Su Džoana iki pat šiol vedame namų Biblijos studijas ir per ilgą laiką padėjome pažinti Biblijos tiesą maždaug 40 žmonių, tarp jų — vienai septynių asmenų šeimai.

Kai daugiau kaip prieš 60 metų pasiaukojome Jehovai, troškome tapti ir visada likti visalaikiais tarnais. Kokie esame dėkingi, kad vis dar turime jėgų tarnauti Didžiajam Jehovai. Tik taip galime atsidėkoti jam už jo gerumą ir už kartu praleistus laimingus metus!

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su broliu Diku (iš krašto kairėje; Dikas stovi) ir kitais pionieriais prie Bristolio pionierių namų

[Iliustracija 25 puslapyje]

Bristolio pionierių namai 1940-aisiais

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Stenlis ir Džoana Reinoldsai savo vestuvių dieną, 1952-ųjų sausio 12-ąją, ir dabar