Evangelijos — istorija ar mitas?

PASAKOJIMAS apie žmonijos istorijos kryptį pakeitusį jauną vyrą — Jėzų iš Nazareto žinomas visame pasaulyje ir yra privalomo ar neprivalomo lavinimo dalis. Evangelijos daugeliui yra tokių nesenstančių tiesų bei posakių kaip „Sakykite: ‛Taip’, jei taip, ‛Ne’, jei ne“ šaltinis (Mato 5:37). Tiesą sakant, Evangelijos gali būti visko, ko tėvai (krikščionys ir ne krikščionys) jus mokė, pagrindas.

Evangelijos milijonams nuoširdžių Kristaus sekėjų pasakoja apie žmogų, dėl kurio jie pasiruošę kentėti ir mirti. Be to, jos įkvepia drąsos, ištvermės, tikėjimo, vilties. Tad tikriausiai neabejoji, jog norint atmesti tuos pasakojimus kaip pramanytus reikia nepaneigiamų įrodymų? Žinodamas, kokį didžiulį poveikį Evangelijos daro žmonių mąstysenai bei elgsenai, ar nereikalautumei patikimų argumentų iš asmens, kuris keltų abejones dėl jų autentiškumo?

Aptarkime keletą mąstyti skatinančių klausimų apie Evangelijas. Atkreipk dėmesį, ką apie tai mano kai kurie Evangelijų tyrinėtojai, net jei jie nėra krikščionys. Turėdamas tokią informaciją, paskui gali daryti savo išvadas.

SVARSTYTINI KLAUSIMAI

◆ Ar Evangelijos gali būti tik meistriškas prasimanymas?

R. Funkas, seminaro apie Jėzų steigėjas, sako: „Matas, Morkus, Lukas ir Jonas ‛pavaizdavo Mesiją’ tokį, kad atitiktų krikščionių mokymą, susiformavusį po Jėzaus mirties.“ Tačiau kai Evangelijos buvo rašomos, daugelis žmonių, girdėjusių Jėzaus žodžius, mačiusių jo darbus ir jį po prikėlimo, dar buvo gyvi. Jie nekaltino Evangelijų rašytojų kokia nors apgaule.

Pamąstykime apie Kristaus mirtį ir prikėlimą. Apie tai patikimai praneša ne tik Evangelijos, bet ir apaštalas Paulius savo kanoniniame pirmajame laiške senovės Korinto krikščionims. Jis rašė: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1 Korintiečiams 15:3-8). Tokie liudininkai buvo istorinių faktų apie Jėzaus gyvenimą saugotojai.

Krikščionių graikiškuosiuose raštuose nėra prasimanymų, apie kuriuos kalba šiuolaikiniai kritikai. Jie atsirado antrojo m. e. amžiaus raštuose. Todėl kai kurie Raštu nepagrįsti pasakojimai apie Kristų pasirodė tada, kai iš krikščionybės pradėjo rutuliotis atskalūnybė bendruomenėse, atitolusiose  nuo apaštalų susirinkimo (Apaštalų darbai 20:28-30).

◆ Ar Evangelijos gali būti legendos?

Rašytojas ir kritikas K. Luisas mano, jog nederėtų Evangelijas priskirti prie legendų. „Kaip rašytojas istorikas, aš visiškai tikras, jog Evangelijų niekaip nepavadinsi legendomis, — rašė jis. — Jos nėra tokios meniškos kaip legendos. ... Diduma Jėzaus gyvenimo nėra aprašyta, o taip nebūna jokioje legendoje.“ Beje, įdomu, kad žinomas istorikas H. Velsas, nevadinęs savęs krikščionimi, sakė: „Visi keturi [Evangelijų rašytojai] sutartinai pavaizdavo labai realų asmenį; jie perteikia... tikrovę įtikinamai.“

Atkreipkime dėmesį, kaip aprašytas prikeltojo Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Įgudęs legendų kūrėjas tikriausiai būtų įspūdingai pavaizdavęs sugrįžusį Jėzų, pavyzdžiui, sakantį svarbią kalbą arba apgaubtą šviesos ir spindesio. Tačiau evangelistai paprastai pasako, jog jis stovi priešais savo mokinius, o paskui klausia: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ (Jono 21:4, 5) Mokslininkas G. Isterbrukas sako: „Tokios detalės liudija pasakojimą esant ne mitologinį, o tikrovišką.“

Be to, bandymus priskirti Evangelijas legendoms griauna kitas faktas: tais laikais, kai jos buvo rašomos, vyravo griežtas, rabinų nustatytas mokymo metodas, padedantis įsiminti — kartojimas. Ši aplinkybė liudija, kad Jėzaus žodžiai bei darbai aprašyti tiksliai ir kruopščiai, o ne išgalvoti ar padailinti.

◆ Jei Evangelijos būtų legendos, ar jas galėjo sukurti taip veikiai po Jėzaus mirties?

Turimi įrodymai byloja, kad Evangelijos buvo parašytos 41—98 m. e. m. laikotarpiu. Jėzus mirė 33 m. e. m. Vadinasi, pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą buvo užrašyti palyginti veikiai po jo tarnybos baigties. Tai labai kertasi su argumentu, kad Evangelijos yra legendos, nes pastarosioms atsirasti reikia laiko. Toks pavyzdys yra senovės graikų poeto Homero kūriniai Iliada ir Odisėja; kai kurie mano, kad šių dviejų epinių legendų siužetai klostėsi šimtmečius iki galutinės versijos. O Evangelijos?

Istorikas V. Diurantas knygoje Caesar and Christ rašo: „Jeigu keletas paprastų... žmonių būtų išgalvoję tokią galingą, patrauklią asmenybę, tokią aukštą etiką ir įkvepiančią visų žmonių brolybės viziją, tai būtų buvęs stebuklas, labiau neįtikimas už visus Evangelijose užrašytus stebuklus. Po dviejų Biblijos istorinės kritikos amžių jos pasakojimai apie Kristaus mokymus, jo būdą bei gyvenimą neprarado savo aiškumo ir užima žymiausią vietą Vakarų istorijoje.“

◆ Ar Evangelijos buvo vėliau redaguotos, kad derintųsi su pirmųjų krikščionių bendruomenės interesais?

Kai kurie kritikai įrodinėja, kad pirmųjų krikščionių bendruomenės interesai vertė Evangelijų rašytojus keisti pasakojimą apie Jėzų arba jį papildyti. Tačiau išsamūs Evangelijų tyrinėjimai rodo, kad tokių taisymų nebuvo. Jei Evangelijos apie Jėzų buvo pakeistos, kad būtų naudingos pirmojo amžiaus krikščionims, kodėl tekstuose liko neigiamos pastabos apie žydus ir pagonis?

Toks pavyzdys yra Mato 6:5-7 eilutės su Jėzaus žodžiais: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.“ Akivaizdu, jog jis smerkia žydų religinius vadovus. Toliau  Jėzus sako: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.“ Taip cituodami Jėzų, Evangelijų rašytojai nesistengė pritraukti atsivertėlių, o tiesiog tiksliai užrašė Jėzaus Kristaus pamokymą.

Atkreipk dėmesį į Evangelijos eilutes apie moteris, aplankiusias Jėzaus kapą ir pamačiusias jį tuščią (Morkaus 16:1-8). Pasak G. Isterbruko, „senovės laikais Viduriniuosiuose Rytuose moterų liudijimas buvo laikomas visiškai nepatikimu: pavyzdžiui, dviejų liudytojų vyrų pakako moters svetimavimui įrodyti, o tokiai pat vyro kaltei nustatyti netiko jokios moters parodymai“. Juk ir Jėzaus mokiniai nepatikėjo moterimis! (Luko 24:11) Todėl neįtikėtina, kad tas pasakojimas būtų sąmoningai išgalvotas.

Tai, kad laiškuose ir Apaštalų darbuose nėra palyginimų, patikimai liudija, jog Evangelijose esantys palyginimai yra paties Jėzaus, o ne įterpti pirmųjų krikščionių. Be to, kruopštus Evangelijų ir apaštalų laiškų sugretinimas rodo, kad Jėzaus pasakymai nėra nei Pauliaus, nei kitų Graikiškųjų raštų rašytojų meniškai parinkti žodžiai ir priskirti Kristui. Jei pirmieji krikščionys būtų taip padarę, bent kai ką iš laiškų turinio galėtume rasti ir Evangelijose. Tačiau taip nėra, todėl galime būti tikri, kad Evangelijos yra autentiškos.

◆ O kaip su tariamais Evangelijų prieštaravimais?

Kritikai seniai kalba, esą Evangelijose pilna prieštaravimų. Istorikas Diurantas nutarė visiškai objektyviai patyrinėti Evangelijas — kaip istorinį dokumentą. Nors istorikas sako neva įžvelgiąs prieštaravimų, jo išvada tokia: „Prieštaravimai yra menkučiai [nežymios detalės], nesvarbūs; iš esmės sinoptinės evangelijos puikiai derinasi viena su kita ir pateikia harmoningą Kristaus portretą.“

Tariamus Evangelijų prieštaravimus dažnai lengva išsklaidyti. Pavyzdžiui, Mato 8:5 sakoma, kad „prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas“ išgydyti tarną. Luko 7:3 rašoma, jog šimtininkas „pasiuntė pas [Jėzų] kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną“. Šimtininkas pasiuntė vyresniuosius kaip savo atstovus. Kadangi jis perdavė prašymą per tuos pasiuntinius, Matas ir rašo, kad šimtininkas pats maldavo Jėzų. Tai tik vienas pavyzdys, kaip galima paaiškinti tariamus Evangelijų nesutapimus.

 O ką galima atsakyti Biblijos kritikams, esą Evangelijos neatitinka istorijos kriterijų? Štai kokia Diuranto nuomonė: „Savo atradimų įkvėpti, Biblijos kritikai Naujojo Testamento autentiškumą matuoja tokiais griežtais matais, pagal kuriuos šimtą senovės įžymybių, pvz., Hamurabį, Dovydą, Sokratą, reikėtų priskirti legendiniams personažams. Nepaisydami savo nusistatymo bei teologinių pažiūrų, evangelistai užrašė daug tokių įvykių, kuriuos prasimanėliai tikrai būtų nuslėpę: apaštalų varžytines dėl aukštų postų Karalystėje, jų išsibėgiojimą po Jėzaus suėmimo, Petro išsigynimą... Nė vienas tokių eilučių skaitytojas negali abejoti aprašytų asmenų tikroviškumu.“

◆ Ar šiuolaikinė krikščionybė atstovauja Evangelijų Jėzui?

Seminaro apie Jėzų dalyviai paskelbė, kad jų Evangelijų tyrinėjimai „nesusieti su bažnyčių tarybų sprendimais“. Tačiau istorikas Velsas suprato, kokia didžiulė praraja žioji tarp Evangelijose aprašytų Jėzaus mokymų ir vadinamosios krikščionybės doktrinų. Jis rašė: „Nėra įrodymų, kad Jėzaus apaštalai būtų kada nors girdėję apie Trejybę — bent iš jo paties. ... [Jėzus] nė žodžio niekur nebuvo pasakęs apie garbinimą jo motinos Marijos Dangaus Karaliene, Izies priedanga. Visa, kas yra... charakteringiausia krikščionybėje, ir garbinimų, ir papročių atžvilgiu, jisai ignoravo.“ Todėl Evangelijų vertės negalima matuoti remiantis bažnyčių mokymais.

 KOKIA TAVO IŠVADA?

Ką tu manai apsvarstęs minėtus punktus? Ar esama tikrų, įtikinamų įrodymų, jog Evangelijos yra tik mitai? Daugelio požiūriu, klausimai bei dvejonės dėl Evangelijų autentiškumo yra netvirti ir nesvarūs. Kad susidarytumei savo nuomonę, reikia nešališkai patyrinėti Evangelijas (Apaštalų darbai 17:11). Pamatęs, kaip harmoningai, sąžiningai ir tiksliai Evangelijose aprašomas Jėzus, suprasi, jog tie pasakojimai tikrai nėra mitų rinkinys. *

Atidžiai skaitydamas Bibliją ir taikydamas jos patarimus, pamatysi, kaip ji gali pakreipti tavo gyvenimą geresne linkme (Jono 6:68). Ypač veiksmingi yra Evangelijose užrašyti Jėzaus pamokymai. O svarbiausia — iš jų sužinosi, kokia nuostabi ateitis laukia žmonijos (Jono 3:16; 17:3, 17).

[Išnaša]

[Rėmelis 7 puslapyje]

Pranešimų autentiškumo įrodymai

PRIEŠ keletą metų vienas Australijos žurnalistas ir buvęs Biblijos kritikas pasakė: „Pirmą kartą savo gyvenime padariau tai, kas paprastai turi būti pirmoji reporterio pareiga, — patikrinau faktus. ... Nustebau perskaitęs [Evangelijas], nes tai buvo ne legenda ir ne natūralistiškas prasimanymas, o reportažas, pranešimai apie nepaprastus įvykius iš liudininkų arba juos girdėjusiųjų lūpų... Reportažui būdingas savitas stilius; kaip tik juo ir parašytos Evangelijos.“

Panašiai sako ir E. Bleiklokas, Oklendo universiteto klasikinių kalbų profesorius: „Aš istorikas ir klasikines kalbas tyrinėju istoriniu požiūriu. Galiu tvirtai teigti, kad liudijimai apie Kristaus gyvenimą, mirtį ir prikėlimą yra patys autentiškiausi, palyginus su dauguma senovės istorijos faktų.“

[Žemėlapis/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

FINIKIJA

GALILĖJA

Jordanas

JUDĖJA

[Iliustracijos]

„Liudijimai apie Kristaus gyvenimą, mirtį ir prikėlimą yra patys autentiškiausi, palyginus su dauguma senovės istorijos faktų“ (PROFESORIUS E. BLEIKLOKAS).

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapiai fone: Based on a map copyrighted by Pictorial Archive (Near Eastern History) Est and Survey of Israel.