Vešlus alyvmedis, augantis Dievo namuose

IZRAELYJE auga medis, kurio beveik neįmanoma sunaikinti. Net nukirstas, greitai iš šaknų ima leisti ataugas. O nuėmus derlių medžio savininkas gausiai atlyginamas aliejumi, vartojamu maistui gaminti, patalpoms apšviesti, taip pat higienoje ir kosmetikoje.

Pasak seno biblinio palyginimo, užrašyto Teisėjų knygoje, „kartą medžiai suėjo patepti sau karaliaus“. Kurį miško medį jie išsirinko pirmiausia? Nieką kitą kaip tik atsparų, derlingą alyvmedį (Teisėjų 9:8).

Daugiau nei prieš 3500 metų pranašas Mozė aprašė Izraelį kaip ‛puikų kraštą, kraštą alyvmedžių’ (Pakartoto Įstatymo 8:7, 8). Net šiandien alyvmedžių giraitės driekiasi nuo Hermono kalno papėdės šiaurėje iki Beer Šebos pakraščių pietuose. Šie medžiai puošia ir pajūryje plytinčią Šarono lygumą, uolėtus Samarijos kalvų šlaitus bei derlingus Galilėjos slėnius.

Biblijos rašytojai dažnai minėdavo alyvmedį kalbėdami apie ką nors perkeltine prasme. Šio medžio ypatybėmis buvo stengiamasi apibūdinti Dievo gailestingumą, prikėlimo pažadą ir laimingą šeimyninį gyvenimą. Artimesnė pažintis su alyvmedžiu padės mums suprasti tuos Rašto žodžius ir padidins dėkingumą už šį nepaprastą augalą, kuris kartu su kitais kūriniais šlovina savo Kūrėją (Psalmių 148:7, 9).

Grublėtas alyvmedis

Iš pirmo žvilgsnio alyvmedis neatrodo labai įspūdingai. Jis nesiekia dangaus, kaip kai kurie didingi Libano kedrai. Jo mediena nėra tokia vertinga kaip kadagio, ir žydi jis ne taip gražiai kaip migdolas (Giesmių giesmė 1:17; Amoso 2:9). Svarbiausia alyvmedžio dalis yra nematoma — ji po žeme. Tai išsikerojusios jo šaknys, siekiančios 6 metrus į gylį ir dar daugiau į plotį; dėl to medis toks vaisingas ir gajus.

Tokios šaknys leidžia alyvmedžiui ant akmenuotų kalvų ištverti sausrą, o slėnyje augantys medžiai nudžiūsta. Būtent  dėl tokių šaknų alyvmedis amžiais veda vaisius, net jeigu šiurkštus kamienas atrodo tinkąs tik malkoms. Šitam medžiui augti ir kvėpuoti tereikia vietos ir ventiliuojamos dirvos, kurioje nebūtų piktžolių ar kitų augalų, knibždančių parazitais. Jeigu jam sudaromos tokios sąlygos, tai per metus iš vieno medžio galima gauti 57 litrus aliejaus.

Be abejonės, alyvmedis izraelitų buvo vertinamas dėl jo brangaus aliejaus. Ugnis, lempoje su dagčiu laižydama alyvų aliejų, apšviesdavo jų namus (Kunigų 24:2). Be to, aliejų vartojo gaminti maistui, muilui bei apsaugoti odai nuo saulės spindulių. Grūdai, vynas ir alyvos buvo pagrindiniai šalies produktai. Todėl alyvų nederlius izraelitų šeimynai būtų tikra nelaimė (Pakartoto Įstatymo 7:13; Habakuko 3:17).

Tačiau paprastai alyvų aliejaus būdavo gausu. Apie Pažadėtąją žemę Mozė kalbėjo kaip apie ‛kraštą alyvmedžių’, nes toje vietovėje jų augo daugiausia. Devynioliktojo amžiaus gamtininkas H. B. Tristramas minėjo alyvmedį kaip „išskirtinį medį“. Dėl savo vertės ir gausos alyvų aliejus netgi buvo naudojamas kaip tarptautinė valiuta tarp Viduržemio jūros regiono šalių. Pats Jėzus Kristus minėjo apie skolą, kuri prilygo ‛šimtui statinių aliejaus’ (Luko 16:5, 6).

„Kaip alyvų atžalos“

Šis naudingas medis tinkamai vaizduoja Dievo palaimas. Kaip gali būti apdovanotas dievobaimingas vyras? „Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, — gieda psalmininkas. — Tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos“ (Psalmių 128:3, Brb). Kas yra šios „alyvų atžalos“ ir kodėl psalmininkas palygina jas su vaikais?

Alyvmedžiui nebūdinga, kad iš jo kamieno nuolat dygtų naujos atžalos. * Kai nusenęs kamienas jau neveda vaisių kaip anksčiau, žemdirbiai gali leisti kelioms naujoms atžaloms ar ūgliams augti, kol jie taps neatskiriama medžio dalimi. Po kurio laiko apsupę seną kamieną augs trys ar keturi jauni, stiprūs kamienai, lyg vaikai susėdę aplink stalą. Šios atžalos turi tą patį kamieną ir jos visos duoda gerą alyvų derlių.

Ši alyvmedžio ypatybė tinkamai vaizduoja, kaip iš tėvų stipraus dvasingumo šaknų gali išaugti tvirtai tikintys sūnūs ir dukterys. Kai vaikai paauga, jie irgi pradeda duoti vaisių ir remti tėvus, kurie džiaugiasi matydami vaikus, tarnaujančius Jehovai kartu su jais (Patarlių 15:20).

„Medis turi vilties“

Pagyvenęs tėvas, tarnaujantis Jehovai, džiaugiasi savo dievobaimingais vaikais. Bet vaikai gedi, kai jų tėvas galiausiai ‛nueina visos žemės keliu’ (1 Karalių 2:2). Mums lengviau išgyventi šią šeimos tragediją dėl Biblijoje duodamo patikinimo, kad bus prikėlimas (Jono 5:28, 29; 11:25).

Jobas, daugybės vaikų tėvas, gerai žinojo, koks trumpas žmogaus gyvenimas. Jis palygino jį su greitai nuvystančiu žiedu (Jobo 1:2; 14:1, 2). Jobas troško mirties kaip išsilaisvinimo nuo kančių, nes kapas jam buvo vieta, kur jis galėtų laikinai pasislėpti, o paskui vėl sugrįžtų. „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ — klausė Jobas. Paskui su visišku pasitikėjimu atsako: „Per visas savo sunkios tarnystės dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti. Tu [Jehova] pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir ilgėtumeisi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:13-15).

Kaip Jobas parodo įsitikinimą, kad Dievas pašauks jį iš kapo? Jis kalba apie medį, kuris pagal aprašymą primena alyvmedį. „Medis turi vilties, — sako Jobas. — Nukirstas jis vėl ataugs“ (Jobo 14:7). Jei ir nukirsi alyvmedį, jis nežus. Tik išrovus su šaknimis, jo neliks.  Jei šaknys bus nepaliestos, medis išleis ūglius ir dar labiau suvešės.

Net jeigu dėl užsitęsusios sausros senas alyvmedis smarkiai suvysta, jo susiraukšlėjęs kamienas gali tarsi atgimti iš naujo. „Nors jo šaknys žemėje pasensta ir jo kelmas pelėja dulkėse, tačiau vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas“ (Jobo 14:8, 9). Jobas gyveno sausame dulkėtame krašte, kur tikriausiai matė daug senų alyvmedžių kelmų — išdžiūvusių, be gyvybės ženklų. Tačiau užėjus lietui „mirę“ medžiai atgimsta ir iš jų kamienų ima dygti nauji ūgliai, tarsi „sodinukai“. Toks nepaprastas sugebėjimas greitai atgauti jėgas paskatino vieną Tuniso sodininką pareikšti: „Galima sakyti, kad alyvmedžiai yra nemarūs.“

Kaip ūkininkas geidžia pamatyti savo suvytusius alyvmedžius vėl suželiant, taip Jehova trokšta prikelti savo ištikimus tarnus. Jis laukia laiko, kai tokie atsidavę asmenys, kaip Abraomas ir Sara, Izaokas ir Rebeka bei daugelis kitų, sugrįš gyventi (Mato 22:31, 32). Kaip nuostabu bus pasveikinti iš mirties sugrįžusius asmenis ir matyti juos vėl gyvenant visavertį, naudingą gyvenimą!

Simbolinis alyvmedis

Dievo gailestingumas matomas iš jo nešališkumo ir iš to, kaip jis rūpinasi prikėlimu. Apaštalas Paulius minėjo alyvmedį norėdamas pavaizduoti Jehovos gailestingumą visiems žmonėms, kokia bebūtų jų rasė ar kilmė. Amžiais žydai didžiavosi esą Dievo išrinktoji tauta, „Abraomo palikuonys“ (Jono 8:33; Luko 3:8).

Norint įgyti Dievo palankumą nebūtina buvo gimti žydu. Tačiau visi pirmieji Jėzaus mokiniai buvo žydai, turėję privilegiją anksčiau už kitus būti Dievo išrinkti tapti pažadėtąja Abraomo sėkla (Pradžios 22:18; Galatams 3:29). Paulius prilygino šiuos žydų mokinius simbolinio alyvmedžio šakoms.

Dauguma žydų atmetė Jėzų ir todėl neteko galimybės ateityje priklausyti „mažajai kaimenei“, arba „Dievo Izraeliui“ (Luko 12:32; Galatams 6:16). Taip jie tapo lyg simbolinio alyvmedžio šakos, kurios buvo nukirstos. Kas užėmė jų vietą? 36 m. e. metais nežydai buvo išrinkti tapti Abraomo sėklos dalimi. Jehova tarsi įskiepijo laukinio alyvmedžio šakeles į sodo alyvmedį. Žmonės iš tautų taip pat pasidarė pažadėtosios Abraomo sėklos dalimi. Krikščionys nežydai dabar turėjo galimybę tapti ‛šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininkais’ (Romiečiams 11:17).

Ūkininkui įskiepyti laukinio alyvmedžio šakelę į sodo alyvmedį turėtų būti neįsivaizduojama ir „prieš prigimtį“ (Romiečiams 11:24). „Pasak arabų, jeigu gerą įskiepysite į blogą, nugalės geras, — aiškinama veikale The Land and the Book. — Bet atvirkštinis procesas neatneštų sėkmės.“ Žydų krikščionys irgi buvo nustebę, kai Jehova „pirmiausia [„pirmą kartą“, Brb] teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“ (Apaštalų darbai 10:44-48; 15:14). Tačiau tai buvo aiškus ženklas,  kad Jehovos tikslo įgyvendinimas nepriklauso nuo kokios nors vienos tautos. Ne, nes „jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:35).

Paulius pažymėjo, kad netikintys žydai, alyvmedžio „šakos“, buvo nukirstos. Taigi taip gali atsitikti kiekvienam, kas dėl išdidumo bei neklusnumo nebeteks Jehovos malonės (Romiečiams 11:19, 20). Iš to aišku, kad negalima piktnaudžiauti Dievo neužtarnautu gerumu (2 Korintiečiams 6:1).

Patepimas aliejumi

Rašte kalbama apie alyvų aliejaus panaudojimą tiek tiesiogine, tiek perkeltine reikšme. Senovėje žaizdos ir sumušimai buvo ‛tepami aliejumi’, kad geriau gytų (Izaijo 1:6). Pagal vieną Jėzaus iliustraciją, gailestingasis samarietis pakeliui į Jerichą netikėtai sutiktam vyrui ant žaizdos užpylė aliejaus ir vyno (Luko 10:34).

Patepti alyvų aliejumi kieno nors galvą reiškė atgaivinti ir nuraminti (Psalmių 141:5). Jeigu kas serga dvasiškai, krikščionių vyresnieji gali tokį ‛patepti aliejumi Viešpaties vardu’ (Jokūbo 5:14). Meilingas vyresniųjų patarimas iš Rašto ir nuoširdžios maldos už dvasiškai sergantį bendratikį yra tarsi nuraminimą teikiantis alyvų aliejus. Įdomu, kad hebrajų kalboje geras žmogus kartais apibūdinamas posakiu „grynas alyvų aliejus“.

„Vešlus alyvmedis, augantis Dievo Namuose“

Atsižvelgiant į jau minėtus dalykus, nenuostabu, kad Dievo tarnai gali būti lyginami su alyvmedžiu. Dovydas troško būti lyg „vešlus alyvmedis, augantis Dievo Namuose“ (Psalmių 52:10 [52:8, Brb]). Kaip izraelitų namai dažnai būdavo apaugę alyvmedžiais, taip Dovydas troško būti arti Jehovos ir duoti jam savo šlovinimo vaisių (Psalmių 52:11 [52:9, Brb]).

Ištikima Jehovai dviejų giminių Judo karalystė buvo tarsi „žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ (Jeremijo 11:15, 16). Bet Judo gyventojai prarado šią išskirtinę padėtį, kai ‛atsisakė klausyti [Jehovos] žodžių ir nuėjo pas svetimus dievus’ (Jeremijo 11:10).

Jeigu norime tapti vešliu alyvmedžiu Dievo namuose, turime paklusti Jehovai ir priimti jo drausminimą, kuris tarsi „nugeni“ mus, kad duotume daugiau krikščioniškų vaisių (Žydams 12:5, 6). Be to, kaip tikram alyvmedžiui reikia plačių šaknų, kad nenudžiūtų per sausrą, taip ir mums reikia stiprinti savo dvasines šaknis, kad ištvertume sunkumus ir persekiojimus (Mato 13:21; Kolosiečiams 2:6, 7).

Alyvmedis deramai simbolizuoja ištikimą krikščionį, kuris pasauliui gal nėra žinomas, bet Dievas jį pažįsta. Jeigu toks žmogus mirtų šioje santvarkoje, jis grįžtų gyventi naujajame pasaulyje (2 Korintiečiams 6:9; 2 Petro 3:13).

Niekad nenudžiūstantis, kasmet vedantis vaisius alyvmedis primena mums Dievo pažadą: „Kaip ilgaamžis yra medis, taip ilgaamžė bus manoji tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savųjų rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65:22). Šie pranašiški žodžiai išsipildys Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje (2 Petro 3:13).

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Senovinis grublėtas kamienas, rastas Javėjoje, Alikantės provincijoje, Ispanija

 [Iliustracijos 26 puslapyje]

Alyvmedžių giraitė Granados provincijoje, Ispanija

[Iliustracija 26 puslapyje]

Senovės alyvmedis už Jeruzalės sienų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Biblijoje paminėtas alyvmedžio skiepijimas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Šį seną alyvmedį supa jauni ūgliai