Išsaugok savo „išgelbėjimo viltį“ tvirtą!
Išsaugok savo „išgelbėjimo viltį“ tvirtą!
„Būkime... užsidėję išgelbėjimo vilties šalmą“ (1 TESALONIKIEČIAMS 5:8, Brb).
1. Kaip „išgelbėjimo viltis“ padeda ištverti?
IŠGELBĖJIMO viltis gali stiprinti net kritiškiausioje situacijoje. Žmogus, ištrūkęs iš skęstančio laivo ir plūduriuojantis gelbėjimo valtyje, gali ištverti daug ilgiau, jei žino veikiai sulauksiąs pagalbos. Tūkstančius metų „Jehovos išgelbėjimo“ viltis stiprina nelaimės ištiktus tikinčiuosius ir niekada nenuvilia (Išėjimo 14:13, NW; Psalmių 3:9 [3:8, Brb]; Romiečiams 5:5; 9:33). Apaštalas Paulius prilygino „išgelbėjimo viltį“ krikščionies dvasinės ginkluotės „šalmui“ (1 Tesalonikiečiams 5:8, Brb; Efeziečiams 6:17). Be abejo, pasitikėjimas Dievo išgelbėjimu saugo mūsų mintis ir padeda išlaikyti blaivų mąstymą, kai užklumpa nelaimė, priešiškumas ar pagunda.
2. Kodėl „išgelbėjimo viltis“ yra pagrindinis teisingo garbinimo bruožas?
2 Vienoje enciklopedijoje rašoma, jog pirmojo amžiaus krikščionis supęs „pagoniškasis pasaulis negyveno ateities viltimi“ (Efeziečiams 2:12; 1 Tesalonikiečiams 4:13). O teisingo garbinimo pagrindinis bruožas yra „išgelbėjimo viltis“. Kodėl? Pirma, pats Jehovos vardas siejasi su jo tarnų išgelbėjimu. Psalmininkas Asafas meldė: „Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus dėl savo vardo garbės!“ (Psalmių 79:9; Ezechielio 20:9) Be to, tikėjimas Jehovos pažadėtomis palaimomis nulemia mūsų gerus santykius su juo. Paulius rašė: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6). Paulius dar yra paminėjęs, kad pagrindinė Jėzaus atėjimo į žemę priežastis buvo išgelbėti atgailautojus. Jis sakė: „Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių“ (1 Timotiejui 1:15). Apaštalas Petras irgi teigė, kad išgelbėjimas yra ‛mūsų tikėjimo tikslas’ (1 Petro 1:9, Brb). Tad visiškai dera tikėtis išgelbėjimo. Tačiau kas yra išgelbėjimas ir kaip jo siekti?
Kas yra išgelbėjimas?
3. Kaip Jehova išgelbėdavo senovės laikų tarnus?
3 Hebrajiškuosiuose raštuose „išgelbėjimas“ paprastai reiškia išvadavimą arba išlaisvinimą iš priespaudos, smurto ar belaikės mirties. Pavyzdžiui, Dovydas vadino Jehovą „gelbėtoju“; jis sakė: „Mano Dieve, mano uola... Mano... priebėga! Tu, mano išganytojau, išgelbsti mane nuo smurto! Šaukiausi Viešpaties, Šlovingojo, ir buvau išvaduotas iš visų priešų“ (2 Samuelio 22:2-4; Brb). Dovydas žinojo, kad Jehova girdi, kai Jo ištikimi tarnai šaukiasi pagalbos (Psalmių 31:23, 24 [31:22, 23, Brb]; 145:19).
4. Kokia ateities viltis lydėjo ikikrikščioniškuosius Jehovos tarnus?
4 Ikikrikščioniškieji Jehovos tarnai taip pat turėjo būsimo gyvenimo viltį (Jobo 14:13-15; Izaijo 25:8; Danieliaus 12:13). Hebrajiškuosiuose raštuose daugelis išgelbėjimo pažadų iš esmės buvo pranašystės apie didesnį išvadavimą, — tą, kuris veda į amžinąjį gyvenimą (Izaijo 49:6, 8; Apaštalų darbai 13:47; 2 Korintiečiams 6:2). Jėzaus dienomis nemažai žydų tikėjosi amžinojo gyvenimo, tačiau nepripažino Jėzaus, kaip pagrindinio jų vilties įgyvendintojo. Religiniams savo laikų vadovams Jėzus pasakė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane“ (Jono 5:39).
5. Ką galiausiai reiškia išgelbėjimas?
5 Dievas per Jėzų atskleidė visą išgelbėjimo prasmę. Tai išvadavimas iš nuodėmės valdžios, iš klaidingos religijos pančių, iš Šėtono valdomo pasaulio, iš žmonių ir net iš mirties baimės (Jono 17:16; Romiečiams 8:2; Kolosiečiams 1:13; Apreiškimas 18:2, 4). Galiausiai Dievo išgelbėjimas jo ištikimiems tarnams reiškia ne tik išvadavimą iš priespaudos ir nelaimių, bet ir amžinojo gyvenimo perspektyvą (Jono 6:40; 17:3). Jėzus mokė, kad išgelbėjimas „mažajai kaimenei“ reiškia būti prikeltiems dangiškajam gyvenimui ir dalintis su Kristumi Karalystės valdžia (Luko 12:32). O visiems kitiems žmonėms išgelbėjimas yra tobulo gyvenimo dovana ir tokie santykiai su Dievu, kuriais džiaugėsi Adomas su Ieva Edeno sode, kol buvo nenusidėję (Apaštalų darbai 3:21; Efeziečiams 1:10). Amžinas žmonių gyvenimas tokiame rojuje ir buvo Dievo pradinis tikslas (Pradžios 1:28; Morkaus 10:30). Tačiau kaip įmanoma atkurti tokias sąlygas?
Išgelbėjimo pagrindas — išpirka
6, 7. Kokį vaidmenį suvaidino Jėzus mūsų išgelbėjimo labui?
6 Amžinasis išgelbėjimas galimas tik per Kristaus išperkamąją auką. Kodėl? Biblijoje sakoma, jog nusidėdamas Adomas ‛pardavė’ save ir visus būsimus ainius, vadinasi, ir mus nuodėmei, todėl būtina išpirka, kad žmonija turėtų patikimą viltį (Romiečiams 5:14, 15; 7:14). Kad Dievas pateiks tokią visos žmonijos išpirką, buvo pavaizduota gyvulių atnašavimu pagal Mozės įstatymą (Žydams 10:1-10; 1 Jono 2:2). Jėzus ir buvo tas, kuris savo paties auka įvykdė aną pranašišką atnašavimą. Prieš Jėzaus gimimą Jehovos angelas paskelbė: „Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mato 1:21; Žydams 2:10).
7 Jėzus stebuklingai gimė mergelei Marijai ir, būdamas Dievo Sūnus, nepaveldėjo mirties iš Adomo. Dėl to bei dėl tobulos ištikimybės Jėzaus gyvybės vertė prilygo išpirkai, būtinai išvaduoti žmoniją iš nuodėmės bei mirties (Jono 8:36; 1 Korintiečiams 15:22). Jėzus nebuvo pasmerktas mirti dėl nuodėmės kaip visi kiti žmonės. Jis savanoriškai atėjo į žemę „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Tai padaręs, Jėzus buvo prikeltas, pasodintas sostan ir dabar gali išgelbėti visus, besilaikančius Dievo reikalavimų (Apreiškimas 12:10).
Ko reikalaujama iš norinčių išsigelbėti?
8, 9. a) Kaip Jėzus atsakė į jauno turtingo valdininko klausimą dėl išgelbėjimo? b) Kaip Jėzus pasinaudojo šiuo pokalbiu savo mokiniams pamokyti?
8 Kartą jaunas turtingas Izraelio valdininkas paklausė Jėzaus: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Morkaus 10:17) Jo klausimas, matyt, atspindėjo anų laikų žydų mąstyseną, jog Dievas reikalauja gerų darbų ir kad pakankamai jų padarius galima užsitarnauti Dievo išgelbėjimą. Tačiau toks formalus atsidavimas galėjo kilti iš savanaudiškų paskatų. Tokie darbai negalėjo suteikti tikros išgelbėjimo vilties, nes joks netobulas žmogus neatitiko Dievo normų.
9 Atsakydamas į ano vyro klausimą, Jėzus tiesiog priminė, jog reikia paklusti Dievo įsakymams. Jaunasis valdininkas tuoj pat patikino, jog laikosi jų visą gyvenimą. Išgirdęs tokį atsaką, Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Tačiau jaunuolis nusiminęs pasišalino, „nes turėjo daug turto“. Tada Jėzus pasakė savo mokiniams, jog per didelis prisirišimas prie šio pasaulio turtų užtveria išgelbėjimui kelią. Jis pridūrė, jog niekas negali išsigelbėti savo pastangomis, tačiau laidavo: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Morkaus 10:18-27; Luko 18:18-23). Kaip įmanoma išsigelbėti?
10. Kokios sąlygos keliamos mums, jei norime išsigelbėti?
10 Išgelbėjimas yra Dievo dovana, tačiau ji duodama ne automatiškai (Romiečiams 6:23). Žmogui, norinčiam tos dovanos, keliamos tam tikros pagrindinės sąlygos. Jėzus pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ O apaštalas Jonas pridūrė: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys“ (Jono 3:16, 36). Aišku, jog Dievas reikalauja tikėjimo ir klusnumo iš visų, trokštančių amžinojo išgelbėjimo. Jiems reikia nuspręsti pasinaudoti Jėzaus išpirka ir sekti jo pėdomis.
11. Kaip netobulas žmogus gali susilaukti Jehovos pritarimo?
11 Būdami netobuli, nesame iš prigimties linkę paklusti, o tobulai paklusti mes visai nesugebame. Todėl Jehova ir pasirūpino išpirka mūsų nuodėmėms padengti. Tačiau turime visada stengtis eiti Dievo nurodytu keliu. Pasak Jėzaus žodžių jaunajam valdininkui, turime laikytis Dievo įsakymų. Taip susilaukiame ne tik Dievo pritarimo, bet ir didelio džiaugsmo, nes „jo įsakymai nėra sunkūs“, o yra „atgaiva“ (1 Jono 5:3; Patarlių 3:1, 8). Vis dėlto nelengva išsaugoti išgelbėjimo viltį.
‛Narsiai kovokite už tikėjimą’
12. Kaip išgelbėjimo viltis sustiprina krikščionis atsispirti nedoriems gundymams?
12 Kristaus mokinys Judas norėjo parašyti pirmiesiems krikščionims apie „bendrąjį [jų] išgelbėjimą“, tačiau dėl vyraujančios blogos moralės turėjo patarti broliams ‛narsiai kovoti už tikėjimą’. Norint išsigelbėti, nepakanka tikėti, laikytis tikrosios krikščioniškos religijos ir paklusti tuomet, kai viskas klojasi sklandžiai. Mes turime būti tiek stipriai atsidavę Jehovai, kad pajėgtume pasipriešinti gundymams ir amoraliai įtakai. Pirmojo amžiaus susirinkimo dvasią žalojo seksualinis palaidumas, nepagarba valdžiai, susiskaldymai ir abejonės. Judas norėjo padėti bendratikiams įveikti tuos sunkumus ir skatino juos neišleisti iš akių savo tikslo: „Mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Judo 3, 4, 8, 19-21; Brb). Išgelbėjimo viltis galėjo sustiprinti juos kovoti ir likti dorus.
13. Kaip galime įrodyti, jog neignoruojame neužtarnautos Dievo malonės tikslo?
13 Jehova Dievas iš tų, kuriems laiduoja išgelbėjimą, reikalauja pavyzdingos moralės (1 Korintiečiams 6:9, 10). Tačiau laikytis moralinių normų nereiškia teisti kitus. Ne mums spręsti, kokia bus jų amžinoji lemtis. Juk tai nusprendžia Dievas, kaip Atėnuose graikams sakė Paulius: „Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų [Jėzų Kristų], kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 17:31; Jono 5:22). Jei gyvename tikėdami Jėzaus išpirka, nėra ko bijoti būsimos teismo dienos (Žydams 10:38, 39). Svarbiausia, niekad neturime ‛imti Dievo malonės [mūsų sutaikymo su juo per išpirką] veltui’ — nesusigundyti klaidingai mąstyti bei blogai elgtis (2 Korintiečiams 6:1). Be to, padėdami kitiems susilaukti išgelbėjimo, įrodome, jog neignoruojame Dievo malonės tikslo. Kaip galime jiems padėti?
Dalykimės išgelbėjimo viltimi
14, 15. Ką Jėzus įpareigojo skelbti gerąją išgelbėjimo naujieną?
14 Paulius citavo pranašo Joelio žodžius: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.“ Paskui jis pridūrė: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ Toliau Paulius nurodo, kad tikėjimas kyla ne savaime, o „iš klausymo“, kai skelbiamas „žodis apie Kristų“ (Romiečiams 10:13, 14, 17; NW; Joelio 3:5 [2:32, Brb]).
15 Kas skelbs tautoms „žodį apie Kristų“? Jėzus paskyrė tą darbą savo mokiniams — tiems, kurie jau buvo išmokyti „žodžio“ (Mato 24:14; 28:19, 20; Jono 17:20). Skelbdami Karalystę ir ruošdami mokinius, darome tai, apie ką, remdamasis pranašu Izaiju, rašė Paulius: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną!“ Net jei daugelis nepriima tos gerosios naujienos, Jehovai vis tiek „dailios“ mūsų kojos (Romiečiams 10:15; Izaijo 52:7).
16, 17. Kokiems dviem tikslams skirta mūsų skelbimo tarnyba?
16 Šis įpareigojimas skirtas dviem svarbiems tikslams. Pirma, reikia paskelbti gerąją naujieną, kad Dievo vardas būtų išaukštintas, ir tie, kurie trokšta išgelbėjimo, žinotų, kur jo ieškoti. Paulius suprato šią įpareigojimo dalį. Jis sakė: „Taip mums liepė Viešpats: ‛Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių.’“ Todėl mes visi, būdami Kristaus mokiniai, turime dalytis išgelbėjimo žinia su kitais (Apaštalų darbai 13:47; Izaijo 49:6).
17 Antra, gerosios naujienos skelbimu dedamas pamatas teisingam Dievo teismui. Apie tai Jėzus sakė: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.“ Nors teismas vyks, „kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje“, šiandien žmonės per skelbimą turi galimybę sužinoti, kas yra Kristaus dvasiniai broliai, ir remti juos savo amžinojo išgelbėjimo labui (Mato 25:31-46).
Būkite ir toliau ‛visiškai užtikrinti viltimi’
18. Kaip galime išsaugoti savo „išgelbėjimo viltį“ tvirtą?
18 Išsaugoti tvirtą ateities viltį padeda ir aktyvus dalyvavimas skelbimo veikloje. Paulius rašė: „Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą, idant būtų visiškai užtikrintas viltimi iki pat galo“ (Žydams 6:11, NW). Tad visi dėvėkime „vilties šalmą“ ir nepamirškime, jog „Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Tesalonikiečiams 5:8, 9). Klausykime taip pat ir Petro raginimo: „Sukaupę savo mintis, būdami visiškai blaivūs, paremkite savo viltį malone, kuri bus jums teikiama“ (1 Petro 1:13, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Kiekvienas taip besielgiantis galės susilaukti visiško savo „išgelbėjimo vilties“ išsipildymo!
19. Ką aptarsime tolesniame straipsnyje?
19 Koks nūnai turėtų būti mūsų požiūris į likusį šios sistemos laiką? Kaip galime jį išnaudoti, kad išgelbėjimas neaplenktų nei mūsų, nei kitų? Tai aptarsime kitame straipsnyje.
Ar gali paaiškinti?
• Kodėl turime išsaugoti savo „išgelbėjimo viltį“ tvirtą?
• Ką reiškia išgelbėjimas?
• Ką turime daryti, kad gautume išgelbėjimo dovaną?
• Kokie Dievo tikslai įgyvendinami mūsų skelbimu?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Išsigelbėti — tai ne tik išvengti sunaikinimo