Gyvenimo istorija

Kas man padėjo įveikti drovumą

PAPASAKOJO RŪTA ULRICH

Neištvėrusi apsiverkiau tiesiog prie dvasininko namų durų. Jis ką tik išpyškino aibę melagingų kaltinimų prieš Č. Raselą, pirmąjį Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentą. Norėčiau papasakoti, kaip man, visai jaunutei mergaitei, pakako ryžto lankytis pas žmones.

GIMIAU 1910 metais Nebraskos valstijoje (JAV) labai religingoje šeimoje. Mūsų šeima kas rytą vakarą po valgio skaitydavo Bibliją. Tėvas vadovavo metodistų sekmadieninei mokyklai Vinsaido miestelyje, maždaug už šešių kilometrų nuo mūsų ūkio. Turėjome dengtą vežimą, todėl sekmadienio rytą bet kokiu oru važiuodavome į bažnyčią.

Kai buvau maždaug aštuonerių, mano mažylis brolis susirgo poliomielitu ir mama išvežė jį gydyti sanatorijon į Ajovos valstiją. Nepaisant visų jos pastangų, brolis ten mirė. Ajovoje mama susipažino su viena Biblijos tyrinėtoja (taip tuomet vadinosi Jehovos liudytojai). Jos daug kalbėjosi ir mama net apsilankė su ja keliose jų sueigose.

Mama parsivežė keletą Sargybos bokšto bendrijos išleistų Šventraščio studijavimų tomų. Ji greit įsitikino, kad Biblijos tyrinėtojai moko tiesos, o žmogaus sielos nemirtingumo bei nedorėlių amžino kankinimo doktrinos yra neteisingos (Pradžios 2:7, Brb; Ekleziasto 9:5, 10; Ezechielio 18:4).

Tačiau tėvas labai nusiminė ir nenorėjo, kad mama lankytų Biblijos tyrinėtojų sueigas. Jis vežiodavosi mane ir vyresnįjį brolį  Klarensą į bažnyčią. Bet kai tėvo nebūdavo namuose, mama studijuodavo su mumis Bibliją, todėl mudu su broliu galėjome lyginti Biblijos tyrinėtojų ir bažnyčios mokymus.

Abu su Klarensu reguliariai lankėme sekmadieninę bažnyčios mokyklą ir brolis užduodavo mokytojai klausimų, bet ji negalėdavo atsakyti. Parėję namo, viską papasakodavome mamai ir ilgai diskutuodavome tomis temomis. Galop aš palikau bažnyčią ir kartu su mama pradėjau lankyti Biblijos tyrinėtojų sueigas. Netrukus ir Klarensas taip padarė.

Kaip įveikiau drovumą

1922-ųjų rugsėjį abi su mama dalyvavome neužmirštamame Biblijos tyrinėtojų kongrese Sydar Pointe (Ohajo valstija). Iki šiol tarsi matau kaip ištiesiamas didžiulis plakatas su žodžiais, kuriais tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Dž. Rezerfordas ragina 18000 susirinkusiųjų: „Skelbkite Karalių ir Karalystę.“ Mane tai labai paveikė — supratau turinti neatidėliotinai pasakoti kitiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 6:9, 10; 24:14).

Kongresuose, vykusiuose 1922—1928 metais, buvo priimtos kelios rezoliucijos ir jų punktai buvo išspausdinti traktatuose, kurių Biblijos tyrinėtojai išplatino dešimtis milijonų visame pasaulyje. Aš, laiba ilgakojė, pravardžiuojama kurtu, lėkdavau per namus dalydama tuos spausdintus pranešimus. Man labai patiko tas darbas. Tačiau kalbėti prie durų ir pačiai pasakoti apie Dievo Karalystę buvo kas kita.

Aš buvau tokia drovi, jog baimindavausi net didelio būrio kasmet mamos sukviečiamų giminaičių ir slėpdavausi nuo jų savo miegamajame. Sykį mama norėjo nufotografuoti visą šeimą ir liepė man ateiti, o aš nedrįsau ir jai teko tempte ištempti mane klykiančią iš kambario.

Tačiau vieną kartą sukaupiau ryžtą ir  susidėjau rankinėn biblinę literatūrą. Vis kartojau: ‛Aš negaliu to daryti.’ Paskui įsakiau sau: ‛Privalau.’ Galop išėjau skelbti ir paskui labai džiaugiausi savo drąsa. Laimingiausia buvau padariusi darbą, o ne jį darydama. Kaip tik tada sutikau paminėtą dvasininką, nuo kurio išėjau verkdama. Laikui bėgant Jehovos padedama galėjau kalbėti žmonėms prie jų durų ir man darėsi vis džiugiau. Vėliau, 1925 metais, krikštu parodžiau pasiaukojimą Jehovai.

Pradedu visalaikę tarnybą

Kai man sukako 18, už pinigus, paveldėtus iš tetos, nusipirkau automobilį ir pradėjau tarnauti pioniere (taip vadinami visalaikiai tarnai). Po dvejų metų, 1930-aisiais, drauge su partnere gavome skelbimo teritoriją. Tuo laiku ir Klarensas tapo pionieriumi. Veikiai jis buvo pakviestas tarnauti į Niujorko Betelį — pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Brukline.

Tuo metu mūsų tėvai ėmė gyventi skyrium, todėl mudvi su mama įsirengėme autofurgoną ir drauge tarnavome pionierėmis. Tada Jungtinėse Valstijose prasidėjo didžioji krizė ir buvo labai sunku tęsti pionierišką darbą, tačiau mudvi nutarėme nepasiduoti. Iškeisdavome biblinę literatūrą į vištieną, kiaušinius, daržoves ir tokius daiktus kaip seni akumuliatoriai, nebereikalingas aliuminis; juos pardavusios, pirkdavome degalų bei kitko. Taupumo verčiama, išmokau pati sutepti automobilio dalis ir pakeisti tepalus. Matėme, kad Jehova ištesi savo pažadą ir padeda mums įveikti kliūtis (Mato 6:33).

Tarnauju misioniere

1946 metais buvau pakviesta lankyti netoli Pietų Lansingo (Niujorko valstija) įsikūrusios Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos septintąją klasę. Jau daugiau kaip 15 metų drauge su mama tarnavome pionierėmis, tačiau ji nenorėjo trukdyti man pasiruošti misionieriškam darbui ir paskatino neatsisakyti privilegijos mokytis Gileado mokykloje. Ją baigusi, su kita bendramoksle, Marta Hes iš Peorijos (Ilinojaus valstija), tapome partnerėmis. Mes, keturios absolventės, metams buvome paskirtos į Klivlendą (Ohajas), kol sulauksime siuntimo į užsienį.

Tą siuntimą gavome 1947-aisiais. Mudvi su Marta paskyrė į Havajus. Kadangi į šias salas buvo lengva imigruoti, pas mus atvyko mama ir apsigyveno netoliese tame pačiame Honolulu mieste. Jos sveikata silpo, todėl, neapleisdama savo tarnybos, padėjau mamai ir rūpinausi ja iki pat mirties, ištikusios ją čia, Havajuose, 1956-aisiais, kuomet jai buvo 77 metai. Mums atvykus, Jehovos liudytojų skaičius Havajuose siekė 130, o tuomet, kai mirė mama, — tūkstantį su viršum, ir misionierių daugiau nebereikėjo.

Paskui gavome iš Sargybos bokšto bendrijos laišką, siūlantį mudviem su Marta paskyrimą į Japoniją. Iš pradžių suabejojome, ar besugebėsime išmokti japonų kalbą tokiame amžiuje, nes aš buvau 48-erių, o Marta — ketveriais metais jaunesnė. Tačiau viską atidavėme į Jehovos rankas ir sutikome keliauti kur siunčiamos.

 1958 metais, iškart po Niujorke, „Jankių“ ir „Polo Grounds“ stadionuose, vykusio tarptautinio kongreso, išplaukėme į Tokiją. Laivą svaidė taifūnas prieš įplaukiant į Jokohamos uostą. Čia mus pasitiko Donas ir Meibel Hasletai, Loidas ir Melba Beriai bei kiti misionieriai. Japonijoje tais laikais buvo tik 1124 liudytojai.

Tuoj pradėjome mokytis japonų kalbos ir skelbti eidamos nuo durų prie durų. Įžangą japonų kalba pasirašydavome angliškomis raidėmis ir ją perskaitydavome. Klausytojai atsakydavo žodžiais „jorošii desū“ arba „keko desū“, tai yra „puiku“, „gerai“, tačiau ne visada suvokdavome, ar jie susidomėjo, nes tai galėjo reikšti ir atsisakymą. Tikrąją prasmę išduodavo balso tonas arba veido išraiška ir ilgainiui mes tai perpratome.

Džiugūs skelbimo atvejai

Sykį, kai dar sunkiai kalbėjau japoniškai, apsilankiau „Mitsubishi“ kompanijos bendrabutyje ir susipažinau su 20-mete mergina. Ji uoliai sėmėsi Biblijos žinių ir 1966 metais pasikrikštijo. Po metų stojo pionieriškon tarnybon, veikiai buvo paskirta specialiąja pioniere ir tarnauja ja iki šiol. Mane visada įkvėpdavo jos, nuo jaunumės aukojančios laiką ir jėgas visalaikei tarnybai, pavyzdys.

Nekrikščioniškose šalyse žmonėms ypač sunku pasiryžti laikytis Biblijos tiesos. Vis dėlto tūkstančiai tikinčiųjų nepabūgo, tarp jų ir daugelis mano studijuotojų. Jie pašalino brangiai kainuojančius budistų bei sintoistų altorėlius, paprastai įrengiamus  japonų namuose. Naujai įtikėjusiems reikėdavo drąsos, nes kartais tokį poelgį giminės klaidingai traktuodavo kaip nepagarbą mirusiems protėviams. Tai primena pirmųjų krikščionių, atsikračiusių klaidingo garbinimo atributų, ryžtą (Apaštalų darbai 19:18-20).

Sykį viena Bibliją studijavusi namų šeimininkė nutarė išsikelti su visa šeima iš Tokijo. Ji norėjo apsigyventi naujame name, kur nebūtų jokių stabmeldiško garbinimo daiktų. Moteris išsakė savo norą vyrui ir jis tam pritarė. Ji džiugiai pasipasakojo viską man, bet paskui prisiminė supakavusi didžiulę brangią marmuro vazą, kažkada pirktą tam, kad saugotų šeimos laimę. Nenorėdama vargintis įtarimu, jog vaza galbūt priskirtina prie klaidingo garbinimo daiktų, moteris sutrupino ją plaktuku ir išmetė.

Nepaprastai džiaugiausi, kai ta moteris bei kiti žmonės noriai pašalino brangiai kainuojančią stabmeldišką atributiką ir ryžtingai pradėjo naują gyvenimą, skirtą Jehovos tarnybai. Nuolat dėkoju Dievui už 40 misionieriškos tarnybos metų Japonijoje.

Šiuolaikiniai „stebuklai“

Apmąstydama daugiau kaip 70 visalaikės savo tarnybos metų patirtį, džiaugiuosi tuo, ką galiu pavadinti šiuolaikiniu stebuklu. Nuo mažumės būdama sukaustyta drovos, net neįsivaizdavau, jog visą savo gyvenimą kalbėsiu apie Karalystę žmonėms, kurių dauguma nenori to nė girdėti. Ir ne tik aš, o šimtai, netgi tūkstančiai sugeba tai daryti. Dėl šitokio vaisingo darbo iš tūkstančio su trupučiu Japonijos liudytojų 1958 metais išaugo šiandieninė daugiau kaip 222000 minia!

Iš pradžių mus su Marta paskyrė gyventi Bendrijos filiale Tokijuje. Toje vietoje 1963  metais buvo pastatytas šešiaaukštis namas, kuriame gyvename iki šiol. 1963-iųjų lapkritį per atidarymą Marta ir aš 163 dalyvių būryje klausėmės mūsų filialo prižiūrėtojo Loido Berio kalbos. Tuo metu Japonijoje jau buvo 3000 liudytojų.

Džiugu buvo matyti įspūdingai besiplečiantį Karalystės skelbimo darbą: 1972 metais, liudytojų pagausėjus iki 14000 su viršum, buvo užbaigtas naujas didesnis filialas Numazu mieste. Tačiau 1982 metais, kai Japonijoje Karalystės skelbėjų skaičius prašoko 68000, buvo pastatytas daug didesnis filialo kompleksas Ebinoje, esančioje apie 80 kilometrų nuo Tokijo.

Ankstesnis filialas Tokijo centre dabar suremontuotas ir ten gyvena 20 su viršum misionierių, ištarnavusių Japonijoje po 40, 50 arba dar daugiau metų, tarp jų ir aš bei mano ilgametė partnerė Marta Hes. Mūsų namuose gyvena gydytojas su žmona, medicinos sesele; jiedu meilingai rūpinasi mūsų sveikata. Neseniai pas mus pradėjo dirbti dar viena medicinos seselė, be to, dieną ateina patarnauti krikščionės seserys. Du beteliečiai iš Ebinos pakaitomis atvažiuoja ruošti valgio ir valyti mūsų namų. Jehova išties yra geras mums (Psalmių 34:8, 10, Brb).

Įspūdingiausia mano misionieriško gyvenimo diena buvo praėjusių metų lapkritį, po 36 metų nuo pastato, kuriame dabar gyvena tiek daug veteranų misionierių, atidarymo. 1999 metų lapkričio 13-ąją kartu su šimtais ilgamečių liudytojų iš 37 šalių buvau tarp 4486 dalyvių, susirinkusių į Japonijos Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos naujai išplėsto filialo Ebinoje atidarymą. Dabar filialo šeimoje yra apie 650 narių.

Beveik 80 metų nuo pat pirmųjų nedrąsių apsilankymų pas žmones namuose su Biblijos žinia mane stiprina Jehova. Jis padėjo man įveikti drovumą. Tvirtai tikiu, kad Jehova gali panaudoti kiekvieną juo pasikliaujantį, netgi nepaprastai drovų kaip aš. Gyvenimas buvo kupinas pasitenkinimo, kad galėjau pasakoti nepažįstamiems žmonėms apie mūsų Dievą Jehovą!

[Iliustracija 21 puslapyje]

Drauge su mama ir Klarensu, atvykusiu pas mus iš Betelio

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų klasės mokiniai, besimokantys pievelėje prie Gileado mokyklos netoli Pietų Lansingo (Niujorko valstija)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kairėje: aš, Marta Hes ir mano mama Havajuose

[Iliustracija 24 puslapyje]

Dešinėje: Tokijo misionierių namų gyventojai

[Iliustracija 24 puslapyje]

Apačioje: su savo ilgalaike partnere Marta Hes

[Iliustracija 25 puslapyje]

Mūsų išplėsto filialo Ebinoje atidarymas įvyko praėjusį lapkritį