Išgelbėjimas Robinzono  Kruzo saloje

ROBINZONO KRUZO sala yra viena iš trijų, priklausančių Ramiojo vandenyno archipelagui Chuanui Fernandui, esančiam apie 640 kilometrų nuo Čilės krantų. * Ši 93 kvadratinių kilometrų sala buvo pavadinta XVIII amžiaus anglų rašytojo D. Defo romano Robinzonas Kruzas herojaus vardu. Romanas tikriausiai buvo paremtas vieno škoto, Aleksandro Selkirko, nuotykiais. Negyvenamoje saloje jis praleido maždaug ketverius metus.

Saloje ant vienos medinės lentelės parašyta: „Šioje vietoje ketverius metus diena iš dienos škotų jūreivis Aleksandras Selkirkas nerimastingai žvelgdavo į horizontą tikėdamasis išvysti gelbėjimo valtį, kad galėtų išsilaisvinti iš vienumos.“ Galop Selkirkas buvo išvaduotas ir grįžo tėviškėn, į tą pasaulį, kuris jau nebebuvo jam mielas pagyvenus savo mažajame rojuje. Teigiama, jog vėliau jis pasakė: „O, mano mylima sala, kam aš tave palikau!“

Laikui bėgant salą padarė bausmės kolonija katalikų bažnyčios „tikėjimo nusikaltėliams“. Kuo virto Selkirko rojus?! Tačiau dabartiniai jos gyventojai džiaugiasi idiliška ramybe, apie kurią gali tik svajoti daugelis pasaulio žmonių. Čiabuviai kaip ir daugelio kitų salų žmonės gyvena be įtampos, todėl beveik su kiekvienu sutiktuoju lengva pradėti pokalbį.

Oficialiais duomenimis, Robinzono Kruzo saloje yra apie 500 gyventojų, tačiau didesnę metų dalį jų būna maždaug 400. Tai iš dalies todėl, kad mokslo metais kai kurios motinos su savo vaikais įsikuria žemyne, Čilėje, ir tik per atostogas sugrįžta pas saloje likusius šeimyniškius.

Nors Robinzono Kruzo sala graži kaip parkas, kai kurie jos gyventojai jaučia dvasinę tuštumą ir ieško atsakymų į savo klausimus. Kiti trokšta dvasinio išgelbėjimo.

Dvasinis išgelbėjimas

Tokia dvasinio išgelbėjimo veikla prasidėjo maždaug 1979 metais. Viena moteris, Santjage (Čilė) studijavusi Bibliją su Jehovos liudytojais, persikėlė į salą ir pradėjo mokyti kitus to, ką sužinojo. Vėliau vienas savo reikalais saloje besilankantis susirinkimo vyresnysis nustebo radęs nedidelį Biblijos studijuotojų būrelį, kurio dalyviai paminėtos moters padedami darė dvasinę pažangą. Po  trijų mėnesių tas vyresnysis vėl aplankė salą ir pamatė, kad ana nuošalioje saloje triūsianti Biblijos mokytoja bei dvi jos studijuotojos yra pasirengusios krikštui. Vyresnysis jas pakrikštijo. Vėliau viena iš jų ištekėjo ir drauge su vyru ėmė ieškoti tų, kuriems reikia dvasinio išgelbėjimo. Jos vyro vadovaujamas, salos liudytojų būrelis pasistatė kuklią Karalystės salę, kuria naudojasi iki šiol. Paskui ta pora dėl pragyvenimo išvyko iš Robinzono Kruzo į centrinę Čilę ir ten toliau uoliai tarnauja Jehovai.

Pamažėl pagausėjo salos skelbėjų, nes buvo žmonių, ieškančių išsigelbėjimo iš klaidingos religijos. Tačiau vyresniųjų klasių moksleiviams tenka vykti mokytis į žemyną, tad saloje lieka tik dvi krikštytos seserys ir viena mergaitė. Atostogų metu sugrįžta kai kurios motinos ir grupė vėl padidėja, todėl trys čia nuolat gyvenančios seserys atsigauna. Dėl jų uolaus triūso Jehovos liudytojai gerai žinomi Robinzono Kruzo saloje. Beje, kai kurie salos gyventojai nepatenkinti jų veikla ir bando kitus nuteikti prieš Karalystės žinią. Tačiau tyrose širdyse pasėtos Biblijos tiesos sėklos dygsta.

Stiprinami išgelbėtieji

Kartą per metus keliaujantysis prižiūrėtojas aplanko salą. Kaip praeina saujelės tolimos salos liudytojų aplankymas? Vienas rajono prižiūrėtojas dalijasi savo pirmos kelionės į Robinzoną Kruzą įspūdžiais.

„Tai buvo it sapne. Išvažiavome 7 ryto iš Valparaiso į Santjago Seriljoso oro uostą, o iš ten skridome septynviečiu lėktuvėliu. Po 2 valandų 45 minučių tolumoje išvydome kyšančią iš debesų kalno viršūnę. Priartėję pamatėme salą — įspūdingą uolą vidur vandenyno tarsi jūroje plūduriuojantį laivą.

 Nutūpę plaukėme valtimi į kaimą. Šen bei ten iš vandens išsikišusios uolos buvo it poilsio salelės Chuano Fernando kotikams. Šie gyvūnai yra saugomi, nes jų labai mažėja. Staiga kažkas pralėkė šalia valties ir vėl nėrė jūron. Tai buvo žuvis skraiduolė, kurios pelekai primena sparnus. Ji, matyt, šokinėjo iš vandens ir gaudė vabzdžius. Aišku, kartais ir pati gaudytoja pakliūna: savo šuoliais ji privilioja kitus plėšrūnus, pasiruošusius praryti plekštelėjusį vandenin grobį.

Pagaliau atvykome į San Chuano Bautistos (Šv. Jono Krikštytojo) kaimą. Čia radome nemažai salos gyventojų, stoviniuojančių prieplaukoje ir laukiančių savo svečių ar tiesiog smalsaujančių, kas gi atplaukia. Grožėjomės puikia panorama: giedro žydro dangaus su boluojančiais debesimis fone didingai stūksojo rantytas El Junkos (Priekalo) kalnas, tarsi padengtas tamsžaliu velvetu.

Prieplaukoje tuoj pastebėjome būrelį mūsų belaukiančių krikščionių seserų su savo vaikais. Jų susirinko daugiau nei paprastai, nes buvo atostogų laikas. Šiltai pasisveikinome ir paskui mus visai savaitei apgyvendino jaukiame namelyje.

Tai buvo labai įdomi savaitė; jautėme, jog ji pralėks kaip mirksnis. Reikėjo gerai išnaudoti laiką. Tą pačią dieną tuoj po pietų aplankėme Biblijos studijuotoją, besiruošiančią būti mūsų tikėjimo seserimi, Dievo dvasinio rojaus paveldėtoja. Ji spinduliavo džiaugsmu ir drauge truputį jaudinosi artėjant jos ilgai lauktam krikštui. Aptarėme su ja kai kuriuos dalykus, žinotinus prieš jai pradedant skelbti gerąją naujieną. Kitą dieną ji pirmą kartą skelbė. Trečiąją dieną kalbėjomės su ja, ko reikalaujama iš krikšto kandidato. Tą pačią savaitę ji pasikrikštijo.

Visą savaitę vyko puikios sueigos; didžiausias dalyvių skaičius buvo 14. Kasdien organizuodavome skelbimą, Biblijos studijas, pakartotinius bei ganytojiškus aplankymus. Koks padrąsinimas seserims, kurios ištisus metus visa daro pačios!“

Salos vyrams sunkoka atsiliepti į tiesos žinią galbūt dėl įtempto darbo. Jų pagrindinis verslas yra omarų žvejyba ir ji atima nemažai jėgų. Palankiai reaguoti į skelbiamą žinią daugeliui trukdo nusistatymas. Vis dėlto tikėtina, jog ateityje daugiau salos gyventojų, tiek vyrų, tiek moterų, atsilieps į skelbimą.

Dešimt salos gyventojų, sužinoję tiesą ir Jehovos Dievo tikslus, žengia išgelbėjimo keliu. Kai kuriuos iš jų įvairios priežastys privertė palikti salą. Tačiau jų visų dvasinis išgelbėjimas neprilygstamai pranašesnis už tą, kurį patyrė Aleksandras Selkirkas. Kad ir kur gyventų, dabar tie žmonės džiaugiasi dvasiniu rojumi. Saloje seserys su vaikais jaučiasi it parke, tačiau svarbiausia — jos turi perspektyvą gyventi tuomet, kai visa žemė bus rojus tikrąja prasme.

Gelbėjimo darbas tęsiasi

Geografiniu požiūriu Jehovos liudytojų būrelis Robinzono Kruzo saloje gyvena labai toli nuo kitų savo dvasinių brolių bei seserų. Tačiau seserys nesijaučia apleistos kaip škotas Selkirkas. Sargybos bokšto bendrijos Čilės filialo nuolat siunčiama teokratinė literatūra, visų asamblėjų bei kongresų vaizdo įrašai ir kartą per metus apsilankantis rajono prižiūrėtojas padeda išlaikyti glaudų ryšį su Jehovos organizacija. Todėl jos yra veiklios drauge su visais ‛broliais plačiajame pasaulyje’ (1 Petro 5:9).

[Išnaša]

[Žemėlapiai/iliustracija 9 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ČILĖ

Santjagas

ROBINZONO KRUZO SALA

San Chuanas Bautista

El Junka

RAMUSIS VANDENYNAS

SANTA KLAROS SALA

[Iliustracija]

Keliautojas išvysta salą — įspūdingą uolą vidur vandenyno

[Šaltinio nuoroda]

Čilės žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Didingai stūksantis kalnas El Junka (Priekalas)

[Iliustracija 9 puslapyje]

San Chuano Bautistos (Šv. Jono Krikštytojo) kaimas

[Iliustracija 9 puslapyje]

Mažos salelės yra poilsio vieta kotikams ir jūrų liūtams

[Iliustracija 10 puslapyje]

Skridome nedideliu lėktuvu iš Čilės sostinės Santjago

[Iliustracija 10 puslapyje]

Raižyta Robinzono Kruzo salos pakrantė

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kukli salos Karalystės salė