Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Ar Jehovos liudytojai priima kokius nors medikamentus, gautus iš kraujo?

Jehovos liudytojai nepriima kraujo. Mes tvirtai tikime, jog Dievo įstatymas dėl kraujo nekintamas, nemodifikuojamas, kad ir kokia būtų situacija. Tačiau iškyla naujų klausimų, nes dabar kraują galima perdirbti į keturis pagrindinius komponentus ir jų frakcijas. Prieš nuspręsdamas, ar priimti juos, krikščionis turėtų pagalvoti ne tik apie to naudą ir žalą. Jam derėtų atsižvelgti į Biblijoje išdėstytą požiūrį ir apmąstyti, kaip tas sprendimas paveiks jo santykius su Visagaliu Dievu.

Pagrindiniai principai yra gana paprasti. Kad suprastum esmę, apsvarstyk keletą biblinių, istorinių ir medicininių dalykų.

Jehova Dievas pasakė mūsų protėviui Nojui, kad kraujas yra ypatingas skystis (Pradžios 9:3, 4). Vėliau Dievo duotuose įstatymuose Izraeliui atsispindėjo kraujo šventumas: „Jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių... valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų.“ Atsisakęs paklusti Dievo įstatymui izraelitas galėjo paveikti kitus, todėl Dievas pridūrė: „Aš pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos“ (Kunigų 17:10). Vėliau Jeruzalėje susirinkę apaštalai ir vyresnieji paskelbė, kad privalu ‛susilaikyti nuo kraujo’. Tai taip pat svarbu, kaip ir neištvirkauti bei negarbinti stabų (Apaštalų darbai 15:28, 29).

Ką anuomet reiškė ‛susilaikyti’? Krikščionys nevalgė kraujo, tiek šviežio, tiek sukrešėjusio; jie taip pat nevalgė gyvūno, iš kurio neištekėjęs kraujas, mėsos. Jie turėjo nevalgyti maisto, į kurį būtų pilta kraujo, pavyzdžiui, kraujinės dešros. Vartoti kraują bent kokiu iš šių būdų reiškė nusižengti Dievo įstatymui (1 Samuelio 14:32, 33).

Daugelis žmonių senovėje laisvai vartojo kraują, kaip matome iš Tertuliano raštų (antras ir trečias m. e. amžiai). Atsakydamas į melagingus kaltinimus, neva krikščionys vartoja kraują, Tertulianas paminėjo tam tikras gentis, kurios patvirtindavo sutartis ragaudamos kraujo. Jis dar rašė, kad „per pasirodymą arenoje [kai kurie] godžiai puldavo gerti šviežią nužudyto nusikaltėlio kraują... kaip vaistą nuo epilepsijos“.

Tokie veiksmai (net jeigu kai kurie romėnai darė tai dėl sveikatos) buvo visiškai nepriimtini krikščionims: „Mes net gyvūnų kraujo nevartojame maistui“, — rašė Tertulianas. Norėdami išbandyti krikščionis, romėnai siūlydavo jiems maisto su krauju. Tertulianas dar sakė: „Kaip suprasti jūsų įtarinėjimus, [kad krikščionys], su pasibjaurėjimu atsisakantys gyvulių kraujo, godžiai trokšta žmogaus kraujo?“

Šiandien, kai gydytojas pasiūlo perpilti kraują, mažai kas pagalvoja, kad tuo būtų pažeisti Visagalio Dievo įstatymai. Kadangi Jehovos liudytojai tikrai nori gyventi, jie ištikimai klauso Jehovos įstatymo dėl kraujo. Ką tai reiškia šiuolaikinės medicinos požiūriu?

Kai po Antrojo pasaulinio karo kraujo perpylimai tapo labai populiarūs, Jehovos liudytojai suprato, kad tai prieštarauja Dievo įstatymui; šita nuostata nepasikeitė iki šiol. Tačiau medicinos mokslas nuolat kinta. Šiandien atliekant kraujo perpylimus pilamas ne visos sudėties kraujas, bet kuris nors iš jo pagrindinių komponentų: 1) raudonieji kraujo kūneliai; 2) baltieji kraujo kūneliai; 3) trombocitai; 4) plazma (serumas), skystoji dalis. Atsižvelgdami į paciento būklę, gydytojai gali rekomenduoti raudonuosius kraujo kūnelius, baltuosius kraujo kūnelius, trombocitus ar plazmą. Toks pagrindinių komponentų perpylimas leidžia kraują paskirstyti keliems pacientams. Jehovos liudytojai mano, kad visos sudėties kraujo ar kurio nors iš keturių jo komponentų perpylimas pažeidžia Dievo įstatymą. Pažymėtina, kad laikymasis šito Biblija pagrįsto požiūrio apsaugo nuo rizikos susirgti hepatitu, AIDS bei kitomis ligomis, plintančiomis per kraują.

Kadangi kraują galima išskaidyti ne tik į šiuos pagrindinius komponentus, kyla klausimas dėl frakcijų, gaunamų iš tų kraujo komponentų. Kaip tos frakcijos panaudojamos ir ką apie jas turėtų žinoti krikščionis?

Kraujas yra sudėtinė medžiaga. Net plazma — kurią sudaro 90 procentų vandens — perneša daugybę hormonų, neorganinių druskų, fermentų ir maisto medžiagų, įskaitant mineralus bei cukrų. Plazma dar perneša tokius baltymus kaip albuminas bei kraujo krešėjimo faktoriai, taip pat antikūnus kovai su ligomis. Specialistai paprastai išskiria ir panaudoja daugelį jos baltymų. Pavyzdžiui, kraujo krešėjimo faktorius VIII skiriamas hemofilija sergantiems asmenims, kad jie nenukraujuotų. Arba jeigu kam nors gresia pavojus susirgti, gydytojai gali paskirti leistis gamaglobuliną, gautą iš kraujo plazmos žmonių, jau įgijusių imunitetą tai ligai. Ir kiti plazmos baltymai yra naudojami medicinoje, bet tuo, kas pasakyta anksčiau, norėta parodyti, kaip pagrindinis kraujo komponentas (plazma) gali būti suskaidytas į frakcijas. *

Ne tik kraujo plazma skaidoma į įvairias frakcijas, bet ir kiti pagrindiniai kraujo komponentai (raudonieji kraujo kūneliai, baltieji kraujo kūneliai, trombocitai). Pavyzdžiui, baltieji kraujo kūneliai gali būti interferonų bei interleukinų šaltinis; šie naudojami kai kurioms virusinėms infekcijoms ir vėžiui gydyti. Trombocitai gali būti perdirbami į ekstraktą, skirtą užgydyti žaizdoms. Kuriami ir kiti medikamentai, kuriuose (bent iš pradžių) būtų kraujo komponentų ekstraktų. Tokie medikamentai nėra iš pagrindinių kraujo komponentų; į juos įeina tik jų dalys ar frakcijos. Ar galėtų krikščionis vartoti tokius medikamentus? Mes negalime pasakyti. Biblijoje taip detaliai nerašoma. Todėl kiekvienas krikščionis pagal savo sąžinę prieš Dievą nusprendžia pats.

Kai kurie gal atsisakys bet kokių iš kraujo gaunamų medikamentų (net frakcijų, padedančių susidaryti laikinam pasyviajam imunitetui). Jie parodo taip suprantą Dievo įsakymą ‛susilaikyti nuo kraujo’. Be to, jie suvokia, kad Dievo įstatymas Izraeliui reikalavo bet kokios būtybės kraują ‛išpilti ant žemės’ (Pakartoto Įstatymo 12:22-24). Kodėl tai pagrįstas požiūris? Na, tam, kad būtų paruošti gamaglobulinas, kraujo krešėjimo faktoriai ir kita, kraują reikia surinkti ir perdirbti. Todėl kai kurie krikščionys atsisako tokių produktų kaip ir visos sudėties kraujo ar keturių pagrindinių jo komponentų. Jų nuoširdi, sąžininga pozicija turėtų būti gerbiama.

Kai kurie krikščionys nusprendžia kitaip. Jie irgi nepriima visos sudėties kraujo, raudonųjų ar baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų ar plazmos. Tačiau jie leidžiasi gydomi medikamentais, į kuriuos įeina pagrindinių kraujo komponentų frakcijos. Net ir šiuo atžvilgiu elgiamasi nevienodai. Koks nors krikščionis gal priims gamaglobuliną, bet galbūt atsisakys injekcijos, kurioje yra medžiagų, gautų iš raudonųjų ar baltųjų kraujo kūnelių. Tačiau apskritai, kas skatina kai kuriuos krikščionis nuspręsti priimti kraujo frakcijas?

1990 metų birželio 1 dienos Sargybos bokšto (rusų kalba) skyrelyje „Skaitytojų klausimai“ buvo pasakyta, kad plazmos baltymai (frakcijos) pereina iš nėščios moters kraujotakos sistemos į atskirą vaisiaus kraujotakos sistemą. Taigi motina perduoda imunoglobulinus savo kūdikiui ir šis įgyja gyvybiškai svarbų imunitetą. Kai vaisiaus raudonųjų kraujo kūnelių normali gyvavimo trukmė baigiasi, deguonį pernešanti dalis yra perdirbama. Kažkiek jos virsta bilirubinu, kuris praeina pro placentą pas motiną ir yra pašalinamas iš jos kūno su medžiagų apykaitos liekanomis. Kai kurie krikščionys galbūt mano, kad jeigu kraujo frakcijos pereina į kitą žmogų tokiu natūraliu būdu, jie irgi gali priimti jas, o jos gaunamos iš kraujo plazmos ar kūnelių.

Ar tai, jog skiriasi krikščionių nuomonės ir sprendimai, reiškia, kad reikalas nesvarbus? Anaiptol. Bet čia taikomas paprastas principas. Iš pateiktos informacijos matome, kad Jehovos liudytojai atsisako tiek visos sudėties kraujo, tiek ir pagrindinių kraujo komponentų perpylimo. Biblija nurodo krikščionims ‛susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo ir ištvirkavimo’ (Apaštalų darbai 15:29). Tačiau kai kalbama apie kurio nors vieno iš pagrindinių kraujo komponentų frakcijas, kiekvienas krikščionis rūpestingai ir su malda apsvarstęs, turi sąžiningai nuspręsti pats.

Daugelis žmonių nori gydymo, kuris, regis, greičiausiai duoda naudos, netgi, jei žino apie kai kurių terapijų pavojų sveikatai, pavyzdžiui, kuomet naudojami kraujo produktai. Sąžiningas krikščionis stengiasi turėti platesnį požiūrį, o ne apsiriboti vien fiziniu aspektu. Jehovos liudytojai vertina gerą medicininę pagalbą ir apsvarsto bet kurio gydymo galimą riziką bei naudą. Tačiau, kai kalbama apie produktus, gautus iš kraujo, jie atidžiai apmąsto Dievo žodžius ir tai, kaip jų sprendimas paveiks jų santykius su Gyvybės Davėju (Psalmių 36:10 [36:9, Brb]).

Kokia palaima krikščioniui turėti tokį pasitikėjimą, kaip rašė psalmininkas: „Viešpats Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. Viešpats nešykšti nieko tiems, kurie gyvena dorai elgdamiesi... Viešpatie, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!“ (Psalmių 84:12, 13 [84:11, 12, Brb])

[Išnaša]

^ pstr. 12 Prašom žiūrėti 1978 m. birželio 15 d. (anglų k.) ir 1994 m. gruodžio mėn. Sargybos bokšto skyrelį „Skaitytojų klausimai“. Farmacijos gamyklos sukūrė sintetinius produktus, kuriuose nėra kraujo ir kurie gali būti naudojami kaip kai kurių kraujo frakcijų pakaitalai.

[Rėmelis 30 puslapyje]

KO GALIMA PAKLAUSTI GYDYTOJO?

Jeigu jus turi operuoti ar gydyti, ir jūs žinote, kad tokiu atveju paprastai naudojamas kraujas, paklauskite:

Ar visas mane gydantis medicinos personalas žino, jog, būdamas Jehovos liudytojas, aš atsisakau kraujo perpylimo (visos sudėties kraujo, raudonųjų kraujo kūnelių, baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų ar kraujo plazmos), kad ir kaip susiklostytų aplinkybės?

Jeigu jums paskirtas koks nors medikamentas, gautas iš kraujo plazmos, raudonųjų ar baltųjų kraujo kūnelių, o gal trombocitų, paklauskite:

Ar šis vaistas pagamintas iš kurio nors vieno iš keturių pagrindinių kraujo komponentų? Jeigu taip, ar galėtumėte nurodyti jo sudėtį?

Kiek šio iš kraujo gauto vaisto gali būti paskirta ir kaip jį vartoti?

Jeigu pagal savo sąžinę aš galėsiu vartoti šį vaistą, koks bus pavojus sveikatai?

Jeigu pagal savo sąžinę aš negalėsiu vartoti šio vaisto, kuo galima būtų jį pakeisti?

Po to, kai nuspręsiu, kaip man elgtis, kada galėčiau jus apie tai informuoti?