Gyvenimo istorija

Šviesos nešėjas daugeliui tautų

DŽORDŽO JANGO ISTORIJA, PAPASAKOJO RŪTA JANG NIKOLSON

„Kodėl apie tai nekalbama iš mūsų sakyklų?.. Kokie mes būsime žmonės, jei tylėsime ištyrę, kad dalykai, apie kuriuos rašau, yra tiesa? Nelaikykime kitų nežinioje, bet nesiteisindami ir nesislapstydami skelbkime tiesą.“

ŠITIE žodžiai — ištrauka iš 33 puslapių tėčio laiško, kuriame jis prašėsi išbraukiamas iš bažnytinio registro. Tai buvo 1913-aisiais. Nuo to laiko prasidėjo kupinas įvykių jo gyvenimas, paskirtas tarnauti šviesos nešėju daugeliui tautų (Filipiečiams 2:15). Jau nuo pat mažens domėjausi giminaičių pasakojimais bei istorine medžiaga apie tėčio išgyvenimus, o draugai man padėjo susidaryti bendrą jo gyvenimo vaizdą. Daugeliu atžvilgių tai primena apaštalo Pauliaus gyvenimą. Kaip ir tas „pagonių apaštalas“, tėtis visada buvo pasirengęs keliauti, kad skelbtų Jehovos žinią įvairių šalių bei salų žmonėms (Romiečiams 11:13; Psalmyno 107:1-3). Leiskite man papasakoti apie savo tėtį Džordžą Jangą.

Pradžia

Tėtis buvo Škotijos presbiterionų Džono ir Margaret Jangų jauniausias sūnus. Jis gimė 1886-ųjų rugsėjo 8-ąją, netrukus po to, kai šeima persikėlė iš Edinburgo (Škotija) į Britų Kolumbiją Kanados vakaruose. Trejetas jo brolių — Aleksandras, Džonas ir Malkolmas — buvo gimę Škotijoje keleriais metais anksčiau. Jaunesnioji sesutė Merijan, berniukų  mažybiškai vadinama Neli, buvo dvejais metais jaunesnė už mano tėtį.

Vaikai augo viename ūkyje Saniče, netoli Viktorijos (Britų Kolumbija) ir puikiai leido laiką. Be to, jie išmoko prisiimti atsakomybę, todėl, kai tėvai po kelionės grįždavo į Viktoriją, ruošos darbai būdavo baigti ir namai sutvarkyti.

Laikui bėgant mano tėtis su broliais pradėjo domėtis kasyba bei medienos gavyba. Broliai Jangai pagarsėjo kaip puikūs statybinės medienos ieškotojai (žmonės, ieškantys statybinei medžiagai tinkamų miško plotų) bei prekiautojai ja. Tėtis tvarkė finansines operacijas.

Galiausiai polinkis į dvasinius dalykus paskatino tėtį apsispręsti tapti presbiterionų dvasininku. Tačiau maždaug tuo pat metu laikraštyje spausdinamos Siono Sargybos bokšto traktatų bendrijos pirmojo prezidento Čarlso Teizo Raselo paskaitos nepaprastai paveikė jo gyvenimą. Tai, ką tėtis sužinojo, paskatino jį parašyti ir išsiųsti laišką, pacituotą pradžioje, kuriuo jis atsisakė ankstesnės tikybos.

Tėtis geranoriškai, tačiau tiesmukai naudojosi Biblijos citatomis paneigti bažnyčios mokymus, kad siela nemirtinga ir kad Dievas amžinai kankins žmonių sielas ugniniame pragare. Be to, jis demaskavo trejybės doktriną, įrodydamas ją esant nekrikščionišką ir visiškai nepagrįstą Raštu. Nuo tada tėtis pradėjo krikščionišką tarnybą, sekdamas Jėzumi Kristumi ir nuolankiai skirdamas visus sugebėjimus ir jėgas Jehovos šlovei.

1917-aisiais, Sargybos bokšto bendrijos įgaliotas, tėtis pradėjo tarnauti piligrimu (taip tada buvo vadinami keliaujantieji Jehovos liudytojų atstovai). Po visą Kanadą, miestuose ir miesteliuose, jis skaitė paskaitas bei rodė garsinio kino ir skaidrių programą, vadinamą „Kūrimo fotodrama“. Tėčiui atvykus, teatrai būdavo sausakimši. Jo piligrimiškų apsilankymų tvarkaraštis iki 1921 metų buvo spausdinamas Sargybos bokšte.

Vinipego laikraštyje buvo pranešta, kad evangelistas Jangas kalbėjo 2500 žmonių auditorijai ir daugelis nebegalėjo patekti į salę, nes ši buvo perpildyta. Otavoje jis kalbėjo tema „Į pragarą ir atgal“. Vienas pagyvenęs vyras pasakojo: „Baigęs kalbėti, Džordžas Jangas kvietė keletą dvasininkų ant pakylos padiskutuoti šiuo klausimu, tačiau nė vienas iš jų nepajudėjo iš vietos. Tada supratau, kad radau tiesą.“

Savo piligrimiškų apsilankymų metu tėtis stengdavosi kuo daugiau nuveikti dvasiškai. Paskui skubėdavo į traukinį, kad spėtų nuvykti į kitą vietą. Keliaudamas automobiliu, į numatytą vietą dažnai išvykdavo gerokai prieš pusryčius. Tėtis buvo ne tik uolus — jis turėjo dėmesingo žmogaus reputaciją ir garsėjo savo krikščioniškais poelgiais bei dosnumu.

 Tarp daugelio pirmųjų kongresų, kuriuose jis dalyvavo, ypač įsimintinas buvo vienas, surengtas Edmontone (Albertos provincija) 1918 metais. Kadangi krikštijosi Neli, čia atvyko visa šeima. Tuomet paskutinį kartą visi berniukai buvo drauge. Po dvejų metų Malkolmas mirė nuo plaučių uždegimo. Malkolmas, kaip ir jo trys broliai bei tėvas, puoselėjo dangiškojo gyvenimo viltį. Jie visi liko ištikimi Dievui iki mirties (Filipiečiams 3:14).

Į svečias šalis

Kai tėtis 1921-ųjų rugsėjį baigė skelbimo kelionę po Kanadą, Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas Rezerfordas paskyrė jį tęsti darbo Karibų jūros salose. Visur, kur tik jis rodė „Kūrimo fotodramą“, ši buvo puikiai priimta. Iš Trinidado tėtis rašė: „Patalpa buvo pilnutėlė. Nemažai žmonių nebesutilpo ir turėjo grįžti atgal. Kitą vakarą į namą vėl plūdo minia.“

Paskui, 1923-iaisiais, tėtis buvo paskirtas į Braziliją. Čia jis kalbėdavo daugybei klausytojų; kartais samdydavosi vertėjus. 1923 m. gruodžio 15 d. Sargybos bokšte buvo rašoma: „Nuo birželio 1-os iki rugsėjo 30-os brolis Jangas surengė 21 viešą sueigą (jose apsilankė 3600 žmonių), 48 susirinkimo sueigas (dalyvavo 1100) ir nemokamai išplatino 5000 egzempliorių leidinių portugalų kalba.“ Daugelis susidomėjo tėčio pasakyta kalba „Milijonai dabar gyvenančiųjų nebemirs“.

Kai 1997-ųjų kovo 8-ąją Brazilijoje buvo atidarytos naujos filialo patalpos, ta proga išleistoje brošiūroje buvo rašoma: „1923. Į Braziliją atvyksta Džordžas Jangas. Jis įkuria filialą Rio de Žaneiro centre.“ Nors biblinė literatūra ispanų kalba buvo prieinama, jos reikėjo ir portugalų kalba, kuri Brazilijoje yra pagrindinė. Todėl nuo 1923-iųjų spalio 1-osios buvo pradėtas leisti Sargybos bokštas portugalų kalba.

Brazilijoje tėtis užmezgė daugybę neužmirštamų pažinčių. Vienas pasiturintis portugalas, Džasintas Pimentelis Kabralas, pasiūlė rengti sueigas savo namuose. Šis vyras greit priėmė tiesą ir vėliau tapo filialo šeimos nariu. Kitas buvo portugalas Manuelis da Silva Žordau, jaunas sodininkas. Tėčio viešoji kalba, kurios šis vyras klausėsi, paskatino jį grįžti į Portugaliją tarnauti platintoju, kaip tada buvo vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai.

Tėtis keliaudavo geležinkeliais po visą Braziliją ir sugebėdavo rasti besidominčių žmonių. Vienos kelionės metu jis sutiko Bonį ir Katariną Grinus ir apie porą savaičių pasiliko su jais, aiškindamas Raštus. Paskiau mažiausiai septyni tos šeimos nariai parodė savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Kita pažintis buvo užmegzta su Sara Belona Fergison. 1867-aisiais ji, dar jauna mergaitė, kartu su savo broliu Erazmu Fultonu Smitu bei kitais šeimos nariais persikėlė į Braziliją iš Jungtinių Valstijų. Nuo 1899-ųjų ji reguliariai paštu gaudavo Sargybos bokšto žurnalus. Tėčio apsilankymas buvo ilgai laukta proga pasikrikštyti Sarai, jos ketvertui vaikų ir dar vienai giminaitei, kurią tėtis vadino teta Sali. Tai buvo 1924-ųjų kovo 11-ą dieną.

Netrukus tėtis skelbė kitose Pietų Amerikos šalyse. 1924-ųjų lapkričio 8-ąją jis rašė iš Peru: „Tik ką baigiau platinti 17000 traktatų Limoje bei Kaljao.“ Paskiau jis platino traktatus Bolivijoje. Apie tą apsilankymą tėtis rašė: „Mūsų Tėvas laimina pastangas. Man padėjo vienas indėnas, gyvenantis prie Amazonės ištakų. Jis paėmė 1000 traktatų ir šiek tiek knygų.“

Tėvo pastangomis biblinės tiesos sėklos buvo paskleistos daugelyje Centrinės bei Pietų Amerikos šalių. 1924-ųjų gruodžio 1-osios Sargybos bokšte buvo rašoma: „Jau daugiau kaip dvejus metus Džordžas Jangas darbuojasi Pietų Amerikoje. ... Koks džiaugsmas  mūsų brangiam broliui skleisti tiesos žinią Magelano sąsiauryje, Punta Arenase.“ Tėvas taip pat pirmasis pradėjo skelbti ir Kosta Rikoje, Panamoje bei Venesueloje. Jis tęsė šį darbą net tada, kai susirgo maliarija ir sveikata pašlijo.

Į Europą

1925-ųjų kovą tėvas išplaukė į Europą. Ispanijoje ir Portugalijoje jis tikėjosi išplatinti 300000 biblinių traktatų bei organizuoti brolio Rezerfordo viešas paskaitas. Tačiau atvykęs į Ispaniją tėtis suabejojo galimybe rengti tokias paskaitas dėl čia vyravusios religinės nepakantos.

Atsakydamas į tai, brolis Rezerfordas pacitavo Izaijo 51:16: „Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savo rankos šešėliu apdengiau tave. Aš — tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus. Aš sakiau Sionui: ‛Tu mano tauta!’“ Tada tėtis priėjo prie išvados: „Be abejo, tokia Viešpaties valia: turiu eiti pirmyn, o jis viskuo pasirūpins.“

1925-ųjų gegužės 10-ąją brolis Rezerfordas per vertėją pasakė kalbą Novidadžio teatre, Barselonoje. Susirinko daugiau kaip 2000 klausytojų; tarp jų — vienas valdžios pareigūnas, tad ant scenos stovėjo asmens sargybinis. Panašus renginys įvyko Madride. Čia dalyvavo 1200 žmonių. Šios kalbos sukėlė susidomėjimą. Galiausiai, kaip rašoma „Jehovos liudytojų metraštyje — 1978“, Ispanijoje buvo įkurtas filialas, „vadovaujamas Džordžo Jango“.

1925-ųjų gegužės 13-ąją brolis Rezerfordas sakė kalbą Lisabonoje (Portugalija). Nors dvasininkai šūkaudami bei laužydami kėdes mėgino sužlugdyti sueigą, čia jo viešnagė taip pat buvo labai sėkminga. Po brolio Rezerfordo paskaitų Ispanijoje bei Portugalijoje tėtis dar rodė „Fotodramą“ ir rūpinosi, kad ten būtų spausdinama ir platinama biblinė literatūra. 1927-aisiais jis pranešė: „Geroji naujiena skelbiama visuose Ispanijos miestuose bei miesteliuose.“

Skelbimas Tarybų Sąjungoje

Kitas tėčio misionieriškas paskyrimas buvo Tarybų Sąjunga. Čia jis  atvyko 1928-ųjų rugpjūčio 28-ąją. Štai ištrauka iš jo tų pačių metų spalio 10 d. laiško:

„Nuo savo atvykimo į Rusiją iš visos širdies meldžiu: ‛Teateinie tavo karalystė.’ Mokausi kalbos, tačiau einasi lėtai. Mano vertėjas — labai geras žmogus, žydas. Jis tiki Kristų ir vertina Bibliją. Pasitaikė keletas įdomių atvejų, bet nežinau, kiek bus leista čia pasilikti. Praėjusią savaitę man liepė išvykti per 24 valandas, bet paskui tas reikalas buvo sutvarkytas, tad pasilikau ilgesniam laikui.“

Buvo užmegztas ryšys su keliais Biblijos tyrinėtojais iš Charkovo, vieno didžiausių Ukrainos miestų, ir tas šiltas bendravimas jiems išspaudė džiaugsmo ašaras. Kas vakarą iki pusiaunakčio vykdavo po nedidelį kongresą. Rašydamas laišką apie šį susitikimą su broliais, tėtis paminėjo: „Vargšai broliai: kelios knygos, kurias jie turėjo, buvo konfiskuotos; valdžia priešiška, tačiau jie laimingi.“

Apie tėčio tarnybą Tarybų Sąjungoje pasakojama specialioje brošiūroje, išplatintoje naujo filialo Sankt Peterburge dedikacijos dalyviams. Brošiūroje pasakojama, jog tėvas buvo pasiųstas į Maskvą. Ten jis gavo leidimą „išspausdinti ir išplatinti Rusijoje 15000 brošiūrų Laisvė žmonėms ir Kur randasi numirusieji“.

Grįžęs iš Rusijos, tėvas buvo paskirtas piligrimu Jungtinėse Valstijose. Pietų Dakotoje jis apsilankė pas Neliną ir Verdą Pul, kraujo seseris, kurios vėliau tarnavo misionierėmis Peru. Jos sakė labai vertinančios nenuilstamą tėčio tarnybą ir pabrėžė: „Tais senais laikais broliai neabejotinai turėjo pionierišką dvasią: jie vykdavo į užsienį turėdami mažai šio pasaulio vertybių, tačiau jų širdys būdavo kupinos meilės Jehovai. Tokių motyvų vedami jie nuveikė didžius darbus.“

Santuoka ir antroji kelionė

Visus tuos metus tėvas susirašinėjo su Klara Hubert iš Manitulino salos (Ontarijo provincija). Jie abu dalyvavo kongrese Kolambe (Ohajo valstija) 1931-ųjų liepos 26-ąją, kai Biblijos tyrinėtojai pasivadino Jehovos liudytojais (Izaijo 43:10-12). Po savaitės jiedu susituokė. Neilgai trukus tėvas vėl išvyko į savo antrą misionierišką kelionę po Karibų jūros salas. Čia jis padėjo rengti sueigas ir mokė kitus tarnybos po namus.

 Mama gaudavo nuotraukų, atvirukų bei laiškų iš Surinamo, Sent Kitso bei daugybės kitų vietovių. Laiškuose buvo rašoma apie skelbimo darbo pažangą, kartais šis bei tas apie tos šalies, kurioje tėvas lankėsi, paukščius, gyvūnus ar augalus. 1932-ųjų birželį tėvo paskyrimas Karibų jūros salose baigėsi ir jis laivu, kaip paprastai žemiausios klasės kajutėje, grįžo į Kanadą. Nuo to laiko jiedu su mama drauge tarnavo visalaikiais skelbėjais ir 1932—1933 metų žiemą kartu su didele visalaikių tarnų grupe praleido Otavoje.

Trumpalaikis šeimyninis gyvenimas

1934-aisiais gimė mano brolis Deividas. Dar visai mažas jis atsistodavo ant mamos skrybėlių dėžutės ir mokydavosi sakyti „kalbas“. Jis, kaip ir tėvas, visą gyvenimą rodė uolumą Jehovai. Jie trise keliaudavo automobiliu, kuriam prie stogo buvo pritvirtinta garso įranga, ir lankydavo susirinkimus nuo Kanados rytinės iki vakarinės pakrantės. Aš gimiau 1938-aisiais, kai tėtis tarnavo Britų Kolumbijoje. Deividas prisimena, kaip tėtis, mama ir jis suklaupė aplink mano lovą, ir tėtis kalbėjo padėkos maldą už mane.

1939-ųjų žiemą mes gyvenome Vankuveryje. Tėtis lankė aplinkinius susirinkimus. Tarp daugybės laiškų, mūsų surinktų per tuos metus, buvo vienas, rašytas 1939-ųjų sausio 14-ąją iš Vernono (Britų Kolumbija). Laiškas buvo adresuotas Klarai, Deividui ir Rūtai. Tėtis rašė: „Apkabinu jus ir bučiuoju.“ Laiške buvo žinutė kiekvienam iš mūsų. Tėtis pasakojo apie tai, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža (Mato 9:37, 38).

Grįžęs iš savo paskyrimo vietos į Vankuverį, po savaitės tėtis per sueigą sukniubo. Paskui diagnozė parodė, kad jo smegenyse buvo piktybinis auglys. 1939-ųjų gegužės 1-ąją jis baigė savo žemiškąjį kelią. Aš buvau devynių mėnesių, o Deividas beveik penkerių metų. Mūsų mylima mama, irgi turėjusi dangiškąją viltį, liko ištikima Dievui iki mirties 1963-iųjų birželio 19-ąją.

Kaip tėtis vertino galimybę skelbti gerąją naujieną daugybei šalių, puikiai išreikšta viename jo laiške mamai. Jis rašė: „Jehova maloningai leido man vykti į tas šalis, kad kaip žiburys neščiau Karalystės žinią. Tebūnie pašlovintas jo šventas vardas. Jo šlovė spindi, nepaisant mano trapumo, nesugebėjimo bei silpnumo.“

Dabar Džordžo ir Klaros Jangų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai irgi tarnauja mūsų mylinčiam Dievui Jehovai. Aš girdėjau pasakojant, kad tėvas dažnai cituodavo žodžius iš Laiško hebrajams 6:10, kur sakoma: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ Mes taip pat nepamirštame tėčio darbų.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mano tėtis (dešinėje) su savo trim broliais

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Tėtis (stovi) su broliais Vudvortu, Rezerfordu bei Makmilanu

Apačioje: tėtis (kairėje iš krašto) grupėje su broliu Raselu

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Tėtis ir mama

Žemiau: tėvai savo vestuvių dieną

[Iliustracija 27 puslapyje]

Aš su Deividu ir mama, praėjus keleriems metams po tėčio mirties