Ar galima rasti vidinę ramybę?

Amerikiečių rašytojas H. Toras 1854 metais parašė: „Daugybės žmonių gyvenimas prabėga tylioje neviltyje.“

Jo laikais tikriausiai mažai kas tegalėjo pasidžiaugti vidine ramybe. Tačiau tai buvo beveik prieš 150 metų. Ar kas nors pasikeitė šiomis dienomis? Gal Toro išvada vis dar teisinga? Ką pasakytumėte apie save? Ar esate patenkinti, kupini ramybės? O gal jaučiatės nesaugūs, nesate tikri dėl ateities ir, Toro žodžiais tariant, apimti ‛tylios nevilties’?

DEJA, dėl daug ko žmonės praranda vidinę ramybę. Galima paminėti keletą priežasčių. Daugelyje šalių nedarbas ir žemas pragyvenimo lygis sukelia skurdą, ekonominę įtampą. Kitur žmonės eikvoja savo jėgas vaikydamiesi turtų, materialinės naudos, tačiau konkurencinėje visuomenėje gyvenimas dažnai pilnas rūpesčių, o ne ramybės. Ligos, karai, piktadarystės, neteisybė, priespauda taip pat pasiglemžia žmonių ramybę.

Jie troško vidinės ramybės

Daugelis trokšta pakeisti susidariusią padėtį. Antonijas * buvo didelės San Paulo (Brazilija) gamyklos darbininkų lyderis. Tikėdamasis pagerinti gyvenimo sąlygas, jis dalyvaudavo protesto akcijose bei demonstracijose, tačiau tai nesuteikė jam vidinės ramybės.

Kai kurie mano, jog santuoka suteiks bent kiek ramybės jų gyvenime, tačiau ir čia būna nusivylimų. Markui sekėsi verslas. Jis įsitraukė į politiką ir buvo išrinktas pramonės miesto meru. Tačiau jo šeimyninis gyvenimas buvo nelaimingas. Vaikams palikus namus, jiedu su žmona nebesutarė ir ėmė gyventi skyrium.

 Gersonas, Salvadoro (Brazilija) gatvių vaikas, troško nuotykių. Pasiprašęs pas sunkvežimių vairuotojus, jis mėtėsi iš vieno miesto į kitą. Berniukas priprato prie narkotikų ir dėl jų apiplėšinėdavo žmones. Keletą kartų jį buvo pagavusi policija. Nors Gersonas buvo agresyvus ir linkęs į smurtą, ilgėjosi vidinės ramybės. Ar berniukas galėjo ją rasti?

Vania neteko mamos dar visai mažylė ir turėjo rūpintis namais, sergančia sesute. Ji eidavo bažnyčion, tačiau jautėsi Dievo apleista ir tikrai neturėjo dvasinės ramybės.

O štai Marselą domino vien pramogos. Jam patiko drauge su kitais jaunuoliais šokti, išgėrinėti, vartoti narkotikus. Kartą jis įsivėlė į peštynes ir sužeidė vieną vaikiną. Marselas gailėjosi taip padaręs ir meldė Dievą pagalbos. Šiam jaunuoliui irgi reikėjo dvasinės ramybės.

Tie pavyzdžiai rodo, kas gali suardyti ramybę. Ar darbininkų lyderis, politikas, gatvės vaikas, darbais apkrauta mergaitė bei plevėsa galėjo kaip nors įgyti trokštamą vidinę ramybę? Ar mes galime pasimokyti iš jų patirties? Į abu klausimus rasite teigiamus atsakymus perskaitę tolesnį straipsnį.

[Išnaša]

[Iliustracija 3 puslapyje]

Ar jūs trokštate vidinės ramybės?