Uoliai skelbk gerąją naujieną
Uoliai skelbk gerąją naujieną
„Būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui“ (ROMIEČIAMS 12:11, Brb).
1, 2. Kokį požiūrį stengiasi išsaugoti krikščionys, būdami gerosios naujienos skelbėjai?
NAUJAME darbe jauno vyro nuotaika labai pakili. Tik atėjęs, jis jau nekantriai laukia darbdavio nurodymų: jam rūpi kuo geriau atlikti savo pirmąją užduotį. Jaunuolis dega uolumu.
2 Mes, krikščionys, irgi turėtume žiūrėti į save kaip į naujokus darbe. Kadangi puoselėjame viltį gyventi amžinai, galima sakyti, jog dar tik pradėjome tarnauti Jehovai. Kūrėjas, be abejo, yra numatęs mums daugybę užduočių — jų užteks visą amžinybę. Tačiau pirmoji paskirtis yra skelbti gerąją Karalystės naujieną (1 Tesalonikiečiams 2:4). Ką manome apie šią Dievo užduotį? Mes kaip ir anas jaunas vyras norime pasitelkti savo geriausius sugebėjimus ir dirbti stropiai, džiugiai — degdami uolumu!
3. Ko reikia, kad sektųsi tarnauti gerosios naujienos skelbėju?
3 Žinoma, galbūt nelengva išsaugoti tokią dvasią. Juk turime dar kitų pareigų ir kai kurioms iš jų tenka eikvoti daug fizinių bei emocinių jėgų. Paprastai spėjame pasirūpinti tokiais reikalais ir kartu deramą dėmesį skirti krikščioniškai tarnybai, tačiau mums nuolat tenka grumtis su kliūtimis (Morkaus 8:34). Jėzus pabrėžė, kad krikščioniškos tarnybos sėkmė priklauso nuo mūsų energingų pastangų (Luko 13:24).
4. Kaip kasdieniai rūpesčiai gali paveikti mūsų dvasingumą?
4 Kai esame apkrauti darbais, kartais jaučiamės prislėgti, pervargę. „Kasdieniai rūpesčiai“ gali nustelbti mūsų pastangas būti uoliais, dėkingais teokratinių užduočių vykdytojais (Luko 21:34, 35; Morkaus 4:18, 19). Dėl netobulos prigimties galime apleisti „savo pirmąją meilę“ (Apreiškimo 2:1-4). Juk kai kurie mūsų tarnybos Jehovai aspektai gali virsti rutina. Kaip Biblija skatina mus išsaugoti savo uolumą tarnyboje?
Kaip „ugnis“ mūsų širdyse
5, 6. Koks buvo Pauliaus požiūris į savo privilegiją skelbti?
5 Jehovos mums patikėta tarnyba yra pernelyg brangi, kad žiūrėtume į ją kaip į paprastą darbą. Apaštalui Pauliui gerosios naujienos skelbimas buvo labai didelė privilegija ir jis manė nesąs jos vertas. Paulius sakė: „Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve — visų dalykų Kūrėjyje“ (Efeziečiams 3:8, 9).
6 Paulius paliko mums puikų gero požiūrio į savo tarnybą pavyzdį. Laiške romiečiams jis rašė: „Mano širdį traukia... skelbti Evangeliją.“ Jis nesigėdijo gerosios naujienos (Romiečiams 1:15, 16). Apaštalas turėjo teisingą požiūrį ir degė uolumu tarnyboje.
7. Dėl ko Paulius perspėjo laiške romiečiams?
7 Apaštalas Paulius suprato, jog reikia neprarasti veržlios dvasios, todėl jis patarė Romos krikščionims: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“ (Romiečiams 12:11). Graikiškas žodis, išverstas „apsileidę“, reiškia „tingus, vangus“. Net jei ir nesame apsileidę savo tarnyboje, vis dėlto turime mokėti atpažinti pačius pirmus dvasinio vangumo požymius ir, juos pastebėję, tuoj pat keisti savo požiūrį (Patarlių 22:3).
8. a) Kas pasidarė it „ugnis“ Jeremijo širdyje ir kodėl? b) Ko pasimokome iš Jeremijo patirties?
8 Dievo dvasia gali padėti ir tada, kai prarandame ryžtą. Štai sykį pranašas Jeremijas neteko drąsos ir nutarė nebepranašauti. Jis netgi taip pasakė apie Jehovą: „Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu.“ Ar tai rodo, kad Jeremijui trūko dvasingumo? Ne, nes jo stiprus dvasingumas, meilė Jehovai ir tiesai kaip tik įgalino tęsti pranašo darbą. Jeremijas sako: „Jis [Jehovos žodis] būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (Jeremijo 20:9; Brb). Žinia, kartkartėmis ištikimus Dievo tarnus apleidžia ryžtas. Tačiau jei jie meldžia Jehovą pagalbos ir saugo jo žodį širdyse kaip Jeremijas, Dievas — širdžių tyrėjas dosniai sustiprina savo šventąja dvasia (Luko 11:9-13; Apaštalų darbų 15:8).
‛Negesinkite dvasios!’
9. Kas gali sukliudyti šventajai dvasiai veikti mūsų naudai?
9 Apaštalas Paulius patarė tesalonikiečiams: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tesalonikiečiams 5:19) Dievo principams priešingas elgesys bei pažiūros gali sukliudyti šventajai dvasiai veikti mūsų naudai (Efeziečiams 4:30). Nūdien krikščionims pavesta skelbti gerąją naujieną ir mes labai branginame tokią privilegiją. Nenuostabu, jog Dievo nepažįstantys žmonės žvelgia į skelbimo darbą su panieka. Tačiau jei pats krikščionis sąmoningai apleidžia savo tarnybą, Dievo skatinančios dvasios liepsna gali užgesti.
10. a) Kaip mus gali paveikti aplinkinių žmonių požiūris? b) Koks kilnus požiūris į mūsų tarnybą išsakytas 2 Korintiečiams 2:17?
10 Kai kuriems pasaulio žmonėms mūsų tarnyba gali atrodyti vien kaip literatūros platinimas. Kiti galbūt klaidingai mano, kad mes einame per namus tik rinkdami aukas. Jei užsikrėsime tokia neigiama kitų mąstysena, mūsų tarnybos veiksmingumas sumažės. Vykime šalin panašias mintis ir visada žiūrėkime į tarnybą taip kaip Jehova bei Jėzus. Apie tokį kilnų požiūrį kalbėjo apaštalas Paulius: „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje“ (2 Korintiečiams 2:17).
11. Kas įgalino persekiojamus pirmuosius krikščionis neprarasti uolumo ir ko mes turėtume pasimokyti iš jų pavyzdžio?
11 Netrukus po Jėzaus mirties jo mokinius pradėta persekioti Jeruzalėje. Juos baugino ir liepė liautis skelbus. Tačiau jie, Biblijos pranešimu, „prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apaštalų darbų 4:17, 21, 31). Po keleto metų parašytas Pauliaus laiškas Timotiejui rodo, kokio deramo požiūrio krikščionys laikėsi. Paulius sakė: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo“ (2 Timotiejui 1:7, 8).
Kuo mes skolingi savo artimui?
12. Koks yra pagrindinis gerosios naujienos skelbimo motyvas?
12 Turėdami teisingas paskatas, deramai žiūrėsime ir į savo tarnybą. Kodėl mes skelbiame? Esminį motyvą nurodė psalmininkas: „Visi tavo [Jehova] ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį“ (Psalmyno 145:10-12). Be abejo, mes skelbiame todėl, kad norime viešai šlovinti Jehovą ir parodyti žmonijai, koks šventas jo vardas. Jehova yra garbinamas ištikimu išgelbėjimo žinios skelbimu net tuomet, jei tik mažuma mūsų klausosi.
13. Kas verčia mus pasakoti žmonėms apie išgelbėjimo viltį?
13 Be to, mes skelbiame iš meilės žmonėms ir todėl, kad nenorime užsitraukti kraujo kaltės (Ezechielio 33:8; Morkaus 6:34). Apie tokią pareigą pasaulio žmonėms kalbėjo Paulius: „Aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems“ (Romiečiams 1:14). Paulius suprato esąs skolingas artimui ir turįs skelbti gerąją naujieną, nes Dievas trokšta, „kad visi žmonės būtų išgelbėti“ (1 Timotiejui 2:4, Brb). Ir mes šiandien jaučiame tą pačią meilę bei pareigą artimui. Meilė žmonijai paskatino Jehovą pasiųsti savo Sūnų į žemę numirti už ją (Jono 3:16). Tai buvo didžiulė auka. Mes sekame Jehovos meilės pavyzdžiu skirdami laiką, jėgas pasakoti kitiems žmonėms gerąją žinią apie Jėzaus auka pagrįstą išgelbėjimą.
14. Kaip Biblijoje apibūdinamas už krikščionių susirinkimo ribų esantis pasaulis?
14 Jehovos liudytojai žvelgia į kitus žmones kaip į galimus krikščionių brolijos narius. Turime skelbti drąsiai, tačiau nesileisti į konfrontaciją. Žinoma, Biblijoje griežtai kalbama apie pasaulį plačiąja prasme. Paulius žodį „pasaulis“ vartojo neigiama prasme posakiuose „šio pasaulio išmintis“ bei „pasaulio geiduliai“ (1 Korintiečiams 3:19; Titui 2:12, Brb). Jis taip pat priminė Efezo krikščionims, kad, laikydamiesi „šio pasaulio papročių“, jie buvo dvasiškai „mirę“ (Efeziečiams 2:1-3). Tokie ir panašūs tvirtinimai derinasi su apaštalo Jono žodžiais: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19).
15. Kaip nederėtų žiūrėti į atskirus pasaulio žmones ir kodėl?
15 Tačiau nepamirškime, kad tokiais žodžiais apibūdinamas nutolęs nuo Dievo pasaulis apskritai, o ne atskiri žmonės. Krikščionys nespėlioja, kaip žmogus reaguos į skelbimą, ir neturi pagrindo priskirti ką nors „ožių“ grupei. Ne mums spręsti, kokia bus padėtis, kai Jėzus ateis atskirti „avis“ nuo „ožių“ (Mato 25:31-46). Ne mes, o jis yra paskirtas teisėju. Be to, patirtis rodo, jog net kai kurie dideli nedorėliai priėmė Biblijos žinią, pasikeitė ir tapo tyrais krikščionimis. Todėl nors mes ir nedraugaujame su netinkamai besielgiančiais asmenimis, progai pasitaikius nevengiame papasakoti jiems apie Karalystės viltį. Rašte kalbama apie žmones, kurie netikėjo, tačiau buvo ‛palankiai nusiteikę amžinajam gyvenimui’ ir galiausiai įtikėjo (Apaštalų darbų 13:48, NW). Kas yra palankus, sužinosime tik paliudiję — galbūt ne vieną, o daugelį kartų. Turėdami tai omenyje, su žmonėmis, kurie dar nepriėmė išgelbėjimo žinios, būsime ‛romūs’ ir ‛pagarbūs’ vildamiesi, jog kai kurie iš jų atsilieps į kvietimą gyventi (2 Timotiejui 2:25, Brb; 1 Petro 3:15).
16. Kokia yra viena iš priežasčių, skatinančių mus ugdytis „mokymo meną“?
16 Ugdydamiesi įgūdžius mokyti, būsime uolesni gerosios naujienos skelbėjai. Pavyzdžiui, patrauklus žaidimas ar sportas nieko apie jį nenutuokiančiam žmogui gali būti visai neįdomus, o tam, kuris jį moka puikiai žaisti, yra malonus. Tad ir tiems krikščionims, kurie lavina savo „mokymo meną“, tarnyba teikia vis daugiau džiaugsmo (2 Timotiejui 4:2, NW; Titui 1:9). Paulius patarė Timotiejui: „Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį“ (2 Timotiejui 2:15, Brb). Kaip mes galime išsiugdyti mokymo įgūdžius?
17. Kaip galime lavinti Biblijos žinių ‛troškimą’ ir kaip tokios žinios padės mūsų tarnyboje?
17 Viena, vis semdamiesi tikslių žinių. Apaštalas Petras skatina mus: „Lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“ (1 Petro 2:2, Brb). Sveikas kūdikis instinktyviai geidžia pieno. Tačiau krikščioniui gali reikėti ugdytis Biblijos žinių ‛troškimą’. Tą norą galime išlavinti reguliariu studijavimu bei skaitymu (Patarlių 2:1-6). Kad taptume gerais Dievo Žodžio mokytojais, reikia pastangų bei savidrausmės, o tai duoda vaisių. Džiaugsmas, kylantis tyrinėjant Dievo Žodį, įžiebia mums Dievo dvasios liepsną ir skatina entuziastingai dalytis žiniomis su kitais žmonėmis.
18. Kaip krikščionių sueigos padeda išmokti tinkamai naudotis tiesos žodžiu?
18 Taip pat svarbu lankyti krikščionių sueigas, kur galime puikiai išmokti naudotis Dievo Žodžiu sekdami savo Biblijoje tas ištraukas, kurios cituojamos per viešąją kalbą ar kitus Rašto aptarimus. Išmintinga atidžiai klausytis sueigų programos, kurioje būna kalbama ir apie mūsų skelbimo darbą. Įdėmiai stebėkime demonstracijas. Tam irgi būtina savidrausmė ir sutelktas dėmesys (1 Timotiejui 4:16). Krikščionių sueigos ugdo tikėjimą bei Dievo Žodžio troškimą ir moko mus uoliai skelbti gerąją naujieną.
Galime pasitikėti Jehovos parama
19. Kodėl labai svarbu reguliariai dalyvauti skelbimo darbe?
19 „Liepsnojančios dvasios“ krikščionys, entuziastingai skelbiantys gerąją naujieną, stengiasi reguliariai dalyvauti tarnyboje (Efeziečiams 5:15, 16). Žinoma, kiekvieno krikščionies aplinkybės skiriasi ir ne visi gali skirti vienodai laiko šiam gyvybę gelbstinčiam darbui (Galatams 6:4, 5). Vis dėlto galbūt svarbiau yra ne bendras skelbimui paaukotų valandų skaičius, o tai, kaip dažnai kalbame apie savo viltį kitiems žmonėms (2 Timotiejui 4:1, 2). Kuo dažniau skelbiame, tuo geriau suvokiame šio darbo svarbą (Romiečiams 10:14, 15). Reguliarus bendravimas su nuoširdžiais žmonėmis — dūsaujančiais, sielvartaujančiais, neturinčiais vilties — stiprins mūsų atjautą ir meilę jiems (Ezechielio 9:4; Romiečiams 8:22).
20, 21. a) Kokio darbo dar turėsime? b) Kaip Jehova mus remia?
20 Jehova patikėjo mums gerąją naujieną. Tai pirmoji užduotis mums, jo „bendradarbiams“ (1 Korintiečiams 3:6-9). Iš visos širdies trokštame atlikti šią Dievo paskirtą užduotį kuo geriausiai (Morkaus 12:30; Romiečiams 12:1). Pasaulyje dar yra daug palankių žmonių, alkstančių tiesos. Nemažai darbo reikės padaryti, tačiau galime pasikliauti Jehovos parama, jei stengsimės visiškai atlikti savo tarnystę (2 Timotiejui 4:5, Jr).
21 Jehova duoda mums savo dvasios ir ‛dvasios kalaviją’, Dievo Žodį. Jo padedami, galime atverti savo lūpas ir „drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį“ (Efeziečiams 6:17-20, Brb). Tarnaukime taip, kad ir mums tiktų Tesalonikos krikščionims pasakyti apaštalo Pauliaus žodžiai: „Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia bei su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tesalonikiečiams 1:5). Skelbkime gerąją naujieną su užsidegimu!
Trumpa apžvalga
• Ar lengva bus išlikti uoliems tarnyboje, jei apsikrausime kasdieniais rūpesčiais?
• Kaip mūsų troškimas skelbti gerąją naujieną galėtų būti it „ugnis“ širdyje?
• Kokio netinkamo požiūrio į savo tarnybą turėtume vengti?
• Kaip apskritai turėtume žiūrėti į tuos, kurie nėra mūsų tikėjimo?
• Kaip Jehova padeda mums išsaugoti uolumą skelbimo darbe?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 9 puslapyje]
Krikščionys stengiasi būti uolūs kaip Jeremijas ir Paulius
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Karštą tarnybos dvasią mums įžiebia meilė Dievui ir artimui