Ar buvai kada nors paveiktas cinikų?

„CINIKAS — tai žmogus, kuris niekada nemato kitame gėrio, bet visada pastebi bloga. Jis pasipūtęs, akylas tamsoje, bet neregys šviesoje, ieškantis parazitų, bet niekada nepastebintis didelio laimikio.“ Šitas teiginys priskiriamas XIX amžiaus Amerikos dvasininkui Henriui Vordui Byčeriui. Daugelio manymu, jis tiksliai charakterizuoja šiuolaikinių cinikų dvasią. Tačiau žodis „cinikas“ atsirado senovės Graikijoje, kur paprastai buvo vartojamas apibūdinti ne tik tokio nusistatymo žmogų. Per amžius taip buvo vadinama viena filosofų mokykla, lietuviškai žinoma kinikų vardu.

Kaip atsirado kinikų filosofija? Ko jie mokė? Ar kinikų bruožai priimtini krikščionims?

Antikos kinikai. Jų kilmė ir įsitikinimai

Antikinėje Graikijoje nuolat virė diskusijos ir debatai. Per amžius iki pat mūsų laikų tokie vyrai kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis plėtojo filosofines idėjas, padariusias juos garsius. Jų mokymai turėjo didelės įtakos žmonėms ir tos idėjos vakarų kultūroje gyvuoja iki šiol.

Sokratas (470—399 m. p. m. e.) įtikinėjo, kad ilgalaikės laimės nerasime vaikydamiesi materialinių dalykų ar mėgaudamiesi kūniškais malonumais. Jis tvirtino, jog tikroji laimė — tai pasiaukojamai ieškoti dorybės. Sokratas manė, kad dorybė yra didžiausias gėris. Norėdamas pasiekti šį tikslą, jis atsisakė materialinių gėrybių ir nebūtinų troškimų, nes manė, jog tai trukdys jam. Jis propagavo nuosaikumą ir savęs išsižadėjimą, gyveno paprastai ir kukliai.

Sokratas sukūrė mokymo būdą, vadinamą Sokrato metodu. Kiti mąstytojai iškeldavo idėjas ir stengdavosi jas apginti, o Sokratas elgėsi kitaip. Jis klausydavosi kitų filosofų teorijų ir jose ieškojo minčių, prie kurių galėtų prikibti. Toks požiūris paskatino kritiškai ir su panieka žiūrėti į kitus.

Tarp Sokrato sekėjų buvo filosofas, vardu Antistenas (maždaug 445—365 m. p. m. e.). Jis ir daugybė kitų pakoregavo Sokrato mokymo pagrindinę idėją ir teigė, kad vien tik dorybė yra gėris. Malonumai, jų požiūriu, ne tik blaško, bet yra nuodėmė. Visiškai atsiskyrę nuo visuomenės, jie niekino visus žmones ir tapo žinomi kinikų vardu. Pavadinimas „kinikas“ tikriausiai kilo iš graikiško žodžio (ky·ni·kosʹ), nusakančio asmens niūrumą ir šiurkštų elgesį. Jis reiškia „šuniškas“. *

 Kaip tai veikė jų gyvenseną

Kai kurie kinikų filosofijos elementai, tokie kaip priešinimasis materializmui ir nenuolaidžiavimas savo silpnybėms, šiaip atrodo pagirtini, tačiau kinikai nukrypo į kraštutinybes. Tai akivaizdu iš žymiausio jų filosofo — Diogeno gyvenimo.

Diogenas gimė 412 m. p. m. e. Sinopėje, mieste prie Juodosios jūros. Su savo tėvu jis persikėlė į Atėnus, kur susipažino su kinikų mokymais. Diogeną mokė Antistenas ir taip įdiegė jam kinikų filosofiją. Sokratas gyveno labai kukliai, Antistenas dar kukliau, o Diogenas visai asketiškai. Manoma, jog norėdamas pabrėžti savo atsisakymą nuo materialių dalykų, Diogenas kurį laiką net gyveno statinėje!

Taip pat sakoma, kad, trokšdamas surasti didžiausią gėrį, Diogenas šviesią dieną vaikščiojo po Atėnus nešinas degančiu žibintu; taip jis ieškojo doro žmogaus! Toks elgesys patraukė dėmesį: tai buvo Diogeno bei kitų kinikų mokymo būdas. Sakoma, jog Aleksandras Didysis kartą paklausė Diogeno, ko šis labiausiai norėtų. Diogenas atsakė tiesiog norįs, kad Aleksandras pasitrauktų į šalį ir neužstotų jam saulės šviesos!

Diogenas ir kiti kinikai gyveno kaip elgetos. Jie neturėjo laiko normaliai bendrauti ir buvo atsisakę pilietinių pareigų. Galbūt įkvėpti Sokrato pokalbių, jie pasidarė labai nepagarbūs. Diogenas garsėjo savo kandžiu sarkazmu. Kinikai ne veltui buvo vadinami „šuniškais“, o pats Diogenas pramintas Šuniu. Mirė jis apie 320 m. p. m. e., sulaukęs maždaug 90 metų. Ant jo kapo buvo pastatyta marmurinė šuns skulptūra.

Kai kuriuos kinikų filosofijos aspektus perėmė ir kitos mokyklos. Tačiau laikui bėgant dėl Diogeno ir vėlesnių jo sekėjų keistybių kinikų mokykla įgijo prastą reputaciją. Galiausiai ji visai išnyko.

Cinikai — šiandieniniai kinikai. Ar tau dera jų bruožai?

Žodyne The Oxford English Dictionary cinikas apibūdinamas kaip „asmuo, linkęs plūsti kitus ar ieškoti priekabių... Jis paprastai netiki žmonių nuoširdumu ar kilnumu ir tai parodo pašaipomis, kandumu; tai besityčiojantis priekabiautojas“. Šios savybės labai paplitusios nūdienos pasaulyje, bet, žinoma, jos nedera krikščioniui. Apsvarstyk šiuos Biblijos mokymus ir principus.

„Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius“ (Psalmyno 103:8, 9). Krikščionims sakoma ‛būti Dievo sekėjais’ (Efeziečiams 5:1). Jeigu Visagalis Dievas, ‛užuot plūdęs kitus ar ieškojęs priekabių’, yra malonus ir turi apsčiai meilingo gerumo, tai ir krikščioniui derėtų rodyti tokias savybes.

Jėzus Kristus, tikslus Jehovos atspindys, ‛paliko mums pavyzdį, kad eitume jo pėdomis’ (1 Petro 2:21; Hebrajams 1:3). Kartais Jėzus viešai atskleisdavo religines melagystes ir bjaurius pasaulio darbus (Jono 7:7). Tačiau jis gyrė nuoširdžius žmones. Pavyzdžiui, apie Natanaelį jis pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jono 1:47). Darydamas kokį stebuklą jis kartais pabrėždavo žmogaus tikėjimą (Mato 9:22). Kartą kai kas galvojo, kad vienos moters jam duota dovana buvo per brangi, tačiau Jėzus nepasišaipė iš jos, o pasakė: „Visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mato 26:6-13). Jėzus pasitikėjo kitais ir buvo prisirišęs prie savo sekėjų; jis „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1).

Jėzus buvo tobulas, tad jis tikrai matė netobulų žmonių trūkumus. Tačiau, užuot reiškęs nepasitikėjimą ir ieškojęs priekabių, jis  stengėsi suteikti žmonėms atgaivą (Mato 11:29, 30).

„[Meilė] visa tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). Šie žodžiai visiškai priešingi dvasiai cinikų, abejojančių kitų motyvais ir veiksmais. Aišku, pasaulyje yra daugybė žmonių, turinčių blogų užmačių, todėl reikia būti atsargiems (Patarlių 14:15). Vis dėlto tie, kurie myli, linkę pasitikėti, o ne įtarti.

Dievas myli savo tarnus ir jais pasitiki. Jis žino jų ribotumus geriau nei jie patys. Tačiau Jehova niekada neįtarinėja savo tarnų ir nesitiki iš jų daugiau, negu jie iš tikrųjų gali padaryti (Psalmyno 103:13, 14). Be to, Dievas ieško žmonėse gėrio ir su pasitikėjimu skiria privilegijas bei pareigas savo ištikimiems, nors ir netobuliems, tarnams (1 Karalių 14:13; Psalmyno 82:6).

„Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“ (Jeremijo 17:10). Jehova gali kruopščiai ištirti žmogaus širdį. Mes to negalime. Todėl reikia būti atsargiems, kad neprimestume kitiems kokių nors motyvų.

Jei leisime cinizmo dvasiai įsišaknyti savo širdyse ir galiausiai net paveikti mintis, gali kilti nesutarimų su bendratikiais. Tai gali suardyti krikščionių susirinkimo taiką. Todėl sekime Jėzumi, kuris buvo realistas, tačiau turėjo teigiamą požiūrį į savo mokinius. Jis tapo jų ištikimu draugu (Jono 15:11-15).

„Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Luko 6:31). Šį Jėzaus Kristaus patarimą galima įvairiopai pritaikyti. Pavyzdžiui, mums labiau patinka, kai su mumis kalbama maloniai ir pagarbiai. Todėl ir patys turėtume taip kalbėti. Net griežtai demaskuodamas religinių vadovų klaidingus mokymus, Jėzus niekada nekalbėjo ciniškai (Mato 23:13-36).

Kaip įveikti cinizmą

Galbūt dėl ko nors nusivylę imame darytis ciniški. Šį polinkį įveiksime pripažinę, kad Jehova pasitiki savo netobulais žmonėmis. Tai padės mums sugyventi su kitais Dievo garbintojais — tokiais, kokie jie yra, — netobulais žmonėmis, besistengiančiais elgtis teisingai.

Dėl skaudžių išgyvenimų žmogus gali prarasti pasitikėjimą kitais. Žinoma, neišmintinga būtų visiškai pasitikėti netobulais žmonėmis (Psalmyno 146:3, 4). Tačiau krikščionių susirinkime dauguma nuoširdžiai trokšta būti padrąsinimo šaltiniu. Tik pagalvok apie tūkstančius tų, kurie yra tarsi motinos, tėvai, seserys, broliai ar vaikai asmenims, praradusiems savo šeimas (Morkaus 10:30). Pagalvok apie daugybę besistengiančių būti tikrais draugais sunkiu metu (Patarlių 18:24). *

Ne cinizmas, o broliška meilė yra skiriamasis Jėzaus sekėjų bruožas, nes jis pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Taigi rodykime meilę ir kreipkime dėmesį į gerąsias bendrakrikščionių savybes. Taip elgdamiesi mes apsisaugosime nuo cinizmo.

[Išnašos]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Garsiausias cinikas — Diogenas

[Šaltinio nuoroda]

From the book Great Men and Famous Women