Persekiojimai įžiebia kibirkštį Antiochijoje

KAI po Stepono nužudymo prasidėjo persekiojimai, daugelis Jėzaus mokinių paliko Jeruzalę. Viena iš vietų, kur jie rado prieglobstį, buvo Antiochija (Sirija), apie 550 kilometrų į šiaurę (Apaštalų darbų 11:19). Kas vyko paskui, turėjo įtakos visai krikščionybės istorijai. Kad suprastume tuos įvykius, būtų naudinga kiek sužinoti apie Antiochiją.

Iš Romos imperijos miestų pagal dydį, klestėjimą ir svarbą tik Roma ir Aleksandrija pranoko Antiochiją. Šis Sirijos kultūros ir komercijos centras dominavo Viduržemio jūros baseino šiaurrytinėje dalyje. Antiochija (dabar Antakija, Turkijoje) išsidėsčiusi ant laivybinės Oronto upės kranto. Ši upė jungia ją su Seleukijos Pierijos uostamiesčiu, esančiu už 32 kilometrų. Antiochija kontroliavo vieną iš svarbiausių prekybos kelių tarp Romos ir Tigro bei Eufrato slėnio. Kaip prekybos centras ji palaikė prekybinius ryšius su visa imperija; čia atvykstantys įvairiausi žmonės skleisdavo religinių judėjimų naujienas visoje Romos imperijoje.

Antiochijoje klestėjo graikų religija ir filosofija. Bet „Kristaus laikais“, pasak istoriko Glanvilio Daunėjaus, „senieji religiniai kultai ir filosofija pamažu tapo asmeninio įsitikinimo dalyku, nes žmonės patys ieškojo religijos, kuri padėtų jiems išspręsti sunkumus ir patenkintų jų troškimus“ (A History of Antioch in Syria). Daugumą tenkino judaizmo monoteizmas, apeigos ir moralės normos.

Antiochijoje nuo pat jos įkūrimo 300 m. p. m. e. gyveno nemažai žydų. Manoma, kad jų buvo nuo 20000 iki 60000, o tai sudarė daugiau kaip 10 procentų visų miesto gyventojų. Istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad Seleukidų dinastijos karaliai skatino žydus apsigyventi šiame mieste ir suteikdavo jiems visas piliečių teises. Tuo laikotarpiu jau buvo prieinami Hebrajiškieji raštai graikų kalba. Tai žadino susidomėjimą tų, kurie prijautė žydams, laukiantiems Mesijo. Taip daug graikų tapo prozelitais. Dėl visų šių veiksnių Antiochija tapo derlingu krikščionių mokinių ruošimo lauku.

Skelbiama pagonims

Dauguma persekiojamų Jėzaus mokinių, pabėgusių iš Jeruzalės, savo tikėjimą skleidė tik žydams. Tačiau kai kurie mokiniai iš Kipro bei Kirėnės Antiochijoje kalbėjo ir su „graikais“  (Apaštalų darbų 11:20). Nors graikiškai kalbantiems žydams ir prozelitams buvo skelbiama jau nuo 33 m. e. metų Sekminių, atrodo, kad Antiochijoje daug kas šitos žinios negirdėjo. Ji nebuvo skirta tik žydams. Tiesa, pagonis Kornelijus su šeima jau buvo tapę mokiniais. Tačiau Jehova turėjo siųsti apaštalui Petrui regėjimą, kad šis suprastų, jog dera skelbti visų tautų žmonėms (Apaštalų darbų 10:1-48).

Mieste, kuriame jau nuo seno gyveno daug žydų ir kuriame nebuvo didelių nesutarimų tarp žydų ir pagonių, nežydai išklausydavo liudijimą ir maloniai atsiliepdavo į gerąją naujieną. Atrodo, tam Antiochijoje buvo palanki atmosfera, todėl „daug žmonių įtikėjo ir atsivertė“ (Apaštalų darbų 11:21). Kai prozelitai, anksčiau garbinę pagoniškus dievus, tapo krikščionimis, jie buvo puikiai pasiruošę liudyti kitiems pagonims, kurie vis dar laikėsi seno tikėjimo.

Kai buvo sužinota apie įvykius Antiochijoje, Jeruzalės susirinkimas pasiuntė ten Barnabą. Tai buvo išmintingas ir meilingas pasirinkimas. Juk Barnabas buvo kilęs iš Kipro, kaip ir tie, kurie pradėjo skelbti nežydams. Tarp Antiochijos pagonių jis turėjo jaustis kaip namie, o jie galėjo laikyti jį kaimynu. * Jam buvo žinomas jų darbas. Tad „atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui“ ir „taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys“ (Apaštalų darbų 11:22-24).

„Tikrosios sėkmingos ankstyvos misijos Antiochijoje priežastys, — mano istorikas Daunėjus, — gali būti tos, kad šiame mieste misionieriams nereikėjo bijoti žydų fanatikų, kokių daug buvo Jeruzalėje; be to, miestą, kaip Sirijos sostinę, valdė legatas, tad čia buvo kur kas geresnė visuomeninė tvarka, mažiau galimybių rengti maištus kaip Jeruzalėje, kur Judėjos prokuratoriai, matyt (bent tuo laikotarpiu), negalėjo suvaldyti žydų fanatikų.“

Tokiomis palankiomis aplinkybėmis, turėdamas apsčiai darbo, Barnabas tikriausiai suprato, jog jam reikės pagalbos, ir prisiminė savo draugą Saulių. Kodėl Saulių, arba Paulių? Turbūt todėl, kad Paulius, nors ir nebuvo iš 12 apaštalų, gavo apaštalystės dovaną skelbti tautoms (Apaštalų darbų 9:15, 27; Romiečiams 1:5; Apreiškimo 21:14). Taigi Paulius galėjo puikiai padėti skleisti gerąją naujieną Antiochijos pagonims (Galatams 1:16). Tad Barnabas nuvyko į Tarsą, susirado Saulių ir atsivedė jį į Antiochiją (Apaštalų darbų 11:25, 26; žiūrėk rėmelį 26—27 puslapiuose).

Dievo apvaizda pavadinti krikščionimis

Per vienerius metus Barnabas ir Saulius „mokė didelę minią ir būtent Antiochijoje pirmą kartą Dievo apvaizda mokiniai buvo pavadinti krikščionimis“. Nepanašu, kad žydai pirmieji būtų pavadinę Jėzaus mokinius krikščionimis (graikų kalba) ar mesianistais (hebrajų kalba). Jie juk atmetė Jėzų kaip Mesiją, arba Kristų, ir todėl nebūtų norėję netiesiogiai pripažinti jį tokiu, pavadindami jo sekėjus krikščionimis. Kai kurių manymu, pagonys juos pravardžiavo krikščionimis šaipydamiesi ar tyčiodamiesi. Tačiau iš Biblijos matome, jog pavadinimas „krikščionys“ buvo nuo Dievo (Apaštalų darbų 11:26, NW).

 Krikščionių graikiškuosiuose raštuose veiksmažodis, kuriuo nurodomas naujas vardas, paprastai verčiamas „buvo pašauktas“ ir visada susijęs su kažkuo antgamtišku, pranašišku ar Dievo duotu. Mokslininkai verčia tai „pranašo pasakyta“, „Dievo paskelbta“ ar „pagal Dievo įsakymą ar patarimą, nurodymą iš dangaus“. Jėzaus sekėjai buvo pavadinti krikščionimis „Dievo apvaizda“, taigi Jehova galbūt įkvėpė Saulių ir Barnabą duoti jiems šį vardą.

Naujasis vardas prigijo. Jėzaus mokiniai jau nebuvo painiojami su judaizmo sekta, nuo kurios visiškai skyrėsi. Maždaug 58 m. e. metais Romos valdžia jau gerai žinojo, kas tokie yra krikščionys (Apaštalų darbų 26:28). Pasak istoriko Tacito, 64 m. e. metais krikščionių vardas buvo žinomas ir Romos liaudžiai.

Jehova naudojasi savo ištikimaisiais

Gerosios naujienos skelbimas Antiochijoje davė gerų rezultatų. Jehovai laiminant ir Jėzaus sekėjams ryžtingai skelbiant, Antiochija tapo pirmųjų krikščionių centru. Vietinį susirinkimą Dievas panaudojo kaip trampliną gerajai naujienai plisti tolimesnėse šalyse. Pavyzdžiui, iš Antiochijos į savo misionieriškas keliones išvykdavo apaštalas Paulius.

Šiais laikais, nepaisant pasipriešinimo, tikroji krikščionybė skelbiama uoliai ir ryžtingai, tad daugelis žmonių gali išgirsti gerąją naujieną ir parodyti už tai dėkingumą. * Jeigu ir tu esi persekiojamas dėl to, kad palaikai tyrą garbinimą, žinok Jehovą turint priežasčių leisti tam vykti. Šiandien žmonės, kaip ir pirmajame amžiuje, turi išgirsti apie Dievo Karalystę ir pasirinkti, kurion pusėn stoti. Tavo pasiryžimas likti ištikimam Jehovos tarnyboje galbūt kaip tik paskatins kitą įgyti tikslų tiesos pažinimą.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 26, 27 puslapiuose]

Sauliaus „tylos metas“

PAGAL Apaštalų darbų knygą, Saulius atvyko į Antiochiją maždaug 45 m. e. metais. Iki to įvykio paskutinį kartą šioje knygoje Paulius paminėtas kalbant apie 36 m. e. metų nesėkmingą sąmokslą jį nužudyti; tada bendratikiai išsiuntė jį į Tarsą (Apaštalų darbų 9:28-30; 11:25). Ką jis veikė tuo laikotarpiu, sąlyginai pavadintu Sauliaus „tylos metu“?

Iš Jeruzalės Saulius nuvyko į Siriją ir Kilikiją; Judėjos susirinkimai išgirdo: „Tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė“ (Galatams 1:21-23). Šitas pranešimas tikriausiai pasakoja apie apaštalo veiklą su Barnabu Antiochijoje, bet ir prieš tai Saulius tikrai neleido laiko tuščiai. 49 m. e. metais Sirijoje ir Kilikijoje jau buvo įkurta daug susirinkimų. Vienas buvo ir Antiochijoje. Kai kurie linkę manyti, jog kiti susirinkimai įsikūrė Sauliaus veiklos dėka būtent vadinamuoju jo „tylos metu“ (Apaštalų darbų 11:26; 15:23, 41).

Kai kurių mokslininkų nuomone, dramatiškiausi Sauliaus gyvenimo įvykiai irgi nutiko šiuo laikotarpiu. Antraip daugybė išmėginimų, tekusių Sauliui kaip „Kristaus tarnui“, netilptų į jo misionierišką karjerą (2 Korintiečiams 11:23-27). Kada Saulius penkiskart nuo žydų gavo po 39 kirčius? Kur jis triskart buvo mušamas lazda? Kur „dažnai“ kalėjo? Romoje įkalintas jis buvo tik vėliau. Yra aprašyta, kad vieną sykį jis buvo mušamas ir įmestas į kalėjimą Filipuose. O kitais kartais?  (Apaštalų darbų 16:22, 23) Pasak vieno rašytojo, tuo laikotarpiu Saulius „skelbė apie Kristų diasporos sinagogose taip, jog užsitraukė persekiojimus tiek iš religininkų, tiek iš valdžios“.

Saulius patyrė keturis laivo sudužimus, bet Rašte smulkiau pasakojama tik apie vieną, įvykusį po to, kai rašydamas korintiečiams jis išvardijo jam tekusius išmėginimus (Apaštalų darbų 27:27-44). Tie trys laivo sudužimai, matyt, įvyko mums nežinomų jo kelionių metu. Nors vienas ar visi šie įvykiai galėjo nutikti „tylos metu“.

Kitas įvykis, regis, nutikęs būtent tuo laikotarpiu, aprašytas 2 Korintiečiams 12:2-5. Saulius sako: ‛Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus, buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.’ Matyt, Saulius kalbėjo apie save. Kadangi jis tai parašė maždaug 55 m. e. metais, atėmę 14, nusikeliame į 41 m. e. metus, „tylos meto“ vidurį.

Šis regėjimas, be abejonės, suteikė Sauliui nepaprastą įžvalgą. Gal tai parengė jį ‛būti pagonių apaštalu’? (Romiečiams 11:13) Gal paveikė jo paskesnes mintis ir tai, ką jis rašė bei sakė? Gal per tuos keletą metų nuo atsivertimo iki apsilankymo Antiochijoje Saulius turėjo mokytis ir subręsti būsimoms pareigoms? Kad ir koks būtų atsakymas į šiuos klausimus, būkime tikri, kad Barnabo pakviestas padėti skelbimo darbe Antiochijoje uolus Saulius buvo visiškai pasiruošęs įvykdyti šią užduotį (Apaštalų darbų 11:19-26).

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SIRIJA

Orontas

Antiochija

Seleukija

KIPRAS

VIDURŽEMIO JŪRA

Jeruzalė

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Viršuje: šiuolaikinė Antiochija

Viduryje: pietinė Seleukijos dalis

Apačioje: Seleukijos uosto siena