Prikėlimo viltis — tvirta!
Prikėlimo viltis — tvirta!
„Turiu Dieve viltį, jog bus... prisikėlimas“ (APAŠTALŲ DARBŲ 24:15).
1. Kodėl galime tikėti prikėlimu?
JEHOVA mums davė tvirtai pagrįstą prikėlimo viltį. Turime jo pažadą, kad mirusieji bus prikelti ir vėl gyvens. Tą pažadą jis tikrai ištesės (Izaijo 55:11; Luko 18:27). Tiesą sakant, Dievas jau yra parodęs savo galią prikelti iš kapo.
2. Kuo mums naudinga prikėlimo viltis?
2 Tikėjimas Dievo numatytu per savo Sūnų Jėzų Kristų mirusiųjų prikėlimu gali mus palaikyti sunkiu metu. Be to, neabejodami prikėlimo viltimi, galime likti ištikimi savo dangiškajam Tėvui iki mirties. Tą viltį dar daugiau sustiprinsime apžvelgę Biblijoje aprašytus prikėlimo stebuklus. Jie visi buvo padaryti Visavaldžio Jehovos galia.
Jie atgavo savo mirusiuosius per prikėlimą
3. Kokia galia buvo duota Elijui, mirus vienos Sareptos našlės sūnui?
3 Paminėjęs nuostabius ikikrikščioniškųjų Jehovos liudytojų tikėjimo pavyzdžius, apaštalas Paulius pasakė: „Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius“ (Hebrajams 11:35; 12:1). Viena iš tokių moterų buvo varginga našlė iš Finikijos miesto Sareptos. Svetingai priėmusi Dievo pranašą Eliją, badmečiu ji stebuklingai nepritrūko sau su sūnumi miltų ir aliejaus. Vėliau mirė jos sūnus. Paguldęs jį lovoje, Elijas pasimeldė, triskart išsitiesė ant berniuko ir maldavo: „Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį.“ Dievas sugrąžino berniukui sielą, arba gyvybę (1 Karalių 17:8-24, Brb). Pagalvok, kaip džiaugėsi našlė savo tikėjimo atlygiu — sūnaus prikėlimu, pirmuoju, paminėtu Biblijoje.
4. Kokį stebuklą padarė Eliziejus Šuneme?
4 Kita moteris, kurios mirusiajam buvo grąžinta gyvybė, gyveno Šunemo mieste. Ji, pagyvenusio vyro žmona, rūpinosi pranašu Eliziejumi bei jo tarnu. Ta šunemietė buvo apdovanota sūnumi. Tačiau po keleto metų moteris nuskubėjo parsivesti pranašo ir šis atėjęs pamatė, kad jos vaikas nebegyvas. Po Eliziejaus maldos ir keleto kitų veiksmų „vaiko kūnas sušilo“. Jis „nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis“. Aišku, tuo prikėlimu džiaugėsi ir motina, ir jos sūnus (2 Karalių 4:8-37; 8:1-6). Vis dėlto jie bus dar laimingesni tuomet, kai sugrįš gyventi žemėje per „prakilnesnį prikėlimą“, atversiantį galimybę niekad daugiau nebemirti! Kokia proga dėkoti mylinčiam prikėlimo Dievui Jehovai! (Hebrajams 11:35)
5. Koks stebuklas įvyko prisilietus prie Eliziejaus palaikų?
5 Net mirusio ir kape gulinčio Eliziejaus kaulams Dievas per šventąją dvasią suteikė galios. Biblijoje sakoma: „Kartą laidojant vieną vyrą, [izraelitai] pastebėjo [moabitų] gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo“ (2 Karalių 13:20, 21). Koks apstulbintas ir laimingas tikriausiai buvo anas vyras! Kaip džiaugsimės tuomet, kai Jehova Dievas įgyvendins savo nekintantį tikslą ir mes išvysime brangius artimuosius prikeltus!
Dievo Sūnus prikeldavo mirusiuosius
6. Kokį stebuklą padarė Jėzus netoli Naino miesto ir kuo jis reikšmingas mums?
6 Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus dėka galime tvirtai tikėti, kad mirusieji bus keliami ir galės gyventi amžinai. Netoli Naino miesto įvykęs stebuklas padės mums suprasti, jog tai įmanoma padaryti Dievo duota galia. Sykį Jėzus sutiko laidotuvininkus, iš miesto į kapus nešančius mirusį jaunuolį. Jis buvo vienturtis našlės sūnus. Jėzus jai tarė: „Neverk!“ Paskui jis palietė neštuvus ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti (Luko 7:11-15). Šis stebuklas išties sustiprina mūsų tikėjimą prikėlimu.
7. Kas įvyko su Jayro dukra?
7 Pamąstyk ir apie stebuklą, padarytą pas Jayrą, Kafarnaumo sinagogos vyresnįjį. Jis maldavo Jėzaus ateiti ir išgydyti bemirštančią mylimą 12-metę dukrelę. Tuo pat metu jam buvo pranešta, kad mergaitė mirė. Skatindamas sielvarto ištiktą Jayrą nepaliauti tikėti, Jėzus nulydėjo jį namo. Ten būriavosi raudantys žmonės. Jie pasijuokė iš Jėzaus žodžių: „Vaikas nėra miręs, o miega.“ Ji tikrai buvo mirusi, bet Jėzus ruošėsi parodyti, kad žmogų galima prikelti iš mirties it iš gilaus miego. Paėmęs mergaitę už rankos, Jėzus pasakė: „Mergaite, kelkis!“ Ji iškart atsikėlė. Mergaitės „tėvai be galo stebėjosi“ ir džiūgavo (Morkaus 5:35-43; Luko 8:49-56; Brb). Be abejo, artimieji ‛be galo stebėsis’, kai jų brangūs mirusieji bus keliami gyventi žemės rojuje.
8. Ką padarė Jėzus atėjęs prie Lozoriaus kapo?
8 Lozorius jau keturios dienos buvo miręs, kai Jėzus atėjo prie akmeniu užristos jo kapo olos. Jėzus garsiai pasimeldė, kad stebėtojai žinotų, jog jis viską daro Dievo duota galia, ir sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir šis išėjo! Jo rankos ir kojos dar buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, o veidas apdengtas drobule. „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“, — pasakė Jėzus. Daugelis susirinkusiųjų paguosti Marijos bei Mortos pamatę tokį stebuklą įtikėjo Jėzų (Jono 11:1-45). Ar šis įvykis neįžiebia vilties, kad tavo artimieji bus prikelti gyventi Dievo naujajame pasaulyje?
9. Kodėl galime neabejoti, kad Jėzus ir dabar gali prikelti mirusius?
9 Esančiam kalėjime Jonui Krikštytojui Jėzus pasiuntė tokią padrąsinančią žinią: „Aklieji praregi, ... mirusieji prikeliami“ (Mato 11:4-6). Jei Jėzus gyvendamas žemėje prikeldavo mirusius, jis tikrai tai padarys būdamas galingas Dievo angelas. Jėzus yra „prisikėlimas ir gyvenimas“, tad kokia paguoda žinoti, kad netolimoje ateityje „visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą ir išeis“! (Jono 5:28, 29, Jr; 11:25)
Mūsų viltį stiprina ir kiti prikėlimai
10. Kaip atpasakotumei pirmą Rašte paminėtą prikėlimo stebuklą, padarytą apaštalo?
10 Siųsdamas savo apaštalus skelbti Karalystės, Jėzus pasakė: „Prikelkite mirusius“ (Mato 10:5-8). Žinia, tokiai užduočiai atlikti reikėjo pasikliauti Dievo galia. 36 m. e. m. Jopėje mirė dievobaiminga moteris Dorkadė (Tabita). Ji buvo geradarė, todėl vargingos našlės, kurioms Dorkadė siūdavo drabužius, verkė jos. Kristaus mokiniai susiruošė ją laidoti ir pakvietė Petrą, matyt, paguosti gedinčių žmonių (Apaštalų darbų 9:32-38). Šis liepė visiems išeiti iš aukštutinio kambario, pasimeldė ir tarė: „Tabita, kelkis!“ Ji atmerkė akis, atsisėdo, paėmė ištiestą Petro ranką ir atsikėlė. Daugelis žmonių įtikėjo sužinoję apie tokį pirmą kartą Rašte paminėtą apaštalo stebuklą (Apaštalų darbų 9:39-42). Tai dar vienas įvykis, pagrindžiantis prikėlimo viltį.
11. Koks yra paskutinis Biblijoje aprašytas prikėlimas?
11 Paskutinis Biblijoje užrašytas prikėlimas įvyko Troadėje. Ten savo trečiosios misionieriškos kelionės metu Paulius sakė kalbą, užsitęsusią iki vidurnakčio. Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, įveiktas nuovargio ir galbūt tvankumos nuo daugelio žibintų bei susibūrusių žmonių, užsnūdo ir nuo trečio aukšto palangės nukrito žemėn. Gal jis neužsimušė? Deja, „kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas“. Paulius pasilenkė, apglėbė Eutichą ir tarė apspitusiems žmonėms: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame.“ Pauliaus norėjo pasakyti, kad jaunuoliui grąžinta gyvybė. Visiems tai buvo ‛nepaprasta paguoda’ (Apaštalų darbų 20:7-12; Jr). Nūdien Jehovos tarnams didelis nuraminimas žinoti, kad tie, su kuriais jie drauge tarnavo Dievui, bus prikelti.
Prikėlimas — sena viltis
12. Apie kokį įsitikinimą kalbėjo Paulius Romos valdytojui Feliksui?
12 Gindamas savo bylą Romos valdytojo Felikso akivaizdoje, Paulius liudijo: „Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose... Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 24:14, 15). Kas kitose Dievo Žodžio knygose, pavyzdžiui, „Įstatyme“, sakoma apie mirusiųjų prikėlimą?
13. Kodėl teisinga manyti, kad savo pirmoje pranašystėje Dievas turėjo omenyje prikėlimą?
13 Dievas pats užsiminė apie prikėlimą išsakydamas pirmą pranašystę Edene. Teisdamas „senąją gyvatę“, Šėtoną Velnią, Dievas ištarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį“ (Apreiškimo 12:9; Pradžios 3:14, 15, Brb). Įgėlimas moters sėklai į kulnį — tai Jėzaus Kristaus nužudymas. Kadangi paskui ta Sėkla turės sutrinti gyvatės galvą, Kristų reikėjo prikelti iš mirusių.
14. Kaip Jehova „nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“?
14 Jėzus kalbėjo: „Kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Luko 20:27, 37, 38; Išėjimo 3:6). Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo mirę, tačiau Dievo sprendimas juos prikelti toks tikras, jog jam tie žmonės yra tarsi gyvi.
15. Koks buvo Abraomo tikėjimo prikėlimu pagrindas?
15 Abraomas pagrįstai vylėsi prikėlimu, nes jiedviem su Sara, visai seniems ir nebevaisingiems, Dievas stebuklingai grąžino dauginimosi galią. Tai buvo kaip prikėlimas (Pradžios 18:9-11; 21:1-3; Hebrajams 11:11, 12). Kai jų sūnus Izaokas sulaukė maždaug 25 metų, Dievas liepė Abraomui jį paaukoti. Tačiau tėvui pakėlus peilį virš Izaoko, Jehovos angelas sulaikė jo ranką. Abraomas „suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį“ (Hebrajams 11:17-19; Pradžios 22:1-18).
16. Kas laukia mirusio Abraomo?
16 Abraomas tikėjo, jog bus prikėlimas valdant pažadėtajai Sėklai, Mesijui. Dievo Sūnus pabrėžė, koks buvo Abraomo tikėjimas, nes tai žinojo dar prieš ateidamas į žemę. Todėl jis pasakė žydams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną“ (Jono 8:56-58; Patarlių 8:30, 31). Abraomas dabar miręs, tačiau jo laukia prikėlimas; tada jis galės gyventi žemėje valdant Dievo Mesijiškajai Karalystei (Hebrajams 11:8-10, 13).
Liudijimai iš Įstatymo ir Psalmyno
17. Kaip tai, „kas parašyta Įstatyme“, liudija Jėzaus Kristaus prikėlimą?
17 Pauliaus prikėlimo viltis rėmėsi tuo, „kas parašyta Įstatyme“. Dievas pasakė izraelitams: „Atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui“, „kuris [nisano 16-ąją] siūbuos pėdą Viešpaties akivaizdoje, kad Jis būtų jums malonus“ (Kunigų 23:9-14; Brb). Galbūt tai ir turėjo omenyje Paulius savo laiške: „Kristus yra prikeltas iš numirusių — pirmoji naša iš užmigusiųjų.“ Jėzus, ‛pirmiena’, buvo prikeltas 33 m. e. m. nisano 16-ąją. Vėliau, jam karaliaujant, keliamos paskesnės ‛atnašos’ — dvasia pateptieji jo sekėjai (1 Korintiečiams 15:20-23, Jr, išnaša; 2 Korintiečiams 1:21; 1 Jono 2:20, 27).
18. Kaip Petras paminėjo, kad Jėzaus prikėlimas buvo išpranašautas psalmėje?
18 Psalmyne irgi kalbama apie prikėlimą. Per 33 m. e. m. Sekmines apaštalas Petras citavo iš Psalmyno 16:8-11: „Dovydas apie [Kristų] sako: Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi savo šventajam supūti.“ Petras pridūrė: „Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs. Tą Jėzų Dievas prikėlė“ (Apaštalų darbų 2:25-32).
19, 20. Kada Petras citavo iš Psalmyno 118:22 ir kaip ši eilutė siejasi su Jėzaus mirtimi bei prikėlimu?
19 Po keleto dienų Petras kalbėjo sinedrione ir citavo Psalmyną. Paklaustas, kaip išgydė luošą elgetą, apaštalas tarė: „Tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik [Jėzaus] vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apaštalų darbų 3:10—4:12).
20 Liudijimą apie Jėzaus mirtį ir prikėlimą Petras parėmė Psalmyno 118:22 eilute. Savo religinių vadovų sukurstyti, žydai atmetė Jėzų (Jono 19:14-18; Apaštalų darbų 3:14, 15). ‛Statytojai atmetė akmenį’ — atidavė Jėzų mirčiai, tačiau ‛akmuo tapo kertiniu’ — buvo prikeltas dvasinei šlovei danguje. Pasak psalmininko pranašystės, ‛tai Jehovos padaryta’ (Psalmyno 118:23, NW). Be to, Jėzaus paskyrimas Karaliumi irgi reiškia, jog „akmuo“ tapo kertiniu (Efeziečiams 1:19, 20).
Prikėlimo vilties stiprinami
21, 22. Apie kokią viltį Jobas kalbėjo Jobo 14:13-15 ir kaip tai šiandien paguodžia žmones, liūdinčius dėl artimo mirties?
21 Nors patys nematėme nė vieno prikeltojo, gerai žinome prikėlimą patvirtinančias Rašto eilutes. Todėl galime puoselėti tokią pat viltį, kokią turėjo teisusis Jobas. Kančių prislėgtas, jis meldė Jehovą: „O, kad paslėptum mane Šeole, ... nustatytum laiką ir atmintum mane! Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?.. Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:13-15). Dievas ‛ilgėsis savo rankų kūrinio’ ir tikrai norės prikelti Jobą. Kokia viltis mums!
22 Dievobaimingas šeimyniškis gali kaip ir Jobas sunkiai susirgti, net mirti. Artimieji gedės ir ašaros kaip Jėzus po Lozoriaus mirties (Jono 11:35). Vis dėlto kokia paguoda žinoti, kad Dievui pašaukus tie, kurie įrašyti jo atmintin, atsilieps! Atrodys, tarsi jie sugrįžo iš kelionės — ne ligoti ar silpni, o sveikut sveikutėliai.
23. Ką kai kurie krikščionys sako apie savo tvirtą prikėlimo viltį?
23 Ištikimõs pagyvenusios krikščionės mirtis paskatino bendratikius parašyti tokius žodžius: „Siunčiame savo nuoširdžią užuojautą dėl mamos mirties. Prabėgs nedaug laiko ir sveikinsime ją sugrįžusią — gyvą, gražią!“ Sūnų praradę tėvai pasakoja: „Laukiame to meto, kai Džeisonas bus prikeltas! Jis apsidairys ir išvys savo išsvajotą Rojų... Koks akstinas mums, mylėjusiems Džeisoną, irgi stengtis būti vertiems jame gyventi.“ Be abejo, tai puiki paskata. Būkime dėkingi už tvirtą prikėlimo viltį!
Kaip tu atsakytumei?
• Kaip gali būti mums naudingas tikėjimas Dievo numatytu mirusiųjų prikėlimu?
• Kokie Rašte užrašyti atsitikimai yra pagrindas mums viltis prikėlimu?
• Kodėl galime pasakyti, kad prikėlimas yra sena viltis?
• Kokią stiprinančią viltį galime puoselėti dėl mirusių?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 10 puslapyje]
Jehovos galia Elijas prikėlė našlės sūnelį
[Iliustracija 12 puslapyje]
Kai Jėzus prikėlė Jayro dukterį, tėvai be galo stebėjosi ir džiūgavo
[Iliustracija 15 puslapyje]
Per 33 m. e. m. Sekmines apaštalas Petras drąsiai liudijo Jėzų prisikėlus iš mirusių