Gyvenimo istorija

Gaminau ginklus, dabar gelbėju gyvybes

PAPASAKOJO ISIDORAS ISMAILIDIS

Aš klūpojau, o skruostais riedėjo ašaros. „O Dieve, sąžinė man sako, kad daugiau negaliu dirbti čia, kur gaminami ginklai, — meldžiausi. — Labai stengiausi susirasti kitą darbą, bet man nepavyko. Rytoj atsisakysiu savo pareigų. Prašau, Jehova, neleisk keturiems mano vaikams alkanauti.“ Kaip aš iki to priėjau?

GYVENIMAS Dramoje (šiaurės Graikija), kur gimiau 1932 metais, buvo ramus ir paprastas. Su tėvu kalbėdavomės apie mano ateitį. Jis skatino mane vykti mokytis į Jungtines Valstijas. Kai per II pasaulinį karą Graikija buvo nusiaubta, tarp graikų įsigalėjo posakis: „Jūs galite pavogti mūsų turtą, bet niekada nepavogsite to, kas yra mūsų prote.“ Nusprendžiau siekti aukštojo mokslo ir išmokti kažko, ko niekas niekuomet negalėtų pavogti.

Nuo jaunystės dalyvavau įvairių Graikų stačiatikių bažnyčios remiamų jaunimo grupių veikloje. Ten mus įspėdavo vengti pavojingų sektų. Ypač įsidėmėjau vieną minimą grupę — Jehovos liudytojus, — nes, daugelio manymu, jie atstovavo antikristui.

1953 metais Atėnuose baigęs technikos mokyklą, išvykau į Vokietiją pasižvalgyti, ar galėčiau gauti darbo ir kartu mokytis. Tačiau tai pasirodė nerealu, todėl keliavau į kitas šalis. Po kelių savaičių atsidūriau viename Belgijos uoste. Pinigai buvo pasibaigę. Prisimenu, kaip nuėjau į bažnyčią, atsisėdau ir taip graudžiai pravirkau, kad ašaromis aplaisčiau grindis priešais save. Maldoje sakiau,  kad jeigu Dievas padės man nusigauti į Jungtines Valstijas, aš nesieksiu materialinės naudos, bet įgysiu išsilavinimą ir stengsiuos būti geru krikščionimi bei pavyzdingu piliečiu. Galiausiai 1957-aisiais ten nuvykau.

Naujas gyvenimas Jungtinėse Valstijose

Imigrantui, nemokančiam kalbos ir neturinčiam pinigų, gyvenimas Jungtinėse Valstijose buvo sunkus. Naktimis dirbau du darbus, o dieną stengdavausi eiti į mokyklą. Mokiausi keliuose koledžuose ir gavau žemesniojo laipsnio diplomą. Vėliau įstojau į Kalifornijos universitetą Los Andžele ir ten įgijau tiksliųjų mokslų bakalauro laipsnį taikomosios fizikos srityje. Tėvo žodžiai apie išsilavinimo svarbą palaikė mane per visus tuos nelengvus metus.

Maždaug tuo metu sutikau žavingą graikų tautybės merginą, vardu Ekaterini, ir 1964-aisiais mudu susituokėme. Po trejų metų susilaukėme sūnaus, o paskui per mažiau nei ketverius metus — dar dviejų sūnų ir dukters. Išlaikyti šeimą ir kartu studijuoti universitete buvo iš tikrųjų sunku.

Dirbau JAV oro pajėgose, vienoje raketų ir kosmoso kompanijoje Saniveile (Kalifornija). Darbas buvo susijęs su įvairiais oro ir kosmoso projektais, tarp jų su „Agenos“ bei „Apolono“ programomis. Už įnašą į „Apolono“ programos 8-ąją ir 11-ąją misiją netgi gavau medalius. Po to tęsiau mokslus ir daug prisidėjau prie įvairių karinių kosmoso projektų. Tuo metu maniau, jog nieko netrūksta: turėjau žavingą žmoną, keturis nuostabius vaikus, prestižinį darbą ir puikų namą.

Atkaklus bendradarbis

1967-ųjų pradžioje darbe sutikau Džimą, labai nuolankų ir malonų vyrą. Visada besišypsantis, jis niekuomet neatsisakydavo išgerti su manimi puodelio kavos. Džimas naudojosi tomis progomis pasidalyti su manimi informacija iš Biblijos. Jis pasisakė studijuojąs su Jehovos liudytojais.

Mane sukrėtė tai, kad Džimas įsitraukęs į tos religinės grupės veiklą. Kaip įmanoma, kad toks puikus žmogus suklaidintas tos antikristo sektos? Tačiau aš negalėjau atsispirti Džimo man rodomam dėmesiui ir jo gerumui. Kone kasdien jis atnešdavo ką nors paskaityti. Pavyzdžiui, sykį jis užėjo pas mane į kabinetą ir pasakė: „Isidorai, šiame Sargybos bokšto straipsnyje kalbama, kaip sutvirtinti šeimos gyvenimą. Parsinešk į namus ir paskaitykite kartu su žmona.“ Pasakiau jam, kad perskaitysiu žurnalą, bet vėliau, nuėjęs į tualetą, suplėšiau jį į mažus skutelius ir išmečiau į šiukšlių dėžę.

Trejus metus taip dariau su kiekvienu Džimo man duotu leidiniu, ar tai būtų knyga, ar žurnalas. Nors buvau nusistatęs prieš Jehovos liudytojus, stengiausi neprarasti Džimo draugystės. Maniau, jog geriausia  išklausyti, ką jis sako, ir tučtuojau visa išmesti iš galvos.

Tačiau per tuos pokalbius supratau, kad daug kas, kuo tikėjau ir ką dariau, visiškai nesiderino su Biblija. Suvokiau, kad mokymai apie Trejybę, pragaro ugnį ir sielos nemirtingumą nepagrįsti Raštu (Mokytojo 9:10; Ezechielio 18:4, Brb; Jono 20:17). Būdamas išdidus graikų stačiatikis, nenorėjau atvirai pripažinti Džimą esant teisų. Kadangi jis visada naudojosi Biblija ir niekada nepiršo savo nuomonės, galiausiai supratau, kad šis vyras turi man vertingą žinią iš Biblijos.

Žmona kažką pajuto ir paklausė, ar aš kalbėjausi su savo draugu, bendraujančiu su liudytojais. Man tai patvirtinus, ji pasakė: „Eikime į bet kurią kitą bažnyčią, tik ne į Jehovos liudytojų.“ Tačiau netrukus mudu su žmona ir vaikais jau reguliariai lankėme liudytojų sueigas.

Sunkus sprendimas

Bestudijuodamas Bibliją, perskaičiau pranašo Izaijo žodžius: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Izaijo 2:4). Svarsčiau: ‛Kaip taiką mylinčio Dievo tarnas gali kurti ir gaminti pražūtingus ginklus?’ (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]) Netrukau prieiti prie išvados, kad turiu pakeisti darbą.

Suprantama, tai buvo didelis išmėginimas, nes turėjau prestižinį darbą. Metų metais sunkiai dirbau, mokiausi ir aukojausi, kad tai pasiekčiau. Aš kopiau karjeros laiptais ir štai turiu jos atsisakyti. Tačiau stipri meilė Jehovai ir didelis troškimas vykdyti jo valią nugalėjo (Mato 7:21).

Nusprendžiau dirbti vienoje Sietlo (Vašingtonas) kompanijoje. Tačiau, savo nusivylimui, netrukus supratau, kad šis darbas netgi dar labiau nesiderina su Izaijo 2:4 žodžiais. Pastangos dirbti vien prie kitokių projektų buvo bergždžios, tad mano sąžinė vėl buvo nerami. Buvo aišku, jog dirbti čia ir kartu išlaikyti švarią sąžinę neįmanoma (1 Petro 3:21).

Neliko abejonių, jog turime viską keisti iš esmės. Mažiau kaip per šešis mėnesius pakeitėme savo gyvenseną, o šeimos išlaidas sumažinome perpus. Tada pardavėme ištaigingą namą ir nusipirkome nedidelį namelį Denveryje (Koloradas). Dabar buvau pasiruošęs paskutiniam šuoliui — išeiti iš darbo. Parašiau prašymą atleisti iš pareigų ir išdėsčiau savo įsitikinimus. Kaip jau buvo rašyta šio straipsnio pradžioje, tą vakarą, vaikams sugulus, mudu su žmona suklaupėme ir meldėmės Jehovai.

Nepraėjus nė mėnesiui, išsikėlėme į Denverį, o dar po dviejų savaičių, 1975-ųjų liepą, mudu su žmona pasikrikštijome. Šešis mėnesius negalėjau rasti darbo ir mūsų santaupos  pamažu tirpo. Septintą mėnesį jų likutis sąskaitoje buvo mažesnis nei mėnesinis mokestis už namą. Pradėjau ieškoti bet kokio atsitiktinio darbo, tačiau netrukus gavau inžinieriaus vietą. Algos gaudavau perpus tiek, kiek uždirbdavau anksčiau, vis dėlto tai buvo kur kas daugiau, nei buvau prašęs Jehovos. Koks buvau laimingas, paskyręs pirmąją vietą dvasiniams interesams! (Mato 6:33)

Mokome vaikus mylėti Jehovą

Tuo laikotarpiu mudviem su Ekaterini teko nelengva užduotis auklėti savo ketvertą vaikų pagal Biblijos principus. Laimei, su Jehovos pagalba jie visi tapo brandžiais krikščionimis ir visiškai atsidavė svarbiam Karalystės skelbimo darbui. Trys mūsų sūnūs Christas, Leikas ir Gregoris baigė Tarnybos tobulinimo mokyklą ir dabar, gavę įvairius paskyrimus, lanko bei drąsina susirinkimus. Dukra Tula dirba savanore pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Niujorke. Buvome sujaudinti matydami, kaip jie visi dėl Jehovos tarnybos atsisakė karjeros ir gerai apmokamo darbo.

Daugelis klausia, kokia tokio sėkmingo vaikų auklėjimo paslaptis. Žinoma, specialaus recepto nėra, bet mes uoliai stengėmės įskiepyti į vaikų širdis meilę Jehovai ir savo artimui (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7; Mato 22:37-39). Vaikai suvokė, kad negalime tvirtinti mylį Jehovą, jei to neparodome savo darbais.

Kartą per savaitę, paprastai šeštadienį, visa šeima dalyvaudavome lauko tarnyboje. Pirmadieniais po vakarienės susirinkdavome kartu studijuoti Biblijos, be to, dar studijuodavome su kiekvienu vaiku atskirai. Kol vaikai buvo mažesni, su kiekvienu po truputį studijuodavome keletą kartų per savaitę, o jiems paaugus, kartą per savaitę vesdavome ilgesnes studijas. Per jas vaikai būdavo atviresni ir išsipasakodavo savo problemas.

Be to, visi drauge džiaugdavomės naudingu, ugdančiu poilsiu. Mums patikdavo kartu muzikuoti ir kiekvienas vaikas su malonumu grodavo savo mėgstamiausias giesmes. Kartais savaitgaliais pasikviesdavome kitas šeimas maloniai praleisti laiką. Taip pat su šeima vykdavome kur nors atostogauti. Kartą dvi savaites praleidome Kolorade — kopėme į kalnus ir dalyvavome skelbimo tarnyboje su vietiniais susirinkimais. Mūsų vaikai su džiaugsmu prisimena, kaip  per srities kongresus darbuodavosi įvairiuose skyriuose ir kaip tai vienur, tai kitur padėjo statyti Karalystės sales. Kai nusivežėme vaikus į Graikiją pas giminaičius, ten jie taip pat sutiko daug ištikimų liudytojų, kalėjusių už tikėjimą. Tai padarė jiems didelį įspūdį ir padėjo pasiryžti likti tvirtiems bei drąsiai ginti tiesą.

Aišku, kartais kai kuris iš vaikų netinkamai pasielgdavo ar pasirinkdavo blogas draugijas. Kai kada ir mes, tėvai, sudarydavome jiems sunkumų galbūt būdami per daug griežti. Bet ‛mokymas Viešpaties vardu’, kaip parašyta Biblijoje, padėjo mums visiems išlaikyti gerą požiūrį (Efeziečiams 6:4; 2 Timotiejui 3:16, 17).

Geriausias mano gyvenimo laikotarpis

Kai vaikai ėmėsi visalaikės tarnybos, mudu su Ekaterini rimtai susimąstėme, kaip ir patys galėtume išplėsti šią gyvybes gelbstinčią tarnybą. Todėl 1994-aisiais, kai pirma laiko išėjau į pensiją, abu pradėjome tarnauti reguliariaisiais pionieriais. Mes liudijame vietos koledžų bei universitetų studentams ir kai kuriems iš jų vedame Biblijos studijas. Kadangi užjaučiu juos dėl sunkumų, — ne taip seniai ir pats esu buvęs jų kailyje — man neblogai sekasi padėti jiems pažinti Jehovą. Koks džiaugsmas buvo studijuoti su studentais iš Bolivijos, Brazilijos, Čilės, Egipto, Etiopijos, Kinijos, Meksikos, Tailando bei Turkijos! Be to, man patinka liudyti telefonu, ypač tiems žmonėms, kurie kalba mano gimtąja kalba.

Nors ryškus graikiškas akcentas bei senyvas amžius man gerokai trukdo, visada stengiuosi daryti, ką galiu, ir turėti Izaijo dvasią, kuris pareiškė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 6:8) Mes džiaugiamės, kad daugiau kaip pusei tuzino žmonių padėjome paaukoti savo gyvenimą Jehovai. Tai, be abejo, pats laimingiausias mūsų gyvenimo tarpsnis.

Kadaise visas savo jėgas skyriau siaubingų ginklų, skirtų žudyti žmonėms, gamybai. Tačiau Jehova per savo neužtarnautą gerumą man ir mano šeimai atvėrė kelią tapti jo pasiaukojusiais tarnais, kad neštume žmonėms gerąją naujieną apie amžinąjį gyvenimą žemės rojuje. Kai mąstau apie nelengvus sprendimus, kuriuos teko priimti, prisimenu žodžius iš Malachijo 3:10 (Brb): „Išmėginkite mane, — sako kareivijų Viešpats. — Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?“ Mums jis iš tikrųjų taip padarė!

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

Leikas. Mano tėvas neapkentė veidmainystės. Jis labai stengėsi neveidmainiauti, ypač rodydamas gerą pavyzdį savo šeimai. Tėvas dažnai mums sakydavo: „Jei aukojate savo gyvenimą Jehovai, tai šį tą reiškia. Dėl Jehovos jūs turite būti pasiruošę kai ko atsisakyti. Tai ir yra krikščionybės esmė.“ Šie žodžiai įstrigo man į atmintį ir padėjo sekti jo pavyzdžiu aukojantis dėl Jehovos.

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

Christas. Aš labai vertinu savo tėvų nuoširdų atsidavimą Jehovai bei stiprų jų tėviškos atsakomybės jausmą. Mes, kaip šeima, viską darydavome kartu, pradedant tarnyba ir baigiant atostogomis. Tėvai būtų galėję užsiimti daugybe kitų dalykų, tačiau pasirinko paprastą, sutelktą į tarnybą gyvenimą. Šiandieną žinau, kad tikrai esu laimingiausias, kai visiškai pasineriu į Jehovos tarnybą.

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Gregoris. Tėvų pavyzdys bei jų akivaizdus džiaugsmas tarnaujant Jehovai veikė labiau nei jų padrąsinantys žodžiai. Tai paskatino mane iš naujo įvertinti savo aplinkybes, atsikratyti baimės pradėti visalaikę tarnybą ir galiausiai dar labiau atsidėti Jehovos darbui. Dėkoju tėvams, kad padėjo patirti, jog uolios pastangos teikia džiaugsmą.

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Tula. Tėvai visada pabrėždavo, kad pats brangiausias dalykas — mūsų santykiai su Jehova ir kad vienintelis būdas būti tikrai laimingiems — atiduoti Jehovai, kas geriausia. Jų pastangomis Jehova tapo mums labai realus. Tėvas dažnai sakydavo mums, kad vakare atsigulti su ramia sąžine, žinant, jog iš visų jėgų stengeisi pradžiuginti Jehovą — neapsakomas jausmas.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kai buvau kareivis Graikijoje, 1951 m.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Ekaterini 1966-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mano šeima 1996-aisiais: (iš kairės į dešinę galinėje eilėje) Gregoris, Christas, Tula; (priekyje) Leikas, Ekaterini ir aš