Kodėl būtina gerbti valdžią?

ARGI nesame dėkingi policijai, turinčiai valdžią suimti vagiliaujančius arba grasinančius mūsų šeimai nusikaltėlius? O ar ne gerai, kad visuomenės saugumo labui teismams duota teisė bausti nedorėlius?

Kelių priežiūra, sanitarija bei švietimas taip pat yra visuomenei naudingos paslaugos, kurias paprastai valdžia teikia už surinktus mokesčius. Tikrieji krikščionys neabejoja, jog būtina gerbti teisėtai paskirtą valdžią. Tačiau ar ši pagarba beribė ir kokiose srityse ji būtina?

Pasaulietinė valdžia

Biblija liepia visiems — tikintiems ir netikintiems — gerbti civilinę valdžią, veikiančią visuomenės labui. Apie tai savo bendratikiams į Romą rašė krikščionių apaštalas Paulius, todėl naudinga aptarti jo žodžius iš Romiečiams 13:1-7 (BD; Brb).

Paulius buvo Romos — anų laikų pasaulinės imperijos pilietis. Laiške, parašytame maždaug 56 m. e. m., jis patarė krikščionims būti pavyzdingais piliečiais. Apaštalas sakė: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.“

Pasak Pauliaus, Dievas leido žmonėms įkurti valdžias. Dievas turi savo tikslus ir juos įgyvendindamas skyrė aukštesniosioms valdžioms tam tikrą sąlyginę padėtį. Tad „kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai“.

Gerai besielgiantys piliečiai gali būti aukštesniųjų valdžių pagirti, tačiau jos turi teisę ir bausti piktadarius. Šiems ne veltui reikia bijoti valdžios „baudėjos“, kuri įgaliota tai daryti kaip „Dievo tarnaitė“.

 Paulius baigia savo mintį tokiais žodžiais: „Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnautojai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.“

Už mokesčių panaudojimą atsako ne mokėtojas, o aukštesniosios valdžios. Krikščionis yra doras pilietis ir stengiasi išlaikyti savo sąžinę tyrą. Jis žino, kad paklusdamas aukštesniosioms valdžioms ir mokėdamas mokesčius ne tik palaiko savo visuomenės normas, bet ir paklūsta Dievo reikalavimams.

Vadovavimas šeimoje

O ką galima pasakyti apie vadovavimą šeimoje? Kūdikystėje vaikas verksmu, net klyksmu reikalauja dėmesio. Vis dėlto išmintingi tėvai skiria aikštingą jo užgaidą nuo tikrojo poreikio. Kai kurie tėvai atleidžia vadžias ir nieko nedraudžia vaikams. Neturėdami patirties, tokie vaikai gali įsitraukti į nusikaltimus bei kitokias piktadarystes ir smarkiai žlugdyti šeimą, visuomenę. Tai gerai žino daugelis valdžių.

„Tėvai per daug vėlai ima drausminti vaikus, — sako knygos Children We Deserve autorė R. Mailz. — Pradėti reikia vaikui gimus.“ Jei nuo pat pirmų dienų tėvai kalba maloniu tonu, rūpestingai vadovauja, nuosekliai auklėja, vaikai gan greit išmoks pripažinti jų autoritetą ir paklus meilingam drausminimui.

Biblijoje daug rašoma apie vadovavimą šeimoje. Patarlių knygoje išminčius Saliamonas sako, jog dievobaimingi tėvai sutartinai auklėja savo vaikus: „Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų“ (Patarlių 1:8, Brb). Jei vaikai iš abiejų tėvų girdi vienodus reikalavimus, jie žino, kaip elgtis. Norėdami pateisinti savo elgesį, vaikai kartais mėgina manipuliuoti prieštaringa tėvų nuomone, tačiau jei šiedu vadovauja vieningai, vaikai yra apsaugoti.

Biblijoje sakoma, kad už dvasinę savo vaikų ir žmonos gerovę pirmiausia atsakingas vyras. Tai vadinama vadovavimu. Kaip jis įgyvendinamas? Paulius paaiškina: kaip Kristus yra susirinkimo Galva, taip vyras — žmonos. Toliau jis priduria: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas taip, kaip Kristus mylėjo Savo surinkimą [dvasinę nuotaką] ir pats už jį atsidavė“ (Efeziečiams 5:25, Vl). Jei vyras seka Jėzaus pavyzdžiu ir meilingai vadovauja, žmona jį labai gerbia (Efeziečiams 5:33). Tokios šeimos vaikai irgi vertins Dievo duotą vadovavimą ir jam paklus (Efeziečiams 6:1-3).

Kaip turėtų vadovauti šeimai vienišas tėvas arba motina, kai sutuoktinis miręs arba jo nėra dėl kitų priežasčių? Tuomet šeimos galva gali tiesiog remtis Jehovos Dievo bei Jėzaus Kristaus autoritetu. Jėzus visus pamokymus grindė savo Tėvo autoritetu bei įkvėptu Raštu (Mato 4:1-10; 7:29; Jono 5:19, 30; 8:28).

 Biblijoje yra daugybė vertingų principų, padedančių spręsti vaikams iškylančius sunkumus. Žinodami tuos principus ir jų laikydamiesi, mylintys tėvai duos naudingų patarimų savo vaikams (Pradžios 6:22; Patarlių 13:20; Mato 6:33; 1 Korintiečiams 15:33; Filipiečiams 4:8, 9). Be to, tėvai gali naudotis tais Biblija pagrįstais leidiniais, kurie skirti ugdyti vaikų dėkingumą bei pagarbą Rašto autoritetui. *

Vadovavimas krikščionių susirinkime

„Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mato 17:5) Tai paties Jehovos Dievo žodžiai, patvirtinantys, jog Jėzus moko jo įpareigotas. Jėzaus mokymai užrašyti keturiose Evangelijose ir mums lengva jomis remtis.

Prieš pakildamas į dangų, Jėzus pranešė savo mokiniams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18). Jėzus, susirinkimo Galva, ne tik atidžiai stebi žemėje savo pateptuosius sekėjus, bet nuo šventosios dvasios išliejimo per 33 m. e. m. Sekmines naudojasi jais, tai yra „ištikimu ir protingu vergu“, kaip tiesos šaltiniu (Mato 24:45-47, Jr; Apaštalų darbų 2:1-36). Kaip Jėzus visa tai įgyvendina norėdamas stiprinti krikščionių susirinkimą? „Pakilęs aukštyn, ... davė žmones dovanas“ (Efeziečiams 4:8, NW). Tie „žmonės dovanos“ yra šventosios dvasios vadovavimu paskiriami krikščionių vyresnieji, įgalioti rūpintis dvasiniais bendratikių poreikiais (Apaštalų darbų 20:28).

Todėl Paulius pataria: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu.“ Kadangi tie ištikimi vyrai eina pėda pėdon paskui Jėzų, tikrai išmintinga sekti jų tikėjimu. Paskui Paulius priduria: „Klausykite savo vadovų ir pasiduokite jų autoritetui, nes jie budi jūsų sielų labui kaip tokie, kurie bus atskaitingi, kad jie su džiaugsmu tai darytų, o ne dūsaudami, nes jums tai būtų nenaudinga“ (Hebrajams 13:7, 17, Brb; Jr).

Kas atsitinka, jei kas nors ignoruoja tokį nurodymą? Pirmųjų krikščionių susirinkime buvo tokių narių — jie tapo atskalūnais. Tarp jų paminėti Himenėjas ir Filetas, griovę kai kurių krikščionių tikėjimą ir tuščiomis kalbomis ‛niekinę kas šventa’. Jie, be kita ko, tvirtino, jog prikėlimas jau įvykęs (matyt, dvasinis arba simbolinis), todėl ateityje, valdant Dievo karalystei, to jau nebus (2 Timotiejui 2:16-18; NW).

Tada į pagalbą atėjo paskirtoji vyresnybė. Krikščionių vyresnieji sugebėjo atremti tokius argumentus, nes, būdami Jėzaus Kristaus atstovai, naudojosi  Rašto autoritetu (2 Timotiejui 3:16, 17). Taip daroma ir nūdien krikščionių susirinkime, vadinamame „tiesos stulpu ir atrama“ (1 Timotiejui 3:15). Klaidingiems mokymams niekada nebus leista sugadinti ‛pavyzdžio sveikų žodžių’, kurie it brangus patikėtas turtas mums išsaugoti Biblijoje (2 Timotiejui 1:13, 14, Brb).

Nors pagarba valdžiai pasaulyje sparčiai nyksta, mes, krikščionys, neabejojame, jog deramas vadovavimas visuomenėje, šeimoje bei krikščionių susirinkime skirtas mūsų labui. Gerbti valdžią būtina, jei rūpinamės savo fizine, emocine bei dvasine gerove. Pripažindami bei gerbdami Dievo duotą vadovybę, būsime saugomi ir vedami į amžinąją laimę aukščiausios valdžios — Jehovos Dievo bei Jėzaus Kristaus (Psalmyno 119:165; Hebrajams 12:9).

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Biblijoje daug rašoma apie vadovavimą šeimoje

[Iliustracija 6 puslapyje]

Vieniši tėvai gali tiesiog remtis Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus autoritetu

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Krikščionys pripažįsta, kad deramas vadovavimas šeimoje, krikščionių susirinkime ir visuomenėje skirtas jų pačių labui

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Photo by Josh Mathes, Collection of the Supreme Court of the United States