Kodėl mūsų lūkesčiai turi būti realūs?

IŠSIPILDŽIUS vilčiai ar troškimui, jaučiame pasitenkinimą. Nors tikriausiai sutiksite, kad daug svajonių ir lūkesčių nesipildo taip, kaip mums norėtųsi. Dėl dažnų gyvenimo nusivylimų kartais galime imti nemėgti savęs ir net kitų. Vienas išmintingas vyras tinkamai pasakė: „Atidėta viltis susargdina širdį, o įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis“ (Patarlių 13:12).

Dėl ko kartais galime jaustis nusivylę? Ką turėtume daryti, kad mūsų lūkesčiai būtų realūs? Be to, kodėl mums tai naudinga?

Viltys ir nusivylimai

Gyvenimas šiandien toks įtemptas, tad kuo daugiau stengiamės visur suspėti, tuo, atrodo, labiau atsiliekame. Eikvojame nepaprastai daug laiko ir energijos ir, kai mums nepasiseka padaryti to, ką buvome numatę, dažniausiai nusiviliame. Gal kartais jaučiame, kad nuvylėme ir kitus. Sintija, pati būdama mama ir žmona, apie tėvų pareigas sako: „Mane veda iš proto mintis, kad tik pripuldama auklėju savo vaikus ir nepakankamai juos mokau.“ Paauglė Stefani apie savo išsilavinimą sako: „Man nepakanka laiko padaryti viską, ką norėčiau, dėl to darausi nekantri.“

Nepagrįstai dideli lūkesčiai dažnai virsta perfekcionizmu, o tai gali labai nuvilti. Benas, jaunas vedęs vyras, prisipažįsta: „Kai apmąstau savo elgesį, mintis bei jausmus, visada pastebiu, jog galėjo būti geriau. Nuolat ieškau tobulybės, o tai tik kelia nerimą ir nusivylimą.“ Geil, krikščionė žmona, sako: „Perfekcionistas net neleidžia sau galvoti, kad gali nepasisekti. Norime būti supermamomis ir superžmonomis. Laimę siejame su našumu, tad bereikalingas jėgų švaistymas erzina.“

Dar viena priežastis, kodėl žmogus gali jaustis nusivylęs, yra blogėjanti sveikata ir senyvas amžius. Sulėtėję judesiai bei energijos stoka riboja galimybes ir dėl to kyla nusivylimo jausmas. „Pradėjau nemėgti pati savęs, kad negaliu padaryti to, kas anksčiau, prieš susergant, buvo taip lengva ir paprasta“, — prisipažįsta Elizabeta.

Čia paminėti keli pavyzdžiai, kas gali sukelti nusivylimą. Jeigu leisime šitam jausmui kerotis, netrukus mums atrodys, kad kiti mūsų nevertina. Tad ko reiktų imtis, norint įveikti nusivylimą ir puoselėti realius lūkesčius?

Kaip puoselėti realius lūkesčius?

Pirmiausia prisimink, kad Jehova yra išmintingas ir supratingas. Psalmyno 103:14 mums primenama: „Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės.“ Žinodamas mūsų sugebėjimus ir trūkumus, Jehova nesitiki iš mūsų daugiau, negu pajėgiame. Viena, ko jis prašo, — tai „nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Michėjo 6:8).

 Jehova taip pat ragina mus kreiptis į jį malda (Romiečiams 12:12; 1 Tesalonikiečiams 5:17). Kokia jos nauda? Malda padeda sutelkti mintis. Karštai melsdamiesi parodome, kad mums reikia pagalbos, o tai kuklumo ir nuolankumo požymis. Jehova atsako per savo šventąją dvasią, kurios vaisiai yra meilė, malonumas, gerumas ir susivaldymas (Luko 11:13; Galatams 5:22, 23). Malda taip pat sumažina nerimą ir nusivylimą. Melsdamiesi „atrandame tokią ramybę, kurios neįmanoma gauti iš niekur kitur“, — sako Elizabeta. Kevinas irgi taip mano: „Aš meldžiu širdžiai ramybės ir aiškaus proto, kad galėčiau įveikti iškilusią problemą. Jehova niekada manęs nepalieka.“ Apaštalas Paulius žinojo maldos vertę. Todėl jis patarė: „Jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Taip, bendravimas su Jehova iš tikrųjų padeda mums išmintingai žiūrėti tiek į save, tiek į kitus.

Tiesa, kartais reikia, kad mus kas nors tiesiog nuramintų. Gera yra laiku išgirsti reikiamus žodžius. Nuoširdus pokalbis su patikimu ir subrendusiu draugu gali padėti mums pakeisti požiūrį į tai, dėl ko teko nusivilti, ar į tai, kas kėlė nerimą (Patarlių 15:23; 17:17, Brb; 27:9). Jaunuoliai, kovojantys su neviltim, supranta, kad tėvų patarimai padeda jiems atgauti pusiausvyrą. Kendi su dėkingumu pripažįsta: „Klausydama nuoširdžių tėvų patarimų, tapau supratingesnė, ramesnė bei malonesnė su kitais.“ Tikrai, koks šiuolaikiškas yra priminimas, užrašytas Patarlių 1:8, 9: „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo. Jie bus grakštus vainikas tavo galvai, karoliai tavo kaklui.“

Tobulybės vaikymosi vaisius gerai nusako posakis: „Jeigu manome, kad gyvenimas klostysis pagal mūsų lūkesčius, būtinai nusivilsime.“ Kad išvengtume to, taisykime savo mąstyseną. Nuolankumas ir kuklumas — aiškus savo ribotumų suvokimas — tikrai padės ugdytis nuosaikų požiūrį ir mūsų lūkesčiai bus realūs. Romiečiams 12:3 esame tinkamai perspėjami „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“. Panašiai ir žodžiai iš Filipiečiams 2:3 skatina mus nuolankiai vienam kitą laikyti aukštesniu už save.

Anksčiau paminėta Elizabeta nekentė savęs dėl savo negalės. Jai reikėjo laiko įgyti tokį požiūrį, kokį turi Jehova, ir guostis tuo, kad jis nepamiršta mūsų tarnybos. Kolinas negali judėti dėl sekinančios ligos. Iš pradžių jį kamavo neviltis, kad dabar jo tarnyba beveik nieko neverta, palyginus su tuo, ką nuveikdavo būdamas sveikas. Mąstydamas apie tai, kas pasakyta 2 Korintiečiams 8:12, jis atsikratė šito jausmo. Toje eilutėje rašoma: „Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali.“ „Nors duodu daug mažiau, — sako Kolinas, — aš vis dėlto duodu, ir Jehova tai priima.“ Hebrajams 6:10 mums primenama: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“

Tačiau kaip tada mums nustatyti, ar mūsų lūkesčiai realūs? Pasvarstyk, ar tavo lūkesčiai visiškai derinasi su Dievo. Galatams 6:4 sakoma: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu.“ Prisimink Jėzaus žodžius: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Taip, būdami krikščionys mes tikrai turime nešti jungą, bet jis yra „švelnus“ ir ‛lengvas’. Be to, Jėzus pažadėjo, kad tas jungas teiks atgaivą, jeigu išmoksime tinkamai jį nešti (Mato 11:28-30).

 Realių lūkesčių vaisiai

Jeigu klausome Dievo Žodžio patarimų ir juos taikome bei puoselėjame realius lūkesčius, esame palaiminti. Visų pirma tvirtėjame fiziškai. Dženifer, turėjusi naudos iš Jehovos priminimų, pažymi: „Įgyju daugiau jėgų ir entuziazmo.“ Todėl Patarlių 4:21, 22 esame raginami priimti Jehovos žodžius akimis ir širdimi, „juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir jų kūno sveikata“.

Be to, tai padeda mums gerai jaustis protiškai ir emociškai. „Kai Dievo Žodį priimu į protą ir į širdį, pasidarau daug laimingesnė“, — sako Tereza. Tiesa, gyvenime vis dar tenka nusivilti. Tačiau mums lengviau nugalėti šį jausmą. „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“, — raginama Jokūbo 4:8. Jehova taip pat žada pastiprinti mus užgriuvus sunkumams ir suteikti ramybę (Psalmyno 29:11).

Jeigu mūsų lūkesčiai bus realūs, nesusvyruos ir dvasingumas. Tai irgi yra palaima. Savo dėmesį turime sutelkti į svarbesnius gyvenimo dalykus (Filipiečiams 1:10). Tuomet mūsų tikslai bus realūs, pasiekiami ir suteiks daugiau džiaugsmo bei pasitenkinimo. Būsime linkę labiau pasitikėti Jehova, žinodami, kad tai, ką jis daro, mums yra geriausia. „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus“, — sako Petras (1 Petro 5:6). Ar galime tikėtis didesnio atpildo, kaip būti pagerbti Jehovos?

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Puoselėdami realius lūkesčius nepatirsime nusivylimo