Kodėl nyksta pagarba valdžiai?

„Pripažintos religinės, pasaulietinės, socialinės bei politinės valdžios ignoravimas visame pasaulyje ateityje gali būti pagrįstai pavadintas svarbiausiu paskutinio dešimtmečio reiškiniu.“

NUO septintojo dešimtmečio, kuomet istorikė ir filosofė Hana Arent pasakė šiuos žodžius, praėjo daug metų ir dabar nėra abejonių, jog nepagarbos valdžiai banga kyla kaip niekad.

Štai neseniai Londono laikraštyje The Times buvo rašoma: „Yra tėvų, kurie nepripažįsta pedagogo autoriteto savo vaikams ir reiškia nepasitenkinimą, kai jų atžalos drausminamos.“ Jei mokykloje vaikai drausminami, atskubėję tėvai ne tik grasina, bet ir puola mokytojus.

Britanijos nacionalinės mokytojų organizacijos atstovas pareiškė: „Visuomenė sako: ‛Aš turiu teisę’, bet nesako: ‛Aš atsakinga.’“ Kai kurie tėvai ne tik nemoko vaikų gerbti autoritetingus asmenis — jie patys nepataiso savo atžalų ir kitiems to neleidžia daryti. Vaikai, reikalaujantys „teisių“, nesiskaito nei su tėvais, nei su mokytojais, todėl, pasak apžvalgininkės M. Driskol, užaugo „nauja karta, negerbianti autoriteto ir mažai teskirianti gėrį nuo blogio“.

Žurnalo Time straipsnyje „Prarastoji karta“ buvo pabrėžtas daugelio Rusijos jaunuolių nusivylimas ir pacituoti vieno populiaraus dainininko žodžiai: „Kaip šiame pasaulyje, kur nieko nėra amžino bei vertingo, galima pasitikėti visuomene?“ Sociologas Michailas Topalovas pritaria tai minčiai: „Jaunimas nekvailas. Jis matė, kaip valstybė apgavo tėvus, — šie prarado savo santaupas ir darbą. Ar tikėtina, kad jis gerbs valdžią?“

Tačiau būtų klaidinga manyti, jog tik jaunimas nepasitiki valdžia. Nūdien įvairaus amžiaus žmonės žiūri į visas valdžias su nepasitikėjimu, net panieka. Ar tai reiškia, kad nebėra pasitikėjimo vertos valdžios? Juk derama valdžia, turinti, pasak apibūdinimo, „galią arba teisę kontroliuoti, teisti bei drausti kitų veiksmus“, gali būti naudojama geram tikslui. Ji gali būti naudinga tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei. Kitame straipsnyje tai ir aptarsime.