Puikybę lydi gėda
Puikybę lydi gėda
„Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (PATARLIŲ 11:2).
1, 2. Kas yra puikybė ir kaip ji veda į nelaimę?
PAVYDUSIS levitas kursto maištingą minią prieš Jehovos paskirtus atsakingus vyrus. Ambicingasis princas sumano klasta užgrobti tėvo sostą. Nekantrusis karalius nepaiso aiškių Dievo pranašo nurodymų. Visus tuos tris izraelitus vienijo bendras bruožas — puikybė.
2 Kiekvienas žmogus savo širdyje gali lengvai pasiduoti puikybei (Psalmyno 19:13, vertė A. Jurėnas, 1972, išnaša). Išpuikėlis elgiasi beatodairiškai net neturėdamas jokių įgaliojimų veikti. Dažnai tai veda prie katastrofiškų pasekmių. Puikybė pražudė karalius, sugriovė imperijas (Jeremijo 50:29, 31, 32, Brb; Danieliaus 5:20). Net kai kurie Jehovos tarnai pakliuvo į puikybės spąstus ir nupuolė.
3. Kaip galime sužinoti, kokie pavojai tyko išpuikėlių?
3 Ne veltui Biblijoje sakoma: „Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2). Šių žodžių teisingumą patvirtina Rašto pavyzdžiai. Apsvarstę kai kuriuos iš jų, pamatysime, kaip pavojinga peržengti ribas. Atkreipkime dėmesį, kaip trys straipsnio pradžioje paminėti izraelitai, vejami pavydo, ambicijos arba nekantrumo, pasielgė išpuikėliškai ir užsitraukė gėdą.
Korachas — pavyduolis maištininkas
4. a) Kas buvo Korachas ir kokius istorinius įvykius jis, be abejo, matė? b) Kokia provokacija vėliau išgarsėjo Korachas?
4 Korachas buvo Kehato giminės levitas, Mozės ir Aarono pusbrolis. Matyt, daugelį dešimtmečių jis buvo ištikimas Jehovos tarnas. Drauge su kitais jam teko privilegija stebuklingai pereiti per Raudonąją jūrą; be to, jis tikriausiai buvo vienas iš Jehovos nuosprendžio vykdytojų tiems izraelitams, kurie ėmė garbinti veršį prie Sinajaus kalno (Išėjimo 32:26). Tačiau paskui Korachas sukilo prieš Mozę bei Aaroną ir tapo maištaujančių Rubeno palikuonių Datano, Abiramo, Ono bei 250 kitų įžymių izraelitų vadeiva. * „Per toli nuėjote! — tarė jie Mozei ir Aaronui. — Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir Viešpats yra tarp jų. Tad kodėl keliate save aukščiau už Viešpaties bendriją?“ (Skaičių 16:1-3)
5, 6. a) Kodėl Korachas sukilo prieš Mozę ir Aaroną? b) Kodėl galime tvirtinti, jog Korachas deramai nevertino savo padėties Dievo organizacijoje?
5 Kodėl ilgus metus ištikimai tarnavęs Korachas sukilo? Juk Mozės vadovaujami izraelitai nejautė priespaudos, nes jis buvo „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Skaičių 12:3, Brb). Matyt, Korachas pavydėjo Mozei su Aaronu jų įtakingumo, todėl neteisingai tvirtino, neva jiedu patys savanaudiškai pasikėlė aukščiau visų (Psalmyno 106:16).
6 Korachas klydo iš dalies todėl, kad, matyt, nevertino Dievo duotų savo paties privilegijų: nors Kehato giminės levitai nebuvo kunigai, tačiau jie mokė Dievo Įstatymo. Be to, kelionėje jie nešdavo padangtės daiktus. Ši užduotis buvo svarbi, nes šventus rykus galėjo nešti tik tie garbintojai, kurie buvo švarūs religiniu bei moraliniu požiūriu (Izaijo 52:11). Todėl Mozės, mėginusio sudrausti Korachą, žodžių esmė buvo tokia: ‛Negi manote savo užduotį esant tokią menką, jog reikalaujate ir kunigystės?’ (Skaičių 16:9, 10) Korachas nesuprato, kad garbingiausia yra ištikimai tarnauti Jehovai ten, kur jis paskyrė, o ne vaikytis kokios nors ypatingos padėties (Psalmyno 84:11 [84:10, Brb]).
7. a) Ką Mozė pasiūlė Korachui bei jo bendrams? b) Kaip maištaujantis Korachas užsitraukė pražūtį?
7 Mozė pasiūlė Korachui ir jo bendrams ateiti kitą rytą prie sueigų palapinės su smilkytuvais bei smilkalais. Šie izraelitai nebuvo kunigai ir negalėjo smilkyti. Jei jie ateitų su ugnimi smilkytuvuose bei smilkalais, būtų aišku, jog šie vyrai, galėję ištisą naktį mąstyti apie savo padėtį, nesuabejojo turį teisę daryti tai, kas leista tik kunigams. Rytmetį jiems pasirodžius, Jehova teisėtai išliejo savo rūstybę. Rubeno palikuonis ‛prarijo atsivėrusi žemė’. O kitus, tarp jų ir Korachą, sunaikino Dievo ugnis (Pakartoto Įstatymo 11:6; Skaičių 16:16-35; 26:10, NW). Dėl savo puikybės Korachas susilaukė visiškos gėdos — Dievo pasmerkimo!
Priešinkis ‛pavydulingumui’
8. Kaip gali krikščionys pasiduoti ‛pavydulingumui’?
8 Įvykis su Korachu yra įspėjimas mums. Netobulų žmonių savybė — ‛pavydulingumas’ gali pasireikšti net tarp krikščionių (Jokūbo 4:5). Pavyzdžiui, galbūt mes labai daug reikšmės teikiame padėčiai susirinkime ir pavyduliaujame kaip Korachas tiems, kurie apdovanoti mūsų taip trokštamomis privilegijomis. Galime netgi tapti tokie kaip pirmajame amžiuje gyvenęs krikščionis Diotrefas. Jis labai kritikuodavo vadovaujančius apaštalus, nes, matyt, pats geidė tokios privilegijos. Ir Jonas paminėjo, kad Diotrefas ‛mėgsta vadovauti’ (3 Jono 9).
9. a) Kokio požiūrio į atsakingas pareigas susirinkime turėtume vengti? b) Kaip dera žiūrėti į savo vietą Dievo organizacijoje?
9 Aišku, nėra nieko blogo, jei krikščionis siekia atsakingų pareigų susirinkime. Paulius netgi skatino tai daryti (1 Timotiejui 3:1). Vis dėlto nemanykime, kad tokios tarnybinės privilegijos yra mūsų nuopelnų ženklas ar paaukštinimas. Prisiminkime Jėzaus žodžius: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20:26, 27). Be abejo, visai nederėtų pavydėti broliams atsakingesnių pareigų, nes ne pagal jas Dievas vertina savo organizacijos žmones. Jėzus pasakė: „Jūs visi esate broliai“ (Mato 23:8). Jehova brangina kiekvieną jam iš širdies tarnaujantį savo organizacijos narį — tiek skelbėją, tiek pionierių, tiek neseniai pasikrikštijusįjį, tiek ištikimą ilgametį tarną (Luko 10:27; 12:6, 7; Galatams 3:28; Hebrajams 6:10). Tikra palaima darbuotis petys į petį su milijonais bendratikių, besistengiančių klausyti Biblijos patarimo: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“ (1 Petro 5:5).
Abšalomas — ambicingas savanaudis
10. Kas buvo Abšalomas ir kaip jis stengėsi laimėti besikreipiančiųjų į karaliaus teismą palankumą?
10 Karaliaus Dovydo trečiojo sūnaus Abšalomo gyvensena yra įsimintina pamoka apie ambicingą žmogų. Šis klastingas savanaudis norėjo pelnyti į karaliaus teismą besikreipiančių izraelitų palankumą. Jiems Abšalomas užuominomis stengdavosi įteigti mintį, jog Dovydui nerūpi jų bylos, o paskui be užuolankų prabildavo apie savo kėslus. „Jei mane paskirtų krašto teisėju, — sakydavo jis, — tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises.“ Klastūnas siekė savo tikslo įvairiausiomis priemonėmis. „Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, — rašoma Biblijoje, — Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo. Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą.“ Ką jis pasiekė? „Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis“ (2 Samuelio 15:1-6; Brb).
11. Kaip Abšalomas mėgino užgrobti Dovydo sostą?
11 Abšalomas buvo pasiryžęs užgrobti tėvo sostą. Prieš penketą metų jis liepė nužudyti vyriausiąjį Dovydo sūnų Amnoną neva keršydamas už savo sesers Tamaros išprievartavimą (2 Samuelio 13:28, 29). Matyt, jau tuomet Abšalomas dairėsi į sostą ir Amnono nužudymas jam buvo konkurento pašalinimas. * Sulaukęs tinkamo momento šis princas suskato veikti. Jis paskelbė apie savo karaliavimą visoje šalyje (2 Samuelio 15:10).
12. Paaiškink, kaip per puikybę Abšalomas susilaukė gėdos.
12 Kurį laiką maištininkui sekėsi, nes „sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių“. Karaliui Dovydui netgi teko gelbėti savo gyvybę ir bėgti (2 Samuelio 15:12-17). Tačiau veikiai Abšalomo užmačios žlugo: jis žuvo nuo Joabo rankos, buvo įmestas į duobę ir užverstas akmenimis. Pagalvok — ambicingas į karalius veržęsis vyras net nebuvo padoriai palaidotas! * Abšalomo puikybė baigėsi gėda (2 Samuelio 18:9-17).
Venk savanaudiškos ambicijos
13. Kaip ambicinga dvasia gali įleisti šaknis krikščionies širdyje?
13 Abšalomo veržimasis į valdžią ir žlugimas yra pamoka mums. Žiauriame nūdienos pasaulyje žmonės įpratę meilikauti ir pataikauti savo viršininkams tiesiog norėdami sudaryti gerą įspūdį ar galbūt laimėti paaukštinimą. Sykiu jie gali girtis savo pavaldiniams, kad pelnytų jų dėmesį bei pritarimą. Žiūrėkime, kad ir mūsų širdyse neįsišaknytų tokia dvasia. Matyt, taip atsitiko kai kuriems pirmojo amžiaus krikščionims, todėl apaštalai turėjo tokius griežtai įspėti (Galatams 4:17; 3 Jono 9, 10).
14. Kodėl turime vengti ambicingo aukštinimosi?
14 Jehovos organizacija — ne vieta išsiaukštinti ir „siekti sau šlovės“ (Patarlių 25:27, Brb). Biblija perspėja: „Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį“ (Psalmyno 12:3, Brb). Abšalomas pataikavo lūpomis — meilikavo tiems, iš kurių tikėjosi palankumo, kad tik gautų taip trokštamą valdžią. Kokia palaima, kad priklausome brolijai, klausančiai Pauliaus patarimo: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2:3, Brb).
Saulius — karalius, kuriam trūko kantrybės
15. Kaip iš pradžių Saulius parodė esąs kuklus?
15 Jaunystėje, prieš tapdamas Izraelio karaliumi, Saulius buvo kuklus. Iš Dievo pranašo Samuelio išgirdęs malonius žodžius, Saulius nuolankiai tarė: „Aš tik benjaminas iš vienos mažiausių Izraelio giminių, ir mano kiltis menkiausia tarp Benjamino giminės kilčių! Tad kodėl sakai man tokius dalykus?“ (1 Samuelio 9:9-21)
16. Kaip Sauliui pritrūko kantrybės?
16 Tačiau vėliau Saulių apleido kuklumas. Sykį kariaudamas su filistinais, jis atsitraukė į Gilgalą, kur turėjo laukti, kol ateis Samuelis melstis ir atnašauti. Samueliui nepasirodžius sutartu laiku, Saulius pasikėlė į puikybę ir pats ėmė atnašauti deginamąją auką. Jam baigus, atėjo Samuelis. „Ką tu padarei?“ — paklausė pranašas. Saulius atsakė: „Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku, ... įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką“ (1 Samuelio 13:8-12, Brb).
17. a) Kodėl Sauliaus poelgis iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti pateisinamas? b) Kodėl Jehova pasmerkė Sauliaus nekantrumą?
17 Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo, jog Sauliaus elgesį galima pateisinti: juk ‛priešo spaudžiamai’ Dievo tautai ‛grėsė pavojus’ ir žmonės, netekę vilties, drebėjo (1 Samuelio 13:6, 7, Brb). Aišku, kai kada aplinkybėms spaudžiant dera ryžtingai veikti. * Tačiau nepamirškime, jog Jehova įžvelgia širdį ir mūsų slapčiausias paskatas (1 Samuelio 16:7). Todėl Dievas žinojo apie Saulių tai, kas tiesiog nepaminėta Biblijoje. Pavyzdžiui, jo nekantrumą galbūt nulėmė puikybė, — kaipgi viso Izraelio karalius turi laukti kažkokio seno vėluojančio pranašo! Dėl Samuelio lėtumo Saulius tikriausiai manė turįs teisę tvarkyti reikalus pats ir nepaisyti jam duotų aiškių nurodymų. Kuo visa tai baigėsi? Samuelis Saulių už iniciatyvą ne pagyrė, o įspėjo: „Tavo karaliavimas neišliks..., nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs“ (1 Samuelio 13:13, 14). Taip dar vienas išpuikėlis užsitraukė gėdą.
Sergėkis nekantrumo
18, 19. a) Paaiškink, kaip nekantrumo vejamas šiuolaikinis Dievo tarnas gali pasielgti išpuikėliškai. b) Ko reikėtų neužmiršti apie krikščionių susirinkimą?
18 Pasakojimas apie išpuikėlišką Sauliaus poelgį užrašytas Dievo Žodyje mums pasimokyti (1 Korintiečiams 10:11). Kaip lengva pasipiktinti bendratikių netobulumu. Lengva kaip Sauliui netekti kantrybės ir manyti, jog viską tinkamai sutvarkyti galime tik patys. Pavyzdžiui, galbūt koks nors brolis yra puikus organizatorius — punktualus, laikosi naujausių susirinkimo priežiūros nurodymų, gabus oratorius bei mokytojas — ir mano, kad kiti nepakankamai kruopštūs ir prastai tvarko reikalus. Ar dėl to jis turėtų nekantrauti? Ar jis deramai elgsis, jei kritikuos brolius tarsi norėdamas pasakyti, kad be jo pastangų viskas stovėtų vietoje ir susirinkimas nusilptų? Tai būtų puikybė!
19 Kas gi krikščionių susirinkimo narius suburia draugėn? Kieno nors sugebėjimas vadovauti, stropumas, išsamios žinios? Visa tai, be abejo, naudinga susirinkimui (1 Korintiečiams 14:40; Filipiečiams 3:16; 2 Petro 3:18). Tačiau Jėzus pasakė, kad jo sekėjai pažįstami pirmiausia iš tarpusavio meilės (Jono 13:35). Todėl rūpestingi prižiūrėtojai, nors ir yra organizuoti, supranta, jog susirinkimas — ne verslo įmonė, vairuojama griežtų vadybininkų, o kaimenė, verta švelnios priežiūros (Izaijo 32:1, 2; 40:11). Jei kas nors, išdidumo vejamas, nepaiso šių principų, kyla nesutarimų, o jei laikomasi Dievo nustatytos tvarkos, susirinkime viešpatauja taika (1 Korintiečiams 14:33; Galatams 6:16).
20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?
20 Biblijos pasakojimai apie Korachą, Abšalomą ir Saulių aiškiai liudija, kad puikybę lydi gėda; tai patvirtina žodžiai iš Patarlių 11:2. Toje pačioje eilutėje priduriama: „Pas kukliuosius ateina išmintis.“ Kas yra kuklumas? Kokie Biblijos pavyzdžiai padeda perprasti šią savybę ir kaip nūdien galime elgtis kukliai? Tie klausimai aptariami kitame straipsnyje.
[Išnašos]
^ pstr. 4 Kadangi Rubenas buvo Jokūbo pirmagimis, tie jo palikuonys, kuriuos Korachas sukurstė maištauti, matyt, pasipiktino, kad jiems vadovauja Levio ainis Mozė.
^ pstr. 11 Niekur nebeminimas antrasis Dovydo sūnus Kilabas, galbūt miręs dar iki Abšalomo maišto.
^ pstr. 12 Bibliniais laikais laidojimo apeigos buvo labai svarbios, todėl likti nepalaidotam kaip priimta buvo tikra nelaimė ir žmonės dažniausiai tai laikė Dievo nemalonės ženklu (Jeremijo 25:32, 33).
^ pstr. 17 Pavyzdžiui, vienu atveju Finehas skubiai įsikišo norėdamas užkirsti kelią marui, jau pražudžiusiam dešimtis tūkstančių izraelitų. Kadaise Dovydas paskatino savo išalkusius vyrus drauge su juo valgyti padėtinės duonos iš „Dievo Namų“. Dievas nepasmerkė anų savo tarnų (Mato 12:2-4; Skaičių 25:7-9; 1 Samuelio 21:2-7 [21:1-6, Brb]).
Ar prisimeni?
• Kas yra puikybė?
• Kaip pavydas privertė Korachą elgtis išpuikėliškai?
• Ką liudija pasakojimas apie ambicingąjį Abšalomą?
• Kaip, skirtingai nei Saulius, galime neprarasti kantrybės?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 10 puslapyje]
Saulius pasidarė nekantrus ir pasielgė išpuikėliškai