‛Su kukliaisiais — išmintis’

„Ko iš tavęs reikalauja Viešpats: ... nuolankiai eiti su savo Dievu“ (MICHĖJO 6:8).

1, 2. Kas yra kuklumas ir kaip jis skiriasi nuo puikybės?

GARSUS apaštalas atsisako būti aukštinamas. Vienas narsus Izraelio teisėjas pavadina save mažiausiuoju tėvo namuose. Įžymiausias visų laikų žmogus prisipažįsta, kad jo valdžia yra ribota. Visi tie vyrai buvo kuklūs.

² Kuklumas — savybė, priešinga puikybei. Kuklus žmogus blaiviai vertina save, savo sugebėjimus ir nėra išpuikęs ar kupinas tuštybės. Jis suvokia savo ribotumą, todėl nesididžiuoja, nesigiria, nėra ambicingas, gerbia kitus, jų jausmus bei pažiūras.

3. Kaip „pas kukliuosius ateina išmintis“?

³ Ne veltui Biblijoje sakoma: „Puikybę lydi gėda, o pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2). Kuklusis yra išmintingas, nes elgiasi kaip patinka Dievui: vengia puikybės, vedančios į apgėdinimą (Patarlių 8:13; 1 Petro 5:5). Daugelis Dievo tarnų pasižymėjo išmintingu kuklumu. Apžvelkime tris straipsnio pradžioje paminėtus pavyzdžius.

Paulius — ‛tarnas’ ir ‛prievaizdas’

4. Kokiomis ypatingomis privilegijomis buvo apdovanotas Paulius?

⁴ Nenuostabu, kodėl Paulius garsėjo tarp pirmojo amžiaus krikščionių. Apaštalas apkeliavo tūkstančius kilometrų jūra bei sausuma ir įkūrė daugybę susirinkimų. Be to, Jehova siuntė jam regėjimų ir svetimkalbystės dovaną (1 Korintiečiams 14:18; 2 Korintiečiams 12:1-5). Dievas taip pat įkvėpė Paulių parašyti 14 laiškų, dabar esančių Krikščionių graikiškuosiuose raštuose. Savo darbais Paulius tikrai pranoko visus apaštalus (1 Korintiečiams 15:10).

5. Kaip Paulius parodė, jog kukliai vertina save?

⁵ Kadangi Paulius buvo krikščionių veiklos priešakyje, kai kas galbūt mano, jog jis jautėsi esąs dėmesio centre, net puikavosi savo autoritetu. Visai ne — Paulius buvo kuklus vyras. Jis pavadino save „iš apaštalų mažiausiu“ ir pridūrė: „Nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo Bendriją“ (1 Korintiečiams 15:9, Jr). Buvęs krikščionių persekiotojas Paulius niekada nepamiršo, jog tik nepelnyta malone jis  gali turėti ryšį su Dievu, juoba tarnybines privilegijas (Jono 6:44; Efeziečiams 2:8). Todėl apaštalas nemanė, kad puikūs laimėjimai tarnyboje iškelia jį aukščiau kitų (1 Korintiečiams 9:16).

6. Kaip kukliai Paulius elgėsi su korintiečiais?

⁶ Pauliaus kuklumas ypač akivaizdus iš jo elgesio su korintiečiais. Matyt, dalis jų žavėjosi kai kuriais asmenimis ir manė, kad Apolas, Kefas, Paulius bei kiti yra žymūs prižiūrėtojai (1 Korintiečiams 1:11-15). Paulius nesiprašė korintiečių giriamas ir nesinaudojo jų pagarba. Juos lankydamas, apaštalas prisistatė „ne iškilnia kalba ar išmintimi“, o pasakė apie save ir palydovus taip: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais“ * (1 Korintiečiams 2:1-5; 4:1).

7. Kaip Paulius pasirodė esąs kuklus net duodamas patarimą?

⁷ Paulius neprarasdavo kuklumo net tada, kai reikėdavo duoti griežtų patarimų bei nurodymų. Jis tai darė maldaudamas bendratikius „dėl Dievo gailestingumo“ bei „meilės vardu“, o ne naudodamasis savo apaštališku autoritetu (Romiečiams 12:1, 2; Filemonui 8, 9). Kodėl Paulius taip elgėsi? Kadangi tikrai jautėsi esąs savo brolių ‛bendradarbis’, o ne ‛jų tikėjimo viešpats’ (2 Korintiečiams 1:24; NW). Be abejo, kaip tik dėl savo kuklumo Paulius buvo nepaprastai mylimas pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimuose (Apaštalų darbų 20:36-38).

Kuklus požiūris į savo privilegijas

8, 9. a) Kodėl derėtų save kukliai vertinti? b) Kaip gali kukliai elgtis krikščionys, turintys atsakingas pareigas?

⁸ Paulius paliko puikų pavyzdį dabartiniams krikščionims. Kad ir kokias pareigas turėtume, nė vienam iš mūsų nedera  jaustis aukštesniam už kitus. „Kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, — rašė Paulius, — tas save apgaudinėja“ (Galatams 6:3). Kodėl? Kadangi „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23, kursyvas mūsų; 5:12). Niekada nepamirškime, kad visi paveldėjome iš Adomo nuodėmę bei mirtį ir atsakingos pareigos negali nė vieno išvaduoti iš žemos nuodėmingos padėties (Mokytojo 9:2). Kaip ir Paulius, žinokime, jog pats ryšys su Dievu, juolab tarnybinės privilegijos, įmanomi tik dėl neužtarnautos Kūrėjo malonės (Romiečiams 3:12, 24).

⁹ Tai suprasdamas, kuklus krikščionis nesigirs nei savo pareigomis, nei laimėjimais (1 Korintiečiams 4:7). Jis duos patarimą ar nurodymą kitam ne kaip viršininkas, o kaip bendradarbis. Būtų neteisinga, jei atsakingas brolis lauktų bendratikių pagyrų ar piktnaudžiautų jų pagarba (Patarlių 25:27; Mato 6:2-4). Vertingas yra neprašytas pagyrimas, tačiau ir jį pelnę neturėtume manyti apie save geriau nei dera (Patarlių 27:2; Romiečiams 12:3).

10. Paaiškink, kaip kai kurie nesantys dėmesio centre bendratikiai tikrai gali būti „turtingi tikėjimu“.

¹⁰ Jei mums patikėtos kokios nors pareigos, kuklumas padės nepervertinti savęs ir nesudaryti įspūdžio, kad susirinkimas klesti tik per mūsų triūsą bei sugebėjimus. Pavyzdžiui, gal esi gabus mokyti (Efeziečiams 4:11, 12). Vis dėlto kuklumas vers tave pripažinti, jog susirinkime kai kurios geriausios pamokos pateikiamos ne scenoje. Pavyzdžiui, ar tavęs neįkvepia vienišas tėvas arba motina, reguliariai ateinantys su vaikais į Karalystės salę? Arba prislėgtas bendratikis, ištikimai lankantis sueigas, nors jį nuolat persekioja bevertiškumo jausmas? Arba jaunuolis, kuris, nepaisydamas blogos įtakos mokykloje bei kitur, ryžtingai žengia dvasinio tobulėjimo keliu? (Psalmyno 84:11 [84:10, Brb]) Šitie krikščionys galbūt nėra dėmesio centre ir juos užklumpančių ištikimybės išbandymų daugelis nė nepastebi. Tačiau jie gali būti tokie pat „turtingi tikėjimu“ kaip ir autoritetingi broliai (Jokūbo 2:5, Brb). Juk Jehovos palankumą laimės tie, kurie bus ištikimi iki pabaigos (Mato 10:22; 1 Korintiečiams 4:2, Brb).

Gideonas — „mažiausias“ savo tėvo namuose

11. Kaip Gideonas parodė kuklumą kalbėdamas su Dievo angelu?

¹¹ Gideonas, jaunas Manaso giminės stipruolis, gyveno neramiais Izraelio istorijos laikais. Septynerius metus Dievo tauta kentė midjaniečių priespaudą. Tačiau metui atėjus Jehova nutarė išlaisvinti savo žmones. Angelas pasakė Gideonui: „Viešpats su tavimi, narsusis galiūne!“ Kuklus jaunuolis neapsalo nuo nelaukto pagyrimo, tik pagarbiai paklausė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei Viešpats su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko?“ Angelas paaiškino ir tarė: „Išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos!“ Kaip reagavo Gideonas? Jis ne puolė pasinaudoti užduotimi kaip galimybe  pasidaryti tautos didvyriu, o pasakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase“, „o aš pats mažiausias savo tėvo namuose.“ Koks kuklumas! (Teisėjų 6:11-15; Brb)

12. Kaip Gideonas buvo apdairus vykdydamas užduotį?

¹² Prieš pasiųsdamas Gideoną į kovą, Jehova jį išmėgino. Kaip? Jam buvo įsakyta sugriauti tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsti šalia stovintį šventąjį stulpą. Tą užduotį Gideonas įvykdė pasitelkęs drąsą, o sykiu ir kuklumą bei apdairumą. Jis padarė kas liepta ne visiems matant, o nakčia, matyt, niekieno nepastebėtas. Be to, Gideonas pasirūpino saugumu: pasiėmė drauge dešimt tarnų, iš kurių vieni, matyt, ėjo sargybą, o kiti griovė aukurą bei šventąjį stulpą. * Jehovos laiminamas, Gideonas atliko kas pavesta ir vėliau per jį Dievas išlaisvino Izraelį iš midjaniečių (Teisėjų 6:25-27).

Kuklus ir apdairus

13, 14. a) Kaip parodysime kuklumą, kai mums pasiūlomos tarnybinės pareigos? b) Kokį puikų kuklumo pavyzdį paliko brolis Makmilanas?

¹³ Daug ko galime pasimokyti iš kukliojo Gideono. Pavyzdžiui, kokios mintys kyla, kai mums pasiūlo atsakingas tarnybines pareigas? Gal pagalvojame apie savo autoritetą ir būsimą prestižą? O gal kukliai maldingai apsvarstome, ar pajėgūs imtis tų pareigų? Tokį puikų pavyzdį paliko brolis A. Makmilanas (mirė 1966 metais). Kartą pirmasis  Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Č. Raselas pasiteiravo Makmilano, kas galėtų būti prezidento pavaduotoju jam kur nors išvykus. Makmilanui buvo gera proga pasisiūlyti į šį postą, tačiau jis net nebandė ja pasinaudoti. Pokalbio pabaigoje brolis Raselas pats jo paprašė imtis šios užduoties. „Pasijutau kaip nesavas, — vėliau parašė brolis Makmilanas. — Daug kartų labai rimtai viską svarsčiau ir meldžiausi, kol pagaliau pasakiau, jog būsiu laimingas kiek galėdamas jam padėti.“

¹⁴ Po trumpo laiko brolis Raselas mirė ir reikėjo naujo Sargybos bokšto bendrijos prezidento. Kadangi paskutinės skelbimo kelionės metu Raselas vietoj savęs paliko Makmilaną, vienas brolis jam pasakė: „Labai galimas dalykas, kad tu tapsi prezidentu, nes Raselui išvykus buvai jo ypatingasis atstovas ir jis liepė mums klausyti tavo nurodymų. Tačiau jis iš tos kelionės negrįžo. Matyt, tau teks eiti šias pareigas.“ Makmilanas tarė: „Broli, taip nederėtų žiūrėti į šį reikalą. Tai Viešpaties darbas ir savo organizacijoje jis pats skiria kiekvienam tinkamiausias pareigas; esu tikras, jog ne man šis darbas.“ Paskui brolis Makmilanas rekomendavo kitą į šį postą. Kaip ir Gideonas, jis kukliai vertino save. Mums irgi derėtų perimti tokį požiūrį.

15. Kaip galime būti įžvalgūs skelbimo tarnyboje?

¹⁵ Elkimės kukliai, kai atliekame savo užduotis. Gideonas buvo apdairus ir nebandė be reikalo pykdyti savo priešininkų. Mes irgi turėtume skelbdami bei kalbėdamiesi su kitais būti kuklūs, taktiški. Aišku, dvasiniame kare tenka „griauti tvirtoves“ ir „samprotavimus“ (2 Korintiečiams 10:4, 5, Brb). Tačiau nevalia kalbėti su žmonėmis išdidžiai ir duoti jiems kokį nors svarų akstiną užsigauti dėl mūsų žinios. Turime gerbti jų pažiūras ir pabrėžti tai, kas mus sieja, o paskui sutelkti dėmesį į klausytojams priimtiną mūsų žinios aspektą (Apaštalų darbų 22:1-3; 1 Korintiečiams 9:22; Apreiškimo 21:4).

Jėzus — didžiausias kuklaus žmogaus pavyzdys

16. Kaip iš Jėzaus pavyzdžio aišku, kad jis kukliai vertino save?

¹⁶ Geriausias kuklumo pavyzdys yra Jėzus  Kristus. * Nors jis buvo artimas su savo Tėvu, nesidrovėjo prisipažinti, jog ne viskas yra jo valdžioje (Jono 1:14). Pavyzdžiui, Jokūbo ir Jono motinai paprašius savo sūnums vietų šalia Jėzaus jo karalystėje, Kristus atsakė: „Sėdėti mano dešinėje ar kairėje — ne mano reikalas jums duoti“ (Mato 20:20-23). O kitą kartą Jėzus atvirai prisipažino: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti. ... Aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jono 5:30; 14:28; Filipiečiams 2:5, 6).

17. Kaip Jėzaus kuklumas matomas iš jo elgesio su kitais?

¹⁷ Jėzus visur buvo pranašesnis už netobulus žmones ir iš savo Tėvo Jehovos gavo didžiausią valdžią. Tačiau jis kukliai elgėsi su savo sekėjais: nepriblokšdavo įspūdingomis žiniomis, buvo jautrus, gailestingas, rūpestingas kitiems (Mato 15:32; 26:40, 41; Morkaus 6:31). Būdamas tobulas, jis nesivaikė tobulybės ir niekada nereikalaudavo iš mokinių daugiau nei jie gali, neužkraudavo nepakeliamų naštų (Jono 16:12). Nenuostabu, jog daugelis žmonių semdavosi iš jo atgaivos! (Mato 11:29)

Sekite Jėzumi — būkite kuklūs

18, 19. Kaip galime sekti Jėzaus kuklumo pavyzdžiu a) vertindami save ir b) bendraudami su kitais?

¹⁸ Jei didžiausias visų laikų žmogus elgėsi kukliai, juolab mums taip reikėtų daryti. Netobuli žmonės dažniausiai tiesiog vengia prisipažinti nesą patys autoritetingiausi. O krikščionys seka Jėzumi ir stengiasi būti kuklūs. Jie nėra išdidūs, todėl dalijasi pareigomis su kitais kvalifikuotais bendratikiais, taip pat noriai klauso atsakingų brolių nurodymų. Jie mielai bendradarbiauja vienas su kitu susirinkime, kad viskas būtų daroma „padoriai ir tvarkingai“ (1 Korintiečiams 14:40).

¹⁹ Kuklumas padeda nuosaikiai viltis kitais ir skatina būti dėmesingiems jų poreikiams (Filipiečiams 4:5, NW). Galbūt esame kuo nors gabesni ar pranašesni už kitus, tačiau kuklumas padės niekada nesitikėti pernelyg daug iš žmonių. Žinodami, jog visų gebėjimai riboti, mes, kuklumo skatinami, būsime atlaidūs kitų trūkumams. Petras rašė: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:8).

20. Kaip galime įveikti polinkį elgtis nekukliai?

²⁰ Neabejotina, jog kukliuosius lydi išmintis. Tačiau ką daryti, jei esi linkęs būti nekuklus, pasipuikuoti? Nenusimink, o laikykis Dovydo požiūrio, išsakyto vienoje maldoje: „Gink taip pat nuo puikybės savo tarną, kad ji neviešpatautų manyje“ (Psalmyno 18:14, Skv [19:14, BD]). Sekdami Pauliaus, Gideono, o labiausiai Jėzaus Kristaus tikėjimo pavyzdžiais, įsitikinsime, kokie teisingi šie žodžiai: „Pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2).

[Išnašos]

Ar prisimeni?

• Kas yra kuklumas?

• Kaip galime sekti Pauliaus kuklumo pavyzdžiu?

• Ko galime pasimokyti iš Gideono kuklumo?

• Kaip Jėzus paliko kukliausio žmogaus pavyzdį?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Savo kuklumu Paulius pelnė bendratikių meilę

[Iliustracija 17 puslapyje]

Vykdydamas Dievo užduotį, Gideonas buvo apdairus

[Iliustracija 18 puslapyje]

Visus Dievo Sūnaus Jėzaus darbus lydi kuklumas