Aukos, patikusios Dievui

„Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas“ (HEBRAJAMS 8:3).

1. Kodėl žmonės ieško pagalbos pas Dievą?

„AUKOTI, matyt, yra taip įprasta kaip ir melstis. Aukos rodo, ką žmogus galvoja apie save, o maldos — apie Dievą“, — rašo Biblijos istorikas A. Edershaimas. Nuo tada, kai į pasaulį prasiskverbė nuodėmė, žmogus pasijuto kaltas, atstumtas nuo Dievo, bejėgis. Kur rasti paguodą? Nenuostabu, kad, pasijutęs šitaip prislėgtas, žmogus ieško pagalbos pas Dievą (Romiečiams 5:12).

2. Apie kokias pirmąsias aukas Dievui rašoma Biblijoje?

² Pirmas Biblijoje paminėtas aukas Dievui atnašavo Kainas ir Abelis. Rašte sakoma: „Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis... aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas“ (Pradžios 4:3, 4). Paskui rašoma, kad Nojus, Dievo išsaugotas per didįjį Tvaną, sunaikinusį sugedusius anų laikų žmones, „paaukojo ant aukuro deginamąsias atnašas“ (Pradžios 8:20). Dievo pažadai ir palaimos paskatino jo ištikimą tarną bei draugą Abraomą keletą kartų ‛statyti aukurą ir šauktis Jehovos vardo’ (Pradžios 12:8, NW; 13:3, 4, 18). Vėliau Abraomui teko sunkiausias tikėjimo išmėginimas: Jehova liepė jam paaukoti sūnų Izaoką kaip deginamąją atnašą (Pradžios 22:1-14). Pažiūrėkime, kiek daug galima sužinoti apie aukojimą iš tų trumpų pasakojimų.

3. Kokia buvo aukų reikšmė garbinant Dievą?

³ Iš šių bei kitų Biblijos liudijimų aišku, kad įvairūs atnašavimai buvo vienas iš pagrindinių garbinimo būdų daug anksčiau nei Jehova davė įstatą apie aukas. Viename žinyne rašoma, kad „aukojimas“ yra „religinės apeigos, kuomet kas nors atnašaujama dievybei, kad būtų užmegzti, palaikomi arba atkurti geri santykiai, žmogaus laikomi šventais“. Vis dėlto kyla keletas svarbių svarstytinų klausimų. Kodėl garbinimas neapsieina be aukų? Kokios aukos priimtinos Dievui? Kokią reikšmę mums turi senovės laikų aukojimai?

Kodėl reikia aukoti?

4. Kokios buvo Adomo ir Ievos nusidėjimo pasekmės?

⁴ Adomas nusidėjo savo noru. Jis sąmoningai nepakluso, kuomet ėmė ir valgė vaisių nuo gero bei pikto pažinimo medžio.  Dievas aiškiai buvo pasakęs, kad už tokį elgesį baudžiama mirtimi: „Kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:17). Galų gale Adomas ir Ieva susilaukė nuodėmės pasekmės — mirties (Pradžios 3:19; 5:3-5).

5. Kodėl Jehova ėmė taisyti padėtį Adomo palikuonių labui ir ką Jis padarė dėl jų?

⁵ O ką galima pasakyti apie Adomo palikuonis? Paveldėję iš Adomo nuodėmę bei netobulumą, jie kaip ir pirmoji pora yra atstumti nuo Dievo, bejėgiai, pavergti mirties (Romiečiams 5:14). Tačiau Jehova yra ne vien teisingumo bei galios, — bet svarbiausia — ir meilės Dievas (1 Jono 4:8, 16). Todėl jis ėmėsi gydyti šią žaizdą. Biblijoje po žodžių „atpildas už nuodėmę — mirtis“ sakoma, kad „malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:23).

6. Kaip Jehova yra numatęs ištaisyti dėl Adomo nuodėmės padarytą žalą?

⁶ Jehova Dievas prirengė tokią dovaną, kuri turėjo padengti visa, kas buvo prarasta per Adomo nusižengimą. Hebrajiško žodžio kafár pirmoji reikšmė tikriausiai yra „padengti“ ar galbūt „panaikinti“; be to, jį galima versti „išpirka“. * Kitaip tariant, Jehova pasirūpino lygiaverte priemone iš Adomo paveldėtai nuodėmei padengti ir jos padarytai žalai pašalinti, kad tie, kurie verti dovanos, galėtų būti išvaduoti iš nuodėmės bei mirties pasmerkimo (Romiečiams 8:21).

7. a) Kokia viltis buvo duota Dievui pasmerkiant Šėtoną? b) Kokią kainą reikia užmokėti už žmonijos išvadavimą iš nuodėmės bei mirties?

⁷ Apie išlaisvinimo iš nuodėmės bei mirties vergijos viltį buvo užsiminta tuoj po pirmųjų žmonių nusižengimo. Tai paminėjo Jehova savo nuosprendyje Šėtonui (veikusiam per gyvatę): „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį“ (Pradžios 3:15, Brb). Šiais pranašiškais žodžiais buvo įžiebtas vilties spindulys visiems, kurie patikės tuo pažadu. Tačiau už išlaisvinimą reikėjo sumokėti: pažadėtoji Sėkla ne vien ateis ir sunaikins Šėtoną, o turės būti įgelta į kulnį, tai yra paragaus mirties, nors ir ne amžinosios.

8. a) Kaip nuvylė Kainas? b) Kodėl Abelio auka buvo maloni Dievui?

⁸ Be abejo, Adomas ir Ieva daug svarstė, kas galėtų būti pažadėtoji Sėkla. Pagimdžiusi pirmąjį sūnų Kainą, ji tarė: „Viešpaties padedama, gavau berniuką“ (Pradžios 4:1). Ar ji manė, kad ta Sėkla bus jos sūnus? To nežinome, tačiau tiek pats Kainas, tiek jo auka nuvylė. O jo brolis Abelis įrodė tikįs Dievo pažadu ir aukojo Jehovai savo bandos pirmagimius. Biblijoje rašoma: „Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų“ (Hebrajams 11:4).

9. a) Kuo tikėjo Abelis ir kaip išreiškė savo tikėjimą? b) Ką simbolizavo Abelio auka?

⁹ Abelis ne vien tikėjo esant Dievą; tuo tikriausiai neabejojo ir Kainas. Abelis tikėjo Dievo pažadu, jog Sėkla išlaisvins ištikimus žmones. Jis nežinojo, kaip tai įvyks, tačiau iš Dievo pažado suprato, kad tam asmeniui bus įgelta į kulnį, ir, matyt, padarė išvadą, jog turės būti pralietas kraujas — tai ir yra aukos esmė. Abelis atnašavo gyvybės Šaltiniui auką — gyvybę ir kraują, matyt, norėdamas parodyti trokštąs ir laukiąs Jehovos pažado išsipildymo. Dėl tokio tikėjimo Jehovai buvo maloni Abelio  atnaša, iš dalies simbolizavusi aukos esmę, — priemonę, per kurią nuodėmingi žmonės gali artintis prie Dievo ir susilaukti jo palankumo (Pradžios 4:4; Hebrajams 11:1, 6).

10. Kaip paaiškėjo aukos reikšmė, kuomet Jehova liepė Abraomui paaukoti Izaoką?

¹⁰ Nepaprastą aukos reikšmę atskleidė drama, kuomet Jehova liepė Abraomui atnašauti sūnų Izaoką kaip deginamąją auką. Nors jis nebuvo paaukotas, šis įvykis vaizdavo tai, ką galiausiai iš tikrųjų padarė Jehova, — atidavė savo viengimį Sūnų kaip visų didžiausią auką, kad įgyvendintų savo tikslą žmonijai (Jono 3:16). Mozės įstatyme nurodytomis aukomis Jehova pranašiškai mokė savo išrinktąją tautą, ką ji turi daryti, kad gautų nuodėmių atleidimą ir stiprintų savo išgelbėjimo viltį. Ko mes galime pasimokyti iš šito?

Jehovai patinkančios aukos

11. Kokias dviejų rūšių atnašas ir kokiam tikslui aukodavo vyriausiasis Izraelio kunigas?

¹¹ „Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas“, — pasakė apaštalas Paulius (Hebrajams 8:3). Atkreipk dėmesį, kad jis senovės Izraelio vyriausiojo kunigo atnašas skirsto į dvi rūšis: „dovanas“ ir „aukas“, arba „aukas už nuodėmes“ (Hebrajams 5:1). Paprastai dovana yra meilės bei dėkingumo, taip pat draugystės, palankumo, pripažinimo išraiška (Pradžios 32:21 [32:20, Brb]; Patarlių 18:16). Galima sakyti, kad daugelis Įstatyme nurodytų aukų ir buvo „dovanos“ Dievui siekiant jo pripažinimo bei palankumo. * Pažeidus Įstatymą reikėdavo atlyginti nuostolius, todėl buvo atnašaujamos „aukos už nuodėmes“. Penkiaknygėje, ypač Išėjimo, Kunigų bei Skaičių knygose, yra daug informacijos apie įvairiopas aukas bei atnašas. Galbūt sunkoka įsidėmėti bei atsiminti visas aukojimo smulkmenas, tačiau verta aptarti kai kuriuos pagrindinius dalykus.

12. Kur Biblijoje aprašomos Įstatymo nurodytos atnašos, arba aukos?

¹² Iš Kunigų 1—7 skyrių aišku, jog buvo penkios pagrindinės atnašų rūšys: deginamoji, javų, bendravimo, už nuodėmę, už kaltę. Jos visos aprašytos skyrium, nors kai kurios buvo aukojamos kartu. Tuose skyriuose visi aukojimai paminėti dukart: pirmiausia Kunigų 1:2—5:26 [6:7, Brb] kalbama, kas turi būti aukojama ant aukuro, o toliau, Kunigų 6:1 [6:8, Brb]—7:36, pasakyta, kokios aukos dalys skirtos kunigams ir kokios aukotojui. Be to, Skaičių 28 ir 29 skyriuose detaliai nurodyta, ką ir kada reikia aukoti kasdien, kas savaitę, kas mėnesį bei per metines šventes.

13. Papasakok, kokios savanoriškos aukos buvo atnašaujamos kaip dovanos Dievui.

¹³ Deginamosios, javų ir bendravimo aukos buvo atnašaujamos savanoriškai kaip  dovanos arba norint įgyti Dievo palankumą. Kai kurių biblistų nuomone, hebrajiškas posakis „deginamoji auka“ reiškia „kylanti atnaša“. Tai tinkamas deginamosios aukos pavadinimas, nes deginant papjautą gyvulį ant aukuro į dangų Dievui kildavo malonus kvapas. Deginamoji auka skyrėsi nuo kitų tuo, kad Dievui buvo aukojamas visas gyvulys prieš tai jo krauju pašlaksčius aplink aukurą. Kunigai turėdavo ‛paversti dūmais visą atnašą ant aukuro kaip ugninę atnašą — malonaus kvapo auką Viešpačiui’ (Kunigų 1:3, 4, 9; Pradžios 8:21).

14. Kaip buvo aukojamos javų atnašos?

¹⁴ Javų atnaša aprašoma Kunigų 2 skyriuje. Ši savanoriška auka turėjo būti iš geriausių miltų, paprastai sudrėkintų aliejumi ir apibarstytų smilkalais. „Kunigas, paėmęs iš jos saują geriausių miltų ir aliejaus, drauge su visais smilkalais [„sakais“, NW] pavers šią priminimo atnašą dūmais ant aukuro, malonaus kvapo ugninę auką Viešpačiui“ (Kunigų 2:2). Sakai būdavo vienas iš komponentų šventų smilkalų, deginamų ant padangtėje, o vėliau šventykloje, stovėjusio smilkalų aukuro (Išėjimo 30:34-36, Brb). Tai, matyt, turėjo omenyje karalius Dovydas savo psalmėje: „Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką“ (Psalmyno 141:2).

15. Kam reikėjo bendravimo aukos?

¹⁵ Kita savanoriška atnaša buvo bendravimo auka, aprašyta Kunigų 3 skyriuje. Jos pavadinimas gali būti verčiamas „taikos auka“. „Taika“ hebrajų kalboje reiškia daugiau nei būvį be karo ar neramumų. „Be šios prasmės, Biblijoje tuo žodžiu  nusakoma taika su Dievu, gerovė, džiaugsmas, laimė“, — rašoma knygoje Studies in the Mosaic Institutions. Todėl bendravimo auka buvo skirta ne taikai su Dievu užsitikrinti it norint jam įsiteikti, o jo pritarimą jaučiančių ir palaiminga taika su juo besidžiaugiančių žmonių dėkojimas, arba šventimas. Kunigai bei aukotojas valgydavo šią auką po jos kraujo ir taukų atnašavimo Jehovai (Kunigų 3:17; 7:16-21; 19:5-8). Vykdavo gražios simboliškos aukotojo, kunigų ir Jehovos Dievo vaišės, liudijančios taikius tarpusavio santykius.

16. a) Kodėl buvo atnašaujamos aukos už nuodėmę bei kaltę? b) Kuo jos skyrėsi nuo deginamosios aukos?

¹⁶ Dar buvo auka atleidimui už nuodėmę gauti ir auka už kaltę — išsipirkti už nusižengimus Įstatymui. Paskerstą gyvulį, skirtingai nuo deginamosios aukos, degindavo ant aukuro ne visą, o tik taukus bei kai kurias dalis; visa kita išnešdavo už stovyklos arba padalydavo kunigams. Tai reikšmingas skirtumas. Deginamoji auka buvo Dievui skirta dovana, padedanti artintis prie jo, todėl ją atnašaudavo jam visą. Įsimintina, jog prieš deginamąją auką paprastai atnašaudavo auką už nuodėmę ar kaltę, kadangi nusidėjėlis turėjo pirma gauti atleidimą, kad jo auka būtų priimtina Dievui (Kunigų 8:14, 18; 9:2, 3; 16:3, 5).

17, 18. Kodėl reikėjo aukos už nuodėmę ir kokia buvo aukos už kaltę paskirtis?

¹⁷ Auka už nuodėmę būdavo priimtina tik tada, jei žmogus netyčia sulaužydavo Įstatymą, nusidėdavo dėl kūno silpnumo. „Kai žmogus nusideda netyčiomis bet kuriam iš Viešpaties įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta“, auką už nuodėmę turėdavo atnašauti atsižvelgdamas į savo padėtį bendruomenėje (Kunigų 4:2, 3, 22, 27). O neatgailaujantys nusidėjėliai būdavo baudžiami mirtimi ir negalėdavo išsipirkti aukomis (Išėjimo 21:12-15; Kunigų 17:10; 20:2, 6, 10; Skaičių 15:30; Hebrajams 2:2).

¹⁸ Aukos už kaltę reikšmė ir paskirtis paaiškintos Kunigų 5 ir 6 skyriuose. Žmogus, nusidėjęs nesąmoningai, vis dėlto galbūt prasikalto artimui ar Jehovai Dievui, todėl klaidą reikėjo ištaisyti. Nusižengimai būdavo įvairūs: asmeniniai (Kunigų 5:2-6); prieš tai, „kas Viešpačiui paskirta“ (Kunigų 5:14-16, Brb); tokie, kurie yra iš dalies nesąmoningi, nes padaryti dėl blogų troškimų ar dėl kūno silpnybių (Kunigų 5:20-22 [6:1-3, Brb]). Nusidėjėliui reikėdavo ne tik prisipažinti taip nusižengus, bet atlyginti nuostolius ir paskui atnašauti Jehovai auką už kaltę (Kunigų 5:23-26 [6:4-7, Brb]).

Numatyta kažkas geresnio

19. Kodėl Izraelis, turėjęs Įstatymą bei jo nurodytą aukojimą, prarado Dievo palankumą?

¹⁹ Mozės įstatyme nurodytos aukos leido izraelitams artintis prie Dievo ir įgyti arba išsaugoti jo palankumą bei palaimas iki ateis pažadėtoji Sėkla. Apaštalas Paulius, gimimo žydas, apie tai sakė: „Taigi įstatymas  buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“ (Galatams 3:24). Deja, Izraelio tauta nepasidavė tokiam auklėjimui ir piktnaudžiavo šia privilegija. Galop Jehova atstūmė gausybę jų aukų ir pasakė: „Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas“ (Izaijo 1:11).

20. Kas įvyko su Įstatymu bei jame nurodytu aukojimu 70 m. e. m.?

²⁰ Žydų sistema su savo šventykla bei kunigija žlugo 70 m. e. m. ir niekas nebegalėjo aukoti taip, kaip buvo numatyta Įstatyme. Tad ar atnašavimas — sudėtinė Įstatymo dalis nebeturi jokios reikšmės dabartiniams Dievo garbintojams? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kas skatino ištikimus senovės garbintojus aukoti Jehovai?

• Kodėl reikėjo aukų?

• Kokios buvo pagrindinės Įstatymo nurodytos aukos ir ką jos reiškė?

• Kokia buvo, pasak Pauliaus, Įstatymo bei jame numatytų aukų esminė paskirtis?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Abelio auka buvo maloni, nes jis įrodė tikįs Jehovos pažadu

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ar supranti, ką reiškė šis įvykis?