Kaip suderinti asmenybių skirtumus?

KASDIEN mums tenka bendrauti su daugybe skirtingų žmonių. Dažnai tai teikia džiaugsmo ir atveria naujų galimybių, bet kartais kasdieniame gyvenime iškyla didesnių ar mažesnių nesutarimų. Tai, kaip mes juos sprendžiame, veikia mūsų mintis, emocijas ir dvasingumą.

Stengdamiesi, kiek nuo mūsų priklauso, suderinti asmenybių skirtumus, džiaugsimės geresne sveikata ir taikiais santykiais su kitais. Senovės patarlė byloja: „Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus“ (Patarlių 14:30).

O štai kita seniai žinoma tiesa: „Kaip atviras miestas be apsaugos yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos“ (Patarlių 25:28). Kas iš mūsų norėtų būti paveiktas blogų minčių, skatinančių neteisingai elgtis, — taip, kad pakenktų kitiems ir sau? Taip atsitinka nevaldant pykčio. Kalno pamokslo žodžiais Jėzus patarė mums ištirti savo požiūrį, nes nuo jo priklauso, kaip sugebame suderinti asmenybių skirtumus (Mato 7:3-5). Užuot kritiškai žvelgę į kitus, turėtume pasvarstyti, kaip galėtume ugdyti ir palaikyti draugystę su tais, kurių požiūris ir išsilavinimas kitoks.

Mūsų požiūris

Pirmas žingsnis prisiderinti prie tariamų ar tikrų asmenybės skirtumų yra pripažinti, kad galime būti linkę neteisingai mąstyti ar turime netinkamą požiūrį. Rašte primenama, jog visi esame nuodėmingi ‛ir stokojame Dievo garbės’ (Romiečiams 3:23). Be to, būdami įžvalgūs pastebėsime, kad mūsų problemos nebūtinai kyla iš kito žmogaus. Prisiminkime, ką teko patirti Jonai.

Gavęs Jehovos nurodymą, Jona nuvyko skelbti Ninevės miesto gyventojams apie artėjantį Dievo teismą. Rezultatas buvo puikus — visi nineviečiai atgailavo ir įtikėjo tikrąjį Dievą (Jonos 3:5-10). Jehova jautė, kad savo atgaila jie nusipelnė atleidimo ir pasigailėjo. „Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs“ (Jonos 4:1). Tokia Jonos reakcija į Jehovos malonę buvo netikėta. Kodėl Jona supyko ant Jehovos? Matyt, jis galvojo tik apie save — bijojo netekti gero vardo visuomenėje. Jis nesuvokė Jehovos gailestingumo. Tačiau Jehova maloniai pamokė Joną ir taip jo požiūris pasikeitė; pranašas pamatė, kokia neįkainojama nauda iš Dievo malonės (Jonos 4:7-11). Aišku, kad Jonos, o ne Jehovos, požiūrį reikėjo pataisyti.

 Gal ir mums kartais panašiai reikia taisyti savo požiūrį į kai kuriuos dalykus? Apaštalas Paulius pataria: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Romiečiams 12:10). Ką jis turėjo omenyje? Viena, jis skatina mus būti supratingus ir labai gerbti kitus krikščionis. Tai reiškia pripažinti, kad kiekvienas asmuo turi pasirinkimo laisvę. Paulius taip pat primena mums: „Kiekvienam reikės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5). Tačiau, kol asmenybių skirtumai nesukėlė nesantaikos, kaip išmintinga būtų pasvarstyti, gal reikia pataisyti mūsų pačių požiūrį! Turime labai stengtis išsiugdyti tokį kaip Jehovos mąstymą ir taikiai sugyventi su tais, kurie iš tiesų myli Dievą (Izaijo 55:8, 9).

Mūsų elgesys

Įsivaizduok du vaikus, norinčius to paties žaislo. Ir vienas, ir kitas trauks jį į save kuo smarkiau, kad tik žaislas atitektų jam. Peštynes gali lydėti pikti žodžiai, kol galiausiai vienas pasiduos ar įsikiš kas nors iš šalies.

Pradžios knygoje pasakojama, kad Abraomas išgirdo apie ginčą, kilusį tarp jo ir jo sūnėno Loto piemenų. Abraomas ėmėsi iniciatyvos pasikalbėti su Lotu ir taip sakė: „Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai.“ Abraomas buvo pasiryžęs vengti bet kokių konfliktų, kurie galėtų pakenkti jų santykiams. Kokia kaina? Jis buvo pasirengęs atsisakyti jam, kaip vyresniam, priklausančios pirmumo teisės ir nusileisti. Abraomas leido Lotui pirmam pasirinkti, kur šis norėtų apsigyventi su savo šeimyna bei bandomis. Lotas pasirinko žaliuojančias Sodomos ir Gomoros žemes. Taip jiedu taikiai išsiskyrė (Pradžios 13:5-12, Brb).

Norėdami išlaikyti tarpusavio taiką, ar esame pasiruošę elgtis taip, kaip elgėsi Abraomas? Šitas biblinis epizodas duoda mums puikų pavyzdį, kaip suderinti asmenybių skirtumus. Abraomas taip kreipėsi: „Tenebūna vaidų.“ Jis nuoširdžiai troško taikiai išspręsti problemą. Be abejo, toks kvietimas išsaugoti draugiškus santykius padeda išvengti visokio nesusipratimo. Tad Abraomas užbaigė žodžiais „nes esame broliai“. Kodėl turėtume atsisakyti puikios draugystės dėl savo pirmumo teisės ar išdidumo? Abraomas aiškiai matė, kas yra svarbiau. Jis pasielgė kilniai ir drauge parodė pagarbą savo sūnėnui.

Kartais susiklosto aplinkybės, kai nesutarimams įveikti reikia pagalbos iš šalies, tačiau daug geriau, kuomet juos įmanoma išspręsti tarpusavyje! Jėzus skatina mus rodyti iniciatyvą susitaikyti su broliu, atsiprašyti, esant būtinybei * (Mato 5:23, 24). Tam reikės nuolankumo, nes ir Petras rašė: „Būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Petro 5:5). Nuo mūsų elgesio su bendrakrikščionimis tiesiogiai priklauso mūsų santykiai su Dievu (1 Jono 4:20).

Vardan taikos krikščionių susirinkime mes galbūt atsisakysime kai kurių teisių. Per paskutinius penkerius metus į Jehovos  liudytojų, tikrų Dievo garbintojų, šeimą atėjo nemažai žmonių. Kaip mes tuo džiaugiamės! Mūsų elgesys veikia šiuos žmones bei kitus susirinkimo bendratikius. Todėl turime gerai pamąstyti, kokias pramogas pasirenkame, kuo domimės, kaip leidžiame laisvalaikį ar ką dirbame, nes žinome, jog kiti mus stebi. Gal dėl mūsų elgesio ar kokio nors žodžio gali kilti nesusipratimas ir kitiems tai taps suklupimo akmeniu?

Apaštalas Paulius primena: „Viskas valia! Bet ne viskas naudinga! Viskas valia! Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1 Korintiečiams 10:23, 24). Būdami krikščionys, turime nuoširdžiai stengtis ugdytis vienybę ir meilę krikščioniškai brolijai (Psalmyno 133:1; Jono 13:34, 35).

Gydantys žodžiai

Žodžiai gali turėti teigiamą įtaką. „Malonūs žodžiai yra kaip medus — saldūs sielai ir sveiki kūnui“ (Patarlių 16:24, Brb). Pasakojimas apie tai, kaip Gideonas išvengė galimo konflikto su efraimiečiais, patvirtina šios patarlės žodžius.

Gideonui teko labai atkakliai kovoti prieš midjaniečius, tad jis kvietėsi į pagalbą Efraimo vyrus. Tačiau pasibaigus mūšiui efraimiečiai atsigręžė prieš Gideoną ir ėmė reikšti nepasitenkinimą, kodėl jis iš pat pradžių nepakvietęs jų kovon. Pasakojime rašoma: „Jie karčiai jam priekaištavo.“ Gideonas atsakė: „Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius? Į jūsų rankas Dievas atidavė Madiano kunigaikščius Orebą ir Zebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?“ (Teisėjų 8:1-3; Brb) Ramiai, parinkdamas tinkamus žodžius, Gideonas išvengė pražūtingos tarpgentinės kovos. Tie efraimitai buvo labai išpuikę ir išdidūs. Tačiau nepaisydamas to Gideonas siekė tarpusavio taikos. Gal ir mes galėtume elgtis panašiai?

Gal kiti tiesiog verda pykčiu ir nori su mumis susirieti. Pagalvokite, kodėl jie taip jaučiasi, ir pasistenkite juos suprasti. Gal mes davėme tam dingstį? Jeigu taip, kodėl mums nepripažinus savo kaltės ir neatsiprašius? Keletas tinkamų žodžių pataisys beyrančius santykius (Jokūbo 3:4). Kartais blogai nusiteikusiam žmogui gali reikėti tik mūsų malonaus nuraminimo. Biblijoje sakoma, kad, „nepridedant malkų, užgęsta ugnis“ (Patarlių 26:20). Tikrai, atsargiai parinkti, tinkamu tonu pasakyti žodžiai „nuramina pyktį“ ir gali net pagydyti (Patarlių 15:1).

Apaštalas Paulius pataria: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18). Žinoma, mes negalime kontroliuoti kitų žmonių jausmų, bet galime stengtis išsaugoti taiką. Užuot leidę savo ar kitų netobulumui veikti mūsų elgesį, stenkimės laikytis tvirtų Biblijos principų. Jeigu asmenybių skirtumus deriname taip, kaip Jehova moko, galėsime džiaugtis amžina taika ir laime (Izaijo 48:17).

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ar primygtinai reikalaujame, kad viskas būtų daroma taip, kaip mes norime?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Abraomas parodė puikų nuolaidumo pavyzdį ir taip išsprendė nesutarimą