Neapykantos epidemija

„Žmonės niekad nesupranta tų, kurių neapkenčia“ (DŽ. LOVELIS, RAŠYTOJAS IR DIPLOMATAS).

ATRODO, kad nūdien mus visur supa neapykanta. Išgirdę tokius pavadinimus kaip Rytų Timoras, Kosovas, Liberija, Litltonas, Sarajevas bei neonacistai, skustagalviai, baltieji ekstremistai, mintimis regime apdegusius griuvėsius, ilgas šviežių bendrų kapų eiles, lavonus.

Žlunga svajonės apie ateitį be neapykantos, konfliktų, smurto. Danielė Miteran, buvusio Prancūzijos prezidento žmona, pasakoja apie savo jaunystę: „Žvelgdami į juos supantį pasaulį, žmonės tikėjosi gyvensią be įtampos, kupini vidinės bei išorinės ramybės, sveikatos, viešpataujant taikai, orumui, stabilumui, kilnumui.“ Kas atsitiko šiems idealams? Ji skundėsi: „Po pusės šimtmečio supratome, kad mūsų svajos žlugo.“

Neįmanoma nepastebėti atgyjančios neapykantos. Ji vis labiau plinta ir, atrodo, baisėja. Milijonams žmonių įprastą saugumo jausmą pasiglemžė viena už kitą kraupesnės beprasmiškos neapykantos bangos. Net jei jūsų namuose ar šalyje nėra neapykantos, ji tyko kitur. Tai kasdien gali paliudyti televizoriaus ekranas, žinių laidos. Neapykanta jau spėjo paplisti net internete. Štai keletas pavyzdžių.

Pastarąjį dešimtmetį neregėtai išaugo nacionalizmas. „Nacionalizmas, — sako Dž. Nai jaunesnysis, Harvardo universiteto Tarptautinių klausimų centro direktorius, — didesnėje pasaulio dalyje ne silpsta, o stiprėja. Užuot pasidaręs vientisas, pasaulis dar labiau susiskaldo į priešiškas grupes ir dėl to didėja konfliktų grėsmė.“

Be to, slapta neapykanta glūdi čia pat, savame krašte, kaimynystėje. Kuomet Kanadoje penketas skustagalvių nužudė pagyvenusį siką, „pasitvirtino kai kurių stebėtojų nuomonė, jog šalyje, kuri dažnai buvo giriama už pakantą kitoms rasėms, atgimsta neapykanta“. Vokietijoje 1997 metais rasistinių išpuolių skaičius šoktelėjo 27 procentais (iki tol jų nuolat mažėjo). „Tai liūdnas pokytis“, — pabrėžė vidaus reikalų ministras M. Kanteris.

Pasak pranešimų, šiaurės Albanijoje daugiau nei 6000 vaikų priversti lindėti namuose iš baimės būti nušauti savo šeimos priešų. Tie vaikai yra tradicinio „tūkstančių šeimų gyvenimą gadinančio“ kraujo keršto aukos. Jungtinėse Amerikos Valstijose „1998 metais iš 7755 FTB [Federalinis tyrimų biuras] įregistruotų neapykantos išpuolių daugiau kaip pusė įvykdyta  rasistiniais sumetimais“, o kiti — dėl priešiškumo kitai religijai, etninei ar nacionalinei grupei bei silpnesniesiems.

Be to, laikraščiai stambiomis antraštėmis kasdien praneša apie epideminio masto ksenofobiją, dažniausiai nukreiptą prieš pabėgėlius, kurių dabar yra per 21 milijoną. Apgailėtina, kad dažniausiai nepakantus svetimšaliams yra jaunimas, paskatintas neatsakingų politikų bei kitokių veikėjų, ieškančių atpirkimo ožių. Yra ir sunkiau įžvelgiamų tokio reiškinio požymių: nepasitikėjimas, nepakanta bei sąmonėje tūnantis tam tikras svetimšalio įvaizdis.

Kokios yra kai kurios priežastys, sukėlusios šią neapykantos epidemiją? Kaip jos atsikratyti? Apie tai skaitykite kitame straipsnyje.

 [Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

Viršelis: UN PHOTO 186705/J. Isaac

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

Daud/Sipa Press