Ilgai ieškojusi, pagaliau surado!

„JEHOVA? Kas yra Jehova?“ Aštuonmetė Silvija pamatė Jehovos vardą armėniškoje Biblijoje — šeimos relikvijoje, kurią jai parodė kita maža mergaitė. Silvija klausinėjo žmonių, bet Jerevane, Armėnijoje, kur ji gyveno, niekas negalėjo pasakyti, kas yra Jehova, — nei tėvai, nei mokytojai, nei vietinės bažnyčios tarnai.

Silvija užaugo, baigė mokyklą, įsidarbino, tačiau dar nežinojo, kas yra Jehova. Aplinkybės taip susiklostė, kad jai teko bėgti iš Armėnijos. Netrukus ji atsidūrė Lenkijoje ir gyveno mažame kambarėlyje su kitais pabėgėliais. Vieną jos kambario draugę nuolat lankė kažkokie žmonės. „Kokie svečiai čia ateina?“ — pasiteiravo Silvija. „Tai Jehovos liudytojai, jie moko mane Biblijos“, — nuskambėjo atsakymas.

Silvijos širdis suplazdėjo, kai ji išgirdo Jehovos vardą. Pagaliau ji ėmė semtis žinių apie Jehovą ir sužinojo, koks jis meilingas Dievas. Bet netrukus ji turėjo išvykti iš Lenkijos ir pasiprašė prieglobsčio Danijoje, kitapus Baltijos jūros. Ji vežėsi nedaug daiktų, tačiau turėjo Jehovos liudytojų išleistos biblinės literatūros. Vieno leidinio paskutiniame puslapyje Silvija rado surašytus Sargybos bokšto bendrijos filialų adresus. Tai buvo jai brangus turtas — gyvybinis saitas su Jehova!

Danijoje Silvija apsigyveno pabėgėlių stovykloje ir tuojau ėmė ieškoti Jehovos liudytojų. Jos sąraše buvo nurodyta, kad Sargybos bokšto bendrijos filialas Danijoje yra įsikūręs Holbeko mieste. O kur rasti Holbeką? Važiuodama traukiniu į kitą stovyklą, Silvija pakeliui pravažiavo ir Holbeką! Jos širdis vėl suplazdėjo iš džiaugsmo.

Netrukus vieną saulėtą dieną Silvija traukiniu nudundėjo atgal į Holbeką ir iš stoties pėstute nuėjo į filialą. Ji prisimena: „Įžengusi į sodą atsisėdau ant suolelio ir tariau sau: ‛Štai rojus!’“ Filiale ją šiltai sutiko ir pagaliau buvo imta su ja studijuoti Bibliją.

Vis dėlto Silvijai teko ne sykį persikelti. Naujame pabėgėlių centre ji turėdavo vis iš naujo susirasti Jehovos liudytojus ir vėl pradėti Biblijos studijas. Per dvejus metus ji išmoko pakankamai, kad pasiaukotų Jehovai. Silvija pasikrikštijo ir greit ėmėsi visalaikės tarnybos. 1998 metais Danijos valdžia suteikė jai prieglobstį.

Dabar Silvijai 26 metai ir ji tarnauja vietoje, primenančioje rojų, — Danijos Jehovos liudytojų filiale. „Ką ir besakyti? — priduria ji. — Aš ėmiau ieškoti Jehovos, kai buvau dar maža mergaitė. Dabar jį radau. Svajojau paaukoti savo gyvenimą jo tarnybai ir štai esu Betelyje. Meldžiu, kad daugelį metų Betelis būtų mano namai!“