Ką tau reiškia mūsų vertingas paveldas?
Ką tau reiškia mūsų vertingas paveldas?
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (MATO 25:34)
1. Ką žmonės paveldi?
VISIEMS yra atitekęs koks nors paveldas. Vieniems — ištaigingas gyvenimas, kitiems — skurdas, o kai kam ankstesnės kartos iš savo patirties ar iš nuogirdų perdavė didelę neapykantą kitai etninei grupei. Tačiau visi turime bendrą paveldą — nuodėmę, gautą iš pirmo žmogaus Adomo. Šis paveldas galiausiai atveda į mirtį (Mokytojo 9:2, 10; Romiečiams 5:12).
2, 3. Kokį paveldą Jehova iš pradžių skyrė Adomo ir Ievos palikuonims ir kodėl jie jo negavo?
2 Jehova, mylintis dangiškasis Tėvas, iš pradžių pasiūlė kitokį paveldą — amžiną tobulo žmogaus gyvenimą Rojuje. Mūsų pirmieji tėvai, Adomas su Ieva, buvo tobuli, be nuodėmės. Jehova Dievas dovanojo žmonijai šią planetą, Žemę (Psalmyno 115:16). Jis įkūrė Edeno sodą, pagal kurio pavyzdį reikėjo puošti visą žemės rutulį, ir davė mūsų pirmiesiems tėvams puikią įkvepiančią užduotį. Jie turėjo gimdyti vaikus, rūpintis žeme ir įvairia jos augmenija bei gyvūnija, plėsti Rojų po visą planetą (Pradžios 1:28; 2:8, 9, 15). Jų vaikams taip pat buvo skirta tai daryti. Kokį nuostabų paveldą jie galėjo gauti!
3 Kad galėtų visu tuo džiaugtis, Adomas ir Ieva bei jų vaikai privalėjo turėti gerus santykius su Dievu. Jie turėjo mylėti Jehovą ir jo klausyti, tačiau juodu nebrangino Dievo dovanų ir nepakluso jo įsakymui. Pirmoji pora prarado Rojaus namus ir nuostabią Dievo suteiktą galimybę, tad viso to neteko ir jų palikuonys (Pradžios 2:16, 17; 3:1-24).
4. Kaip galime atgauti Adomo prarastą paveldą?
4 Jehova maloningai pasirūpino, kad Adomo ir Ievos palikuonys galėtų atgauti tai, ką Adomas prarado. Kaip? Dievo paskirtu laiku jo paties Sūnus Jėzus Kristus paaukojo savo tobulą gyvybę Adomo ainių labui ir taip juos visus įsigijo. Tačiau tas palikimas ne savaime atitenka žmonėms. Jie turi susilaukti Dievo pritarimo, tai yra įrodyti tikį nuodėmę išperkančia Jėzaus auka bei patvirtinti savo tikėjimą klusnumu (Jono 3:16, 36; 1 Timotiejui 2:5, 6; Hebrajams 2:9; 5:9). Ar savo gyvenimu įrodai branginąs tą auką?
Paveldas, perduotas per Abraomą
5. Kaip Abraomas parodė dėkingumą už savo ryšį su Jehova?
5 Įgyvendindamas savo tikslą žemėje, Jehova ypatingą dėmesį skyrė Abraomui. Jis liepė tam ištikimam vyrui palikti savo šalį ir keliauti į Dievo nurodytą kraštą. Abraomas noriai pakluso. Abraomui ten atvykus, Jehova pasakė, kad ne jis pats, o jo palikuonys paveldės tą žemę (Pradžios 12:1, 2, 7). Kaip reagavo Abraomas? Nesvarbu, kur Jehova siųstų ir kaip nuspręstų, šis vyras sutiko tarnauti jam, kad palikuonys galėtų gauti savo paveldą. Abraomas tarnavo Jehovai svetimoje šalyje 100 metų, iki pat mirties (Pradžios 12:4; 25:8-10). Ar tu taip darytumei? Jehova vadino Abraomą savo „draugu“ (Izaijo 41:8, Brb).
6. a) Ką Abraomas pavaizdavo savo ryžtu paaukoti sūnų? b) Kokį vertingą paveldą Abraomas perdavė savo palikuonims?
6 Abraomas turėjo laukti daugelį metų, kol gimė sūnus Izaokas; jį tėvas labai mylėjo. Atrodo, tuomet, kai sūnus jau buvo jaunuolis, Jehova liepė Abraomui jį paaukoti. Abraomas nežinojo esąs parinktas parodyti, kad pats Dievas atiduos savo Sūnų kaip išpirką; vis dėlto jis klusniai jau buvo susiruošęs paaukoti Izaoką, bet Jehovos angelas jį sulaikė (Pradžios 22:9-14). Jehova jau buvo paminėjęs Abraomui, kad Jo pažadai išsipildys per Izaoką. Todėl Abraomas nedvejodamas tikėjo, kad prireikus Dievas gali prikelti Izaoką iš mirusių, nors tokio įvykio dar niekada nebuvo (Pradžios 17:15-18; Hebrajams 11:17-19). Kadangi Abraomas nepagailėjo net savo sūnaus, Jehova pasakė: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis [„sėklą“, NW]“ (Pradžios 22:15-18). Tai rodo, kad Pradžios 3:15 (Brb) paminėta Sėkla, išlaisvintojas Mesijas, kils iš Abraomo linijos. Koks brangus paveldas turėjo būti perduotas!
7. Kaip Abraomas, Izaokas ir Jokūbas parodė dėkingumą už savo paveldą?
7 Nei Abraomas, nei jo sūnus Izaokas, nei vaikaitis Jokūbas, buvę „to paties pažado paveldėtojai“, nesuprato, ką Jehova anuo metu darė. Tačiau jie visi pasitikėjo Jehova. Jie neapsigyveno nė viename to krašto mieste karalystėje, nes laukė kažko geresnio — „miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Hebrajams 11:8-10, 13-16). Tačiau ne visi Abraomo palikuonys brangino vertingą per jį gaunamą paveldą.
Tie, kurie nevertino paveldo
8. Kaip Ezavas parodė nevertinąs savo brangaus paveldo?
8 Ezavas, Izaoko pirmagimis, nevertino savo pirmagimystės teisės. Jis nebrangino šventų dalykų. Kartą, būdamas išalkęs, Ezavas pardavė pirmagimystės teisę savo broliui Jokūbui. Už ką? Už duonos ir lęšių viralo porciją! (Pradžios 25:29-34; Hebrajams 12:14-17) Tauta, per kurią turėjo būti ištesėtas Dievo pažadas Abraomui, kilo iš Jokūbo — jo vardą Dievas pakeitė į Izraelį. Kuo naudingas galėjo būti jai šis nepaprastas paveldas?
9. Kaip buvo išlaisvinti dvasinį paveldą turintys Jokūbo, arba Izraelio, palikuonys?
9 Badmečiu Jokūbas su šeima iškeliavo į Egiptą. Čia jų labai pagausėjo, bet jie buvo paversti vergais. Tačiau Jehova nepamiršo savo sandoros su Abraomu. Nustatytu laiku jis išvadavo Izraelio sūnus iš nelaisvės ir paskelbė norįs nuvesti juos „į kraštą, tekantį pienu ir medumi“, į Abraomui pažadėtą šalį (Išėjimo 3:7, 8; Pradžios 15:18-21).
10. Kokie tolesni nepaprasti įvykiai, susiję su Izraelio sūnų paveldu, klostėsi prie Sinajaus kalno?
10 Keliaujančius į Pažadėtąją žemę Izraelio sūnus Jehova surinko prie Sinajaus kalno. Čia jis pasakė: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė. Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta“ (Išėjimo 19:5, 6, Brb). Kai tauta noriai ir vieningai sutiko paklusti, Jehova davė jiems Įstatymą — tai, ko nedavė jokiai kitai tautai (Psalmyno 147:19, 20).
11. Kokie buvo kai kurie vertingi Izraelio sūnų dvasinio paveldo dalykai?
11 Kokį dvasinį paveldą turėjo ta nauja tauta! Ji garbino vienintelį tikrąjį Dievą. Ji buvo jo išlaisvinta iš Egipto ir matė stulbinančius reiškinius, kai gavo Įstatymą prie Sinajaus. Jos paveldas pagausėjo gavus per pranašus dar daugiau „Dievo žodžių“ (Romiečiams 3:1, 2). Jehova paskyrė izraelitus būti jo liudytojais (Izaijo 43:10-12). Šioje tautoje turėjo pasirodyti Mesijiškoji Sėkla. Įstatymas mokė jo laukti, jį atpažinti ir suprasti jo būtinumą (Galatams 3:19, 24). Be to, izraelitai galėjo tarnauti drauge su Mesijiškąja Sėkla kaip kunigų karalystė ir šventa tauta (Romiečiams 9:4, 5).
12. Ko izraelitai nesusilaukė, nors ir įėjo į Pažadėtąją žemę? Kodėl?
12 Jehova, ištikimas savo pažadui, atvedė izraelitus į Pažadėtąją žemę. Tačiau, pasak vėliau gyvenusio apaštalo Pauliaus, dėl jų netikėjimo ta žemė netapo „poilsio vieta“. Kaip tauta, jie neįžengė į ‛Dievo atilsį’, nes atsisakė suvokti, kokia yra Dievo atilsio dienos paskirtis, ir nesutiko tarnauti tos dienos, prasidėjusios po Adomo ir Ievos sukūrimo, labui (Hebrajams 4:3-10; Vl).
13. Ko neteko Izraelis, nevertindamas savo dvasinio paveldo?
13 Visi Mesijo bendravaldžiai jo dangiškojoje Karalystėje — kunigų karalystė ir šventa tauta galėjo būti vien izraelitai. Tačiau jie nebrangino savo vertingo palikimo. Nedaugelis izraelitų tepripažino pasirodžiusį Mesiją. Todėl tik saujelė jų tapo išpranašauta kunigų karalyste. Karalystė buvo atimta iš Izraelio ir „atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21:43). Kokia tai tauta?
Paveldas danguje
14, 15. a) Kaip prasidėjo tautų palaiminimas per Abraomo „sėklą“ po Jėzaus mirties? b) Kokį paveldą gauna „Dievo Izraelio“ nariai?
14 Tauta, kuriai buvo atiduota Karalystė, yra „Dievo Izraelis“, arba dvasinis Izraelis, susidedantis iš 144000 dvasia pateptųjų Jėzaus Kristaus sekėjų (Galatams 6:16; Apreiškimo 5:9, 10; 14:1-3). Kai kurie iš tų 144000 buvo žydai, tačiau dauguma — kitataučiai. Taip pradėjo pildytis Jehovos pažadas Abraomui, kad per jo „sėklą“ bus palaimintos visos tautos (Apaštalų darbų 3:25, 26; NW; Galatams 3:8, 9). Per pradinį šio pažado išsipildymą žmonės iš įvairių tautų buvo patepti šventąja dvasia ir Jehovos Dievo įvaikinti dvasiniais sūnumis, Jėzaus Kristaus broliais. Taip jie irgi pasidarė „sėkla“ — antraeile jos dalimi (Galatams 3:28, 29, NW).
15 Prieš savo mirtį Jėzus sudarė su žydų kilmės būsimais šios naujos tautos nariais naująją sandorą, kuri turėjo būti sutvirtinta jo paties krauju. Dėl tikėjimo šia sandorą patvirtinusia auka pateptieji tampa „tobuli amžiams“ (Hebrajams 10:14-18). Jie yra „išteisinti“ ir jų nuodėmės atleistos (1 Korintiečiams 6:11). Tuo požiūriu jie prilyginami dar nenusižengusiam Adomui. Tačiau pateptieji negyvens žemės rojuje. Jėzus pažadėjo paruošti jiems vietą danguje (Jono 14:2, 3). Jie atsisako žemiškojo ateities gyvenimo, kad gautų ‛palikimą danguje’ (1 Petro 1:4). Ką jie ten darys? Jėzus pasakė: „Aš jums skiriu valdyti karalystę“ (Luko 22:29).
16. Kokias puikias pareigas gaus pateptieji krikščionys?
16 Tie, kurie valdys su Kristumi danguje, padės, be kita ko, pašalinti visus maišto prieš Jehovos visavaldystę pėdsakus (Apreiškimo 2:26, 27). Jie, antraeilė dvasinės Abraomo sėklos dalis, teiks tobulo gyvenimo palaimas visų tautų žmonėms (Romiečiams 8:17-21). Koks vertingas jų paveldas! (Efeziečiams 1:16-18)
17. Kuo iš savo paveldo naudojasi pateptieji krikščionys tebegyvendami žemėje?
17 Tačiau ne visas pateptųjų Jėzaus sekėjų paveldas skirtas tik ateičiai. Jėzus kaip niekas kitas padėjo jiems pažinti Jehovą, vienintelį tikrąjį Dievą (Mato 11:27; Jono 17:3, 26). Jis žodžiu ir pavyzdžiu mokė juos, ką reiškia ‛pasitikėti Jehova’ ir jam paklusti (Hebrajams 2:13, NW; 5:7-9). Jėzus patikėjo jiems tiesos žinią apie Dievo tikslus ir laidavo, kad šventoji dvasia padės jiems daugiau suprasti šią tiesą (Jono 14:24-26). Jis įskiepijo jų protuose ir širdyse Dievo Karalystės svarbą (Mato 6:10, 33). Jėzus taip pat įpareigojo juos liudyti ir ruošti mokinius Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių (Mato 24:14; 28:19, 20; Apaštalų darbų 1:8).
Vertingas milžiniškos minios paveldas
18. Kaip šiandien išsipildo Jehovos pažadas, kad visos tautos bus palaimintos per Abraomo „sėklą“?
18 Dvasinis Izraelis, „mažosios kaimenės“ Karalystės paveldėtojai, matyt, jau visi yra surinkti (Luko 12:32). Dabar keletą dešimtmečių Jehova renka įvairiatautę milžinišką minią. Taip Jehovos pažadas Abraomui, kad per jo „sėklą“ bus palaimintos visos tautos, jau įspūdingai įgyvendinamas. Džiugu, kad šie palaiminti žmonės irgi šventai tarnauja Jehovai ir pripažįsta, jog jų išgelbėjimas priklauso nuo tikėjimo Dievo Avinėliu Jėzumi Kristumi (Apreiškimo 7:9, 10). Ar tu priėmei maloningą Jehovos kvietimą būti toje laimingoje draugėje?
19. Kokio paveldo žmonės iš visų tautų dabar laukia?
19 Kokį vertingą paveldą Jehova siūlo tiems, kurie nepriklauso mažajai kaimenei? Tai ne dangiškasis paveldas, o tas, kurį Adomas galėjo perduoti savo palikuonims — galimybė būti tobuliems ir amžinai gyventi rojuje bei palaipsniui išplėsti jį po visą žemę. Tai pasaulis, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:4). Jis ir tau skirtas, nes Dievo įkvėptas Žodis sako: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus. Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus...“ „Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu. Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:3, 4, 10, 11, 29; Brb).
20. Kaip „kitos avys“ naudojasi didele pateptųjų krikščionių dvasinio paveldo dalimi?
20 Jėzaus „kitos avys“ paveldės dangiškosios Karalystės žemiškąsias valdas (Jono 10:16a). Nors joms neskirta gyventi danguje, tačiau jos naudojasi didele pateptųjų dvasinio paveldo dalimi. Juk per pateptųjų visumą, „ištikimą ir protingą vergą“, kitoms avims atskleidžiamas Dievo Žodyje užrašytų brangių pažadų supratimas (Mato 24:45-47, Jr; 25:34). Pateptieji ir kitos avys drauge pažįsta ir garbina vienintelį tikrąjį Dievą Jehovą (Jono 17:20, 21). Drauge jie dėkingi Dievui už nuodėmę išperkančią Jėzaus auką. Jie kartu tarnauja kaip viena kaimenė, vadovaujama vieno Ganytojo, Jėzaus Kristaus (Jono 10:16b). Jie visi sudaro vieną meilingą pasaulinę broliją. Jie kartu dalijasi privilegija būti Jehovos ir jo Karalystės liudytojais. Jei esi pasiaukojęs ir krikštytas Jehovos tarnas, visa tai sudaro tavo dvasinį paveldą.
21, 22. Kaip galime įrodyti branginą dvasinį paveldą?
21 Kiek tau brangus šis dvasinis paveldas? Ar vertini jį tiek, kad Dievo valios vykdymas būtų svarbiausias tikslas tavo gyvenime? Ar įrodai tai klausydamas jo Žodžio bei organizacijos patarimo reguliariai lankyti visas krikščionių susirinkimo sueigas? (Hebrajams 10:24, 25) Ar paveldas tau toks brangus, kad nenustoji tarnavęs Dievui net sunkumų slegiamas? Ar jis tau toks svarbus, jog sustiprina ryžtą priešintis visiems gundymams ir nesielgti taip, kad jo netektum?
22 Branginkime Dievo mums duotą dvasinį paveldą. Nenukrypstamai žvelgdami į būsimą Rojų, visapusiškai naudokimės dvasinėmis privilegijomis, kurias Jehova mums dabar teikia. Visa savo gyvensena puoselėdami santykius su Jehova, tvirtai įrodysime, koks išties brangus mums Dievo duotas paveldas. Būkime tarp tų, kurie skelbia: „Aukštinsiu tave, mano Dieve ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius“ (Psalmyno 145:1).
Kaip tu paaiškintumei?
• Kokį paveldą būtų perdavęs mums Adomas, jei būtų buvęs ištikimas Dievui?
• Kaip Abraomo palikuonys elgėsi su gautu paveldu?
• Kas sudaro pateptųjų Kristaus sekėjų paveldą?
• Koks yra milžiniškos minios paveldas ir kaip jos nariai gali įrodyti, jog tikrai jį vertina?
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 20 puslapyje]
Abraomo palikuonims buvo pažadėtas vertingas paveldas
[Iliustracijos 23 puslapyje]
Ar tu vertini savo dvasinį paveldą?