Kodėl reikia būti pasiaukojančiam?

Bilui — per 50; jis statybos technologijos dėstytojas, turintis šeimą. Kasmet jis daug savaičių savo sąskaita padeda projektuoti bei statyti Jehovos liudytojų Karalystės sales. 22 metų Ema — puikiai išsilavinusi mergina, kvalifikuota specialistė. Užuot siekusi vien asmeninių tikslų bei malonumų, ji kas mėnesį daugiau kaip po 70 valandų praleidžia tarnyboje padėdama žmonėms suvokti, kas rašoma Biblijoje. Morisas su Beti — pensininkai. Užuot dabar šiek tiek atsipūtę, jie iškeliavo į kitą šalį padėti ten gyvenantiems žmonėms sužinoti, ką Dievas yra numatęs dėl žemės.

ŠIE asmenys nelaiko savęs ypatingais ar išskirtiniais. Tai tiesiog paprasti žmonės, darantys tai, ką mano esant teisinga. Kodėl savo laiką, energiją, sugebėjimus bei išteklius jie naudoja kitų labui? Juos skatina stipri meilė Dievui bei savo artimui. Ši meilė kiekviename iš jų gimdo nuoširdžią pasiaukojamą dvasią.

Ką reiškia pasiaukojama dvasia? Na, pasiaukojimas nereikalauja gyventi asketiškai. Tai nereiškia visko atsisakyti, nes taip prarastume džiaugsmą bei pasitenkinimą. Kaip aiškinama žodyne The Shorter Oxford English Dictionary, pasiaukoti reiškia „atsisakyti savo interesų, laimės bei troškimų iš pareigos arba kitų labui“.

Jėzus Kristus — geriausias pavyzdys

Dievo viengimis Sūnus Jėzus Kristus — geriausias pasiaukojamos dvasios pavyzdys. Ikižmogiškuoju laikotarpiu jo gyvenimas tikriausiai buvo įkvepiantis bei teikiantis nepaprastą pasitenkinimą. Jis artimai bendravo su savo Tėvu ir dvasinėmis būtybėmis. Be to, Dievo Sūnus, kaip „įgudęs menininkas“, naudojo savo sugebėjimus jaudinančiai veiklai (Patarlių 8:30, 31, Brb). Jo gyvenimo sąlygos, be abejo, smarkiai pranoko viską, kuo gali džiaugtis net patys turtingiausi žmonės žemėje. Jis, pirmas asmuo po Jehovos Dievo, turėjo aukštą, privilegijuotą padėtį danguje.

 Tačiau Dievo Sūnus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“ (Filipiečiams 2:7). Jis laisva valia atsisakė asmeninės naudos, tapdamas žmogumi ir pateikdamas savo gyvybę kaip išpirką, kad panaikintų Šėtono padarytą žalą (Pradžios 3:1-7; Morkaus 10:45). Tai reiškė apsigyventi tarp nuodėmingų žmonių Šėtono Velnio pavergtame pasaulyje (1 Jono 5:19). Be to, tai reiškė kęsti nepatogumus. Tačiau Jėzus buvo pasiryžęs vykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek jam tai kainuotų (Mato 26:39; Jono 5:30; 6:38). Taip Jėzaus meilė bei ištikimybė buvo išbandyta iki galo. Kiek noriai jis aukojosi? „Jis nusižemino, — rašė apaštalas Paulius, — tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Filipiečiams 2:8).

„Būkite tokio nusistatymo“

Mes skatinami sekti Jėzaus pavyzdžiu. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, — ragino Paulius (Filipiečiams 2:5). Kaip tai daryti? Visų pirma reikia ‛žiūrėti kiekvienam ne savo naudos, bet kitų’ (Filipiečiams 2:4). Tikroji meilė „neieško sau naudos“ (1 Korintiečiams 13:5).

Užjaučiantys asmenys dažnai parodo nesavanaudišką pasiaukojimą tarnauti kitiems. Tačiau dabartiniais laikais daugelis žmonių linkę būti egoistiški. Pasaulis laikosi savanaudiško požiūrio. Turime saugotis šio pasaulio dvasios, nes jeigu jai pavyks suformuoti mūsų požiūrį bei elgseną, pirmaeilės svarbos dalykais taps mūsų pačių troškimai. Tuomet visa, kam eikvojame savo laiką, energiją bei išteklius, nulems egoistiniai interesai. Todėl turime atkakliai kovoti su šia įtaka.

Kartais mūsų pasiaukojamą dvasią gali prislopinti net patys geranoriškiausi patarimai. Suvokdamas, kur veda Jėzaus pasiaukojama dvasia, apaštalas Petras pasakė: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mato 16:22) Matyt, jam buvo sunku suprasti Jėzaus ryžtą numirti dėl savo tėvo visavaldystės bei žmonijos išgelbėjimo. Todėl jis stengėsi atkalbėti Jėzų nuo tokio žingsnio.

‛Išsižadėti savęs’

Kaip reagavo Jėzus? Pranešime sakoma: „Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: ‛Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!’“ Tuomet Jėzus pasikvietė minią bei savo mokinius ir pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Morkaus 8:33, 34).

Praėjus maždaug 30 metų nuo to atsitikimo Petras parodė, jog jau supranta, ką reiškia pasiaukoti. Jis neskatino bendratikių atsipalaiduoti ir nuolaidžiauti sau. Anaiptol, jis maldavo juos sutelkti savo mintis į tarnybą ir nebepasiduoti ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Nepaisydami išbandymų, jie pirmiausia turėjo vykdyti Dievo valią (1 Petro 1:6, 13, 14; 4:1, 2).

Didžiausią pasitenkinimą gyvenimas teikia tada, kai atsiduodame Jehovai ištikimai sekdami Jėzumi Kristumi ir leisdami Dievui vadovauti mūsų veiklai. Šiuo požiūriu Paulius parodė puikų pavyzdį. Skubumo jausmas bei dėkingumas Jehovai skatino jį atsisakyti pasaulietinių siekių, arba perspektyvų,  galėjusių atitraukti jį nuo Dievo valios vykdymo. Tarnaudamas kitų interesams, jis sakė: „Su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu“ (2 Korintiečiams 12:15). Paulius panaudojo savo sugebėjimus plėsti ne savo, bet Dievo interesams (Apaštalų darbų 20:24; Filipiečiams 3:8).

Kaip galėtume ištirti, ar mūsų požiūris toks, kaip apaštalo Pauliaus? Galime apsvarstyti šiuos klausimus: kaip aš panaudoju savo laiką, energiją, sugebėjimus bei išteklius? ar šias bei kitas vertingas dovanas panaudoju siekti savų interesų, ar padėti kitiems? ar esu apsvarstęs galimybes daugiau laiko skirti gyvybes gelbstinčiam gerosios naujienos skelbimo darbui — galbūt kaip visalaikis Karalystės skelbėjas? ar galėčiau labiau prisidėti prie tokios veiklos kaip Karalystės salių statyba bei priežiūra? ar pasinaudoju progomis padėti stokojantiesiems? ar atiduodu Jehovai, ką turiu geriausia? (Patarlių 3:9)

„Palaimingiau duoti“

Tačiau ar aukotis tikrai išmintinga? Žinoma, taip! Paulius iš savo patirties žinojo, kad pasiaukojama dvasia gausiai atlyginama. Tai teikė jam didžiulę laimę ir begalinį pasitenkinimą. Milete susitikęs su vyresniais vyrais iš Efezo, Paulius jiems aiškino: „Aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant [pasiaukojamai], reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‛Palaimingiau duoti negu imti’“ (Apaštalų darbų 20:35). Milijonai žmonių suvokė, kad, parodydami tokią dvasią, jie jau dabar patiria didžiulį džiaugsmą. Tai teiks džiaugsmą ir ateityje, kai Jehova atlygins tiems, kurie jo bei kitų interesus laiko svarbesniais nekaip savo (1 Timotiejui 4:8-10).

Paklaustas, kodėl stengiasi padėti kitiems statyti Karalystės sales, Bilas paaiškino: „Padėdamas mažesniems susirinkimams jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Man malonu, kad savo įgūdžiais bei kompetencija galiu būti naudingas kitiems.“ Kodėl Ema apsisprendė skirti savo jėgas bei gabumus padėti kitiems pažinti  Rašto tiesą? „Neįsivaizduoju savęs darančios ką nors kita. Kol esu jauna ir galiu tai daryti, noriu darbuotis kiek jėgos leidžia, kad įtikčiau Jehovai ir padėčiau kitiems. Aukoti šiokią tokią materialinę naudą — tai yra labai nedaug. Darau tik tai, ką privalau daryti, suvokdama, ką Jehova daro dėl manęs.“

Morisas su Beti nesigaili, kad po daugelio sunkaus darbo metų, kuriuos praleido augindami bei aprūpindami šeimą, nepasirinko lengvesnio gyvenimo. Dabar, išėję į pensiją, jie ir toliau nori gyventi prasmingai ir būti naudingi. „Mes nenorime sėdėti rankas sudėję, — sako jie. — Padėdami kitiems pažinti Jehovą svetimoje šalyje, turime galimybę ir toliau daryti kažką reikšminga.“

Ar apsisprendei aukotis? Lengva nebus. Vyksta nuolatinė kova tarp mūsų netobulų žmogiškų norų ir nuoširdaus troškimo įtikti Dievui (Romiečiams 7:21-23). Tačiau tą kovą galime laimėti, jei leisimės vadovaujami Jehovos (Galatams 5:16, 17). Jis, be abejo, nepamirš mūsų pasiaukojamos tarnybos ir gausiai mus palaimins. Iš tikrųjų Jehova Dievas ‛atvers dangaus langus ir išlies apsčiai palaimų’ (Malachijo 3:10, Brb; Hebrajams 6:10).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jėzus turėjo pasiaukojamą dvasią. Ar tu ją turi?

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Paulius dėjo visas pastangas plėsti Karalystės skelbimo darbą