Nuolankusis Jošijas pelnė Jehovos palankumą

PENKERIŲ metų Judo karalaitis Jošijas tikriausiai įsibaiminęs. Jo motina Jedida rauda, nes mirė Jošijo senelis, karalius Manasas (2 Karalių 21:18).

Dabar Judo karaliumi bus Jošijo tėvas Amonas (2 Metraščių 33:20). Po dvejų metų (659 m. p. m. e.) Amoną nužudo jo tarnai. Šalies gyventojai išžudo sąmokslininkus ir paskelbia karaliumi jaunąjį Jošiją (2 Karalių 21:24; 2 Metraščių 33:25). Amonui valdant, Jošijas buvo įpratęs prie Jeruzalėje tvyrančio smilkalų kvapo, sklindančio nuo aukurų, prie kurių žmonės garbino netikrus dievus. Čia pat vaikštinėjo pagonių kunigai, o atsidavėliai — net kai kas iš tų, kurie tvirtino garbinantys Jehovą, — prisiekinėjo Malkamu (Melechu) (Sofonijo 1:1, 5).

Jošijas supranta, kad Amonas, garbindamas netikrus dievus, elgėsi nedorai. Be to, daugiau supratimo jaunas Judo karalius įgauna iš Dievo pranašo Sofonijo skelbiamos žinios. 15-metis Jošijas (652 m. p. m. e.), karaliaujantis jau aštuntus metus, pasiryžęs klausyti Sofonijo žodžių. Nors vis dar labai jaunas, Jošijas pradeda ieškoti Jehovos (2 Metraščių 33:21, 22; 34:3).

Jošijas energingai imasi veiksmų!

Praeina ketveri metai ir Jošijas pradeda valyti Judą bei Jeruzalę nuo klaidingos religijos (648 m. p. m. e.). Jis nugriauna stabus, šventuosius stulpus bei smilkymo aukurus, naudojamus garbinti Baalui. Netikrų dievų atvaizdai sutrinami į miltus, o paskui išbarstomi ant kapų tų, kurie jiems aukojo. Aukurai, naudoti klaidingam garbinimui, išniekinami, o paskui nugriaunami (2 Karalių 23:8-14).

Jošijui uoliai šalinant stabus, į Jeruzalę atvyksta levitų kunigo sūnus Jeremijas (647 m. p. m. e.). Jehova Dievas dar jauną Jeremiją paskiria savo pranašu. Kaip įtikinamai jis skelbia Jehovos žinią, nukreiptą prieš klaidingą religiją! Jošijas buvo Jeremijo bendraamžis. Tačiau nors Jošijas drąsiai veikia, o Jeremijas be baimės skelbia, tauta greit vėl pasineria į klaidingą garbinimą (Jeremijo 1:1-10).

Neįkainojamas atradimas!

Praeina maždaug penkeri metai. Dvidešimt penkerių metų Jošijas jau valdo apie 18 metų. Jis pasikviečia sekretorių Šafaną, miesto valdytoją Maasėją ir metraštininką Joachą. Karalius Šafanui įsako: ‛Paliepk Hilkijui, vyriausiajam kunigui, paimti pinigus, kuriuos šventyklos durų sargai yra surinkę iš žmonių, ir atiduoti juos darbų prižiūrėtojams, kad šie galėtų atnaujinti Jehovos namus’ (2 Karalių 22:3-6; NW; 2 Metraščių 34:8).

Nuo ankstaus ryto šventyklos remontininkai stropiai darbuojasi. Be abejo, Jošijas dėkingas Jehovai, kad darbininkai atitaiso tą žalą, kurią Dievo namams padarė kai kurie jo nedori protėviai. Darbams pajudėjus į priekį, Šafanas ateina kažką pranešti. Tačiau kas tai? Juk jis laiko  ritinį! Šafanas paaiškina, kad vyriausiasis kunigas Hilkijas surado „Viešpaties Įstatymo, duoto per Mozę, knygą“ (2 Metraščių 34:12-18). Koks atradimas! Tai, be abejo, autentiškas Įstatymo egzempliorius!

Jošijas trokšta išgirsti kiekvieną šios knygos žodį. Šafanui skaitant, karalius stengiasi suvokti, kaip kiekvienas įsakymas taikytinas jam bei tautai. Ypač jį paveikia tai, kad knygoje pabrėžiamas tyras garbinimas ir pranašaujamos bausmės bei tremtis, jei tauta įsivels į klaidingą religiją. Dabar, suvokdamas, kad laikomasi ne visų Dievo įsakymų, Jošijas persiplėšia drabužius ir paliepia Hilkijui, Šafanui bei kitiems: ‛Eikite pasiteirauti Viešpaties apie šios atrastos knygos žodžius, nes Viešpats iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių’ (2 Karalių 22:11-13; 2 Metraščių 34:19-21).

Jehovos žodis perduodamas toliau

Jošijo pasiuntiniai eina į Jeruzalę pas pranašę Huldą ir grįžta su atsakymu. Hulda perduoda Jehovos žodį, jog atskalūnišką tautą ištiks nelaimės, užrašytos ką tik surastoje knygoje. Bet Jošijas, kadangi nusižemina prieš Jehovą Dievą, nelaimės nematys. Jis susijungs su savo protėviais ir bus paimtas į kapą ramybėje (2 Karalių 22:14-20; 2 Metraščių 34:22-28).

Tačiau Jošijas žuvo mūšyje, tad ar Huldos pranašystė tiksli? (2 Karalių 23:28-30) Taip, nes „ramybė“, kuriai esant jis buvo paimtas į kapą, skiriasi nuo „nelaimės“, kurią Judas turėjo patirti (2 Karalių 22:20; 2 Metraščių 34:28). Jošijas mirė prieš didžiulę 609—607 m. p. m. e. nelaimę, kai babiloniečiai apgulė ir sunaikino Jeruzalę. ‛Susijungti su savo protėviais’ nebūtinai reiškia mirti nesmurtine mirtimi. Panašiu posakiu vadinama tiek smurtinė, tiek nesmurtinė mirtis (Pakartoto Įstatymo 31:16; 1 Karalių 2:10; 22:34, 40).

Teisingas garbinimas klesti

Jošijas surenka Jeruzalės gyventojus prie šventyklos ir „skaito jiems visus žodžius iš sandoros knygos“, rastos Jehovos namuose. Paskiau jis sudaro sandorą „sekti Viešpatį ir laikytis Jo įsakymų, įspėjimų ir nuostatų visa širdimi ir visa siela, kad būtų įvykdyti visi sandoros žodžiai, užrašyti šitoje knygoje“. Visa tauta pasižada laikytis sandoros (2 Karalių 23:1-3, Brb).

Dabar karalius Jošijas ryžtingai imasi kitos, matyt, dar veiksmingesnės kampanijos prieš stabmeldystę. Iš Judo pašalinami kunigai, tarnavę svetimiems dievams. Levitų kunigai, įsitraukusieji į klaidingą garbinimą, netenka privilegijų tarnauti prie Jehovos aukuro, o aukštumų alkai, įrengti valdant karaliui Saliamonui, atmetami kaip netinkami garbinimui. Valymas taip pat vykdomas teritorijoje, kuri anksčiau priklausė dešimties Izraelio giminių karalystei, asirų nuverstai 740 m. p. m. e.

Išsipildo žodžiai, prieš 300 metų ištarti neįvardyto „Dievo vyro“: Jošijas sudegina Baalo kunigų kaulus ant aukuro, kurį Betelyje pastatė karalius Jeroboamas I. Čia bei kitose vietose aukštumų alkai sunaikinami, o stabmeldiški kunigai paaukojami ant tų pačių aukurų, prie kurių atlikdavo apeigas (1 Karalių 13:1-4; 2 Karalių 23:4-20).

Rengiama didi Pascha

Jošijo veiksmus remti tyrą garbinimą palaiko Dievas. Visą savo gyvenimą karalius dėkos jam, kad tauta „nenutolo nuo Viešpaties, savo protėvių Dievo“ (2 Metraščių 34:33). Ar galėtų Jošijas pamiršti tai, kas nuostabaus įvyko 18-aisiais jo valdymo metais?

Karalius įsako žmonėms: „Švęskite Viešpaties, savo Dievo, Paschą, kaip įsakyta [surastoje] Sandoros knygoje“ (2 Karalių 23:21). Jošijas džiaugiasi matydamas, kaip puikiai jie į tai atsiliepia. Šiai šventei jis pats aukoja 30000 Paschos avinėlių ir 3000 jaučių. Kokia Pascha! Savo aukomis, puikiai suplanuotais renginiais bei garbintojų skaičiumi ji pranoksta visas Paschas nuo pat pranašo Samuelio laikų (2 Karalių 23:22, 23; 2 Metraščių 35:1-19).

 Didžiai apraudotas po mirties

Likusius iš visų 31-erių savo valdymo metų (659—629 m. p. m. e.) Jošijas ir toliau lieka geras karalius. Savo valdymo pabaigoje jis sužino apie faraono Nekojo planus žygiuoti per Judą į Karkemišą prie Eufrato sulaikyti babiloniečių armijos ir taip padėti Asirijos karaliui. Dėl nežinomų priežasčių Jošijas išžygiuoja kovoti su egiptiečiais. Nekojas siunčia pasiuntinius pas jį sakydamas: „Netrukdyk Dievui, kuris su manimi, kad jis tavęs nesunaikintų.“ Tačiau Jošijas nepaklauso ir prie Megido bando priversti egiptiečius pasukti atgal (2 Metraščių 35:20-22).

Vargas Judo karaliui! Lankininkai pataiko tiesiai į jį ir jis sako savo tarnams: „Išveskite mane, nes aš sunkiai sužeistas.“ Jie perkelia Jošiją iš jo kovos vežimo į kitą vežimą ir pasuka į Jeruzalę. Ten ar pakeliui į miestą Jošijas nustoja alsuoti. „Jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kapuose, — sakoma įkvėptame pranešime. — Visas Judas ir Jeruzalė apraudojo Jošiją.“ Jeremijas sukūrė raudą apie jį ir nuo to laiko karalius specialiomis progomis minimas raudose (2 Metraščių 35:23-25).

Taip, įsivėlęs į kovą su egiptiečiais, karalius Jošijas padarė apgailėtiną klaidą (Psalmyno 130:3). Vis dėlto nuolankumas ir pasiryžimas tyrai garbinti padėjo jam pelnyti Dievo palankumą. Jošijo gyvenimas puikiai parodo, kad Jehova teikia malonę savo pasiaukojusiems tarnams, turintiems nuolankią širdį! (Patarlių 3:34; Jokūbo 4:6)

[Iliustracija 29 puslapyje]

Jaunasis karalius Jošijas uoliai ieškojo Jehovos

[Iliustracija 31 puslapyje]

Jošijas išnaikino aukštumų alkus ir rėmė teisingą garbinimą