Amžinoji laimė: danguje ar žemėje?

ARGI mūsų laimė labiausiai priklauso nuo to, kur gyvename? Dauguma žmonių nedvejodami pasakytų, jog laimę pirmiausia lemia gera sveikata, gyvenimo tikslas bei malonūs santykiai su kitais. Apie tai byloja Biblijos patarlė: „Geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta“ (Patarlių 15:17, Brb).

Deja, mūsų žemiškieji namai — tai ilga neapykantos, smurto bei kitokių blogybių istorija. O ką galima pasakyti apie dangų, dvasinių kūrinių sritį, kur daugelis žmonių tikisi pakliūti po mirties? Ar jis visada buvo, kaip įprasta manyti, laiminga taikos bei harmonijos vieta, kur niekas nedrumstė ramybės?

Biblija praneša, kad Dievas gyvena danguje drauge su milijonais dvasinių būtybių, angelų (Mato 18:10; Apreiškimo 5:11). Jie vadinami dvasiniais „Dievo sūnumis“ (Jobo 38:4, 7, Brb). Angelai kaip ir žmonės nėra robotai, o apdovanoti laisva valia. Vadinasi, jie irgi gali pasirinkti, kaip elgtis — gerai arba blogai. Argi angelai galėtų elgtis nedorai? Kai kurie skaitantieji šias eilutes galbūt nustebs sužinoję, kad prieš tūkstančius metų daugybė angelų nusidėjo Dievui — sukilo prieš jį! (Judo 6)

Maištas danguje

Nuodėmė prasiskverbė į dvasių pasaulį sukilus vienam angelui, vėliau pavadintam Šėtonu (priešininkas) arba Velniu (šmeižikas). Šis kadaise klusnus angelas pasirinko nedorybės kelią. Paskui jis darė gadinančią įtaką kitoms dvasinėms būtybėms ir Nojaus dienomis, prieš Tvaną, labai daug jų, sekdamos Šėtonu, sukilo prieš Dievą (Pradžios 6:2; 2 Petro 2:4).

Puolusieji angelai nebuvo tuoj pat išvaryti iš dangaus, o galėjo laisvai ten rodytis kelis tūkstantmečius, tik, matyt, turėjo laikytis kai kurių apribojimų. * Kai Dievo pakanta tiems nedorėliams išseko, jie buvo „išmesti“ iš dangaus (vėliau bus visai sunaikinti) ir tada balsas danguje pasakė: „Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ (Apreiškimo 12:7-12) Tikriausiai ištikimi angelai labai džiaugėsi, kad danguje pagaliau nebeliko anų baisių nenaudėlių!

Ši daugeliui nežinoma informacija liudija, kad negali būti tikrosios taikos, kai protingi Dievo kūriniai nepaiso jo įstatymų bei principų (Izaijo 57:20, 21; Jeremijo 14:19, 20). O jei visi paklūsta Dievo įstatymui, viešpatauja taika ir ramybė (Psalmyno 119:165; Izaijo 48:17, 18). Tad jei žmonija klausytų Dievo, mylėtų jį bei vienas kitą,  argi žemė nebūtų nuostabi laimės vieta? Biblijoje taip ir sakoma!

O kaip su savanaudžiais, kurie nenori palikti savo klystkelių? Ar jie amžinai drums ramybę tų, kurie nuoširdžiai trokšta vykdyti Dievo valią? Ne, nes jei Dievas atsiskaitė su nedorais angelais danguje, tai ir žemės nuodėmiautojai neišvengs savo atpildo.

Žemė bus išvalyta

„Žemė — mano pakojis“, — pasakė Dievas (Izaijo 66:1, Brb). Būdamas šventų švenčiausias, Dievas neleis, kad jo „pakojis“ būtų visad suterštas blogio (Izaijo 6:1-3; Apreiškimo 4:8). Kaip jis išvalė dangų nuo piktųjų dvasių, taip padarys ir visiems nedorėliams žemėje. Štai kas apie tai rašoma Biblijoje:

„Piktadariai bus sunaikinti, bet tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę“ (Psalmyno 37:9, Brb).

„Dorieji gyvens žemėje, o klastingieji bus iš jos išrauti“ (Patarlių 2:21).

„Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda, o jums, engiamiesiems, — atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės“ (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).

„Praeina pasaulis [piktadariai] ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:17).

Ar žemėje bus amžina taika?

Nors Rašte aiškiai tvirtinama, kad Dievas nepakęs nedorėlių visą laiką, kaip galime būti tikri, jog blogis, sykį sunaikintas, daugiau nebeatgims? Juk po Nojaus dienų Tvano gan greit blogis vėl įsigalėjo tiek, kad Dievas, norėdamas suardyti piktas žmonių užmačias, turėjo sumaišyti jų kalbą (Pradžios 11:1-8).

Pagrindinė garantija, kad blogis nebeatgims, ta, jog žemės daugiau nevaldys žmonės, kaip atsitiko tuoj po Tvano. Ją valdys Dievo Karalystė. Valdydama iš dangaus, ši Karalystė bus vienintelė žemės vyriausybė (Danieliaus 2:44; 7:13, 14). Ji iškart pašalins kiekvieną, kas mėgins atgaivinti blogį (Izaijo 65:20). Galop ji sunaikins patį blogio pradininką — Šėtoną Velnią kartu su demonais, juo sekančiais nedorais angelais (Romiečiams 16:20).

Be to, žmonijai nebereikės nerimauti dėl maisto, rūbų, pastogės, darbo — to, ko dabar labai trūksta, ir dėl ko žmonės stumiami į nusikaltimus. Visa žemė bus paversta derlingu rojumi ir jame žmogui nieko nestigs (Izaijo 65:21-23; Luko 23:43, NW).

Svarbiausia, Karalystė mokys savo pavaldinius taikios gyvensenos ir sykiu ves juos į pačią tobulumo viršūnę (Jono 17:3; Romiečiams 8:21). Nuo tada niekuomet nebereikės grumtis su silpnybėmis bei nuodėmingais polinkiais ir kiekvienas galės lengvai, mielai paklusti Dievui kaip kadaise tobulas žmogus Jėzus (Izaijo 11:3). Jis liko ištikimas Dievui net per sunkius išmėginimus  bei kančias, o Rojuje tokių vargų nebeliks nė pėdsako (Hebrajams 7:26).

Kodėl kai kurie žmonės eina į dangų

Tačiau daugelis Biblijos skaitytojų žino tokius Jėzaus žodžius: „Mano Tėvo namuose daug buveinių... Einu jums vietos paruošti!“ (Jono 14:2, 3) Ar jie neprieštarauja žodžiams apie amžinąjį gyvenimą žemės rojuje?

Tie mokymai neprieštaringi, o vienas kitą pagrindžia. Biblijoje rašoma, jog tik ribotas ištikimų krikščionių skaičius — 144000 prikeliami dvasinėmis būtybėmis gyventi danguje. Kodėl jie gauna tokį puikų atlygį? Todėl, kad jie sudaro Jono regėjime matytą grupę žmonių, kurie „atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“ (Apreiškimo 14:1, 3; 20:4-6). Tie 144000, palyginus su milijardais žemės gyventojų, tikrai yra „mažoji kaimenė“ (Luko 12:32). Be to, patys patyrę žmones užklumpančius sunkumus, jie kaip ir Jėzus ‛atjaus mūsų silpnybes’, kai vadovaus žmonijos atgimimui bei žemės atnaujinimo darbams (Hebrajams 4:15).

Žemė — amžini žmonijos namai

Pateikęs Jėzaus Kristaus išperkamąją auką, beveik prieš 2000 metų Dievas pradėjo rinkti 144000 ir atrodo, jog ši grupė jau surinkta (Apaštalų darbų 2:1-4; Galatams 4:4-7). Tačiau Jėzaus auka buvo skirta ne tik už 144000, „bet ir už visą pasaulį“ (1 Jono 2:2). Todėl kiekvienas, kas įrodo tikįs Jėzumi, gali viltis amžinojo gyvenimo (Jono 3:16). Tie, kas užmigę mirties miegu, bet gyvi Dievo atmintyje, bus prikelti gyventi ne danguje, o išvalytoje žemėje (Mokytojo 9:5; Jono 11:11-13, 25; Apaštalų darbų 24:15). Kas jų čia lauks?

Apreiškimo 21:1-4 yra atsakymas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių... Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (kursyvas mūsų). Įsivaizduok — žmonės, išvaduoti iš mirties, ir amžiams nebeliko jos sukeliamų dejonių nei skausmo! Pagaliau žemė ir žmonija susilaukė didingo įgyvendinimo viso, ką iš pat pradžių buvo numatęs Jehova (Pradžios 1:27, 28).

Gyvenimas arba mirtis — galime rinktis

Adomui su Ieva niekad nebuvo numatyta gyventi danguje. Jie galėjo apsispręsti klausyti Dievo ir amžinai gyventi žemės rojuje arba nepaklusti ir mirti. Apgailėtina, kad jie nutarė nepaklusti, todėl sugrįžo į žemės ‛dulkes’ (Pradžios 2:16, 17; 3:2-5, 19). Dievas nebuvo sumanęs, kad žmonės mirtų ir iš kapo keliautų gyventi į dangų. Gyventi danguje Dievas sukūrė miriadus angelų; jie nėra kadaise mirę ir dabar prikelti žmonės (Psalmyno 104:1, 4, Vl; Danieliaus 7:10).

Ką turėtume daryti, kad būtume palaiminti amžinuoju gyvenimu žemės Rojuje? Pirma, studijuoti Dievo Žodį, Šventąją Bibliją. „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

Antra, norėdami amžinai džiaugtis laime Rojuje, privalome taikyti tas žinias (Jokūbo 1:22-24). Tie, kurie klauso Dievo Žodžio, galės išvysti, kaip išsipildo puiki pranašystė iš Izaijo 11:9: „Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (kursyvas mūsų).

[Išnaša]

 [Iliustracijos 7 puslapyje]

„Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).