Gyvenimo istorija

Mano ypatingas paveldas

PAPASAKOJO KAROLA ALEN

Rankose spausdama puikią savo naująją knygą, pamačiau likusi viena. Mane apėmė siaubas, ėmiau verkti. Aš, septynmetė, pasimečiau svetimame mieste, dešimčių tūkstančių žmonių minioje!

NESENIAI, nuo to laiko praėjus beveik 60 metų, vėl gyvai prisiminiau šį vaikystės epizodą lankydamasi su vyru Poliu puikiame Sargybos bokšto mokymo centre Patersone (Niujorko valstija). Jį ten pakvietė į Jehovos liudytojų keliaujančiųjų prižiūrėtojų mokyklos antrąją klasę.

Žvalgydamasi po saulės nutviekstą priimamąjį, pamačiau didžiulę vitriną su užrašu KONGRESAI. Jos viduryje buvo sena nespalvota fotografija, kurioje užfiksuoti vaikai, džiugiai mojuojantys mano vaikystės knyga! Skubiai perskaičiau prierašą: „1941 m. Sent Luise (Misurio valstija) prasidėjus rytmečio programai, 15000 vaikų nuo 5 iki 18 metų susirinko salės centre priešais sceną... Brolis Rezerfordas pranešė, jog išleista nauja knyga ‛Vaikai’“.

Visi vaikai gavo po egzempliorių. Paskui jie sugrįžo prie tėvų, tik aš likau vietoje ir taip pasimečiau. Malonus vyriškis užkėlė mane ant aukštos aukų dėžės ir liepė ieškoti ko nors iš pažįstamų. Nerimastingai žvalgydamasi po minią, plūstančią plačiais laiptais žemyn, staiga pamačiau pažįstamą veidą. „Dėde Bobai! Dėde Bobai!“ Pagaliau! Bobas Raineris nunešė mane sunerimusiems tėvams.

 Praeities įvykiai, nutiesę mano gyvenimą

Žiūrėjau į tą vitriną ir mintyse rikiavosi praeities įvykiai, atvedę mane į mielą Patersoną. Prisiminiau senelių bei tėvų pasakojimus apie tai, kas dėjosi daugiau kaip prieš šimtą metų.

1894 metais vienas visalaikis Biblijos tyrinėtojas (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) apsilankė mano senelio iš tėvo pusės, Kleitono Vudvorto, namuose Skrentone (JAV, Pensilvanijos valstija). Senelis buvo neseniai vedęs. Jis parašė laišką Sargybos bokšto bendrijos prezidentui Č. Raselui ir tas laiškas buvo išspausdintas Sargybos bokšto 1895 metų birželio 15 dienos numeryje. Senelis rašė:

„Mudu, neseniai susituokę vyras ir žmona, apie dešimt metų buvome protestantų bažnyčios nariai, tačiau dabar žengiame iš jos tamsybių į naujos dienos šviesą, nūn auštančios pašventintiems Aukščiausiojo vaikams... Dar prieš mudviem susipažįstant, abu labai norėjome tarnauti Viešpačiui misionieriais užsienyje, jei tokia būtų jo valia.“

Vėliau, 1903 metais, mano proseneliai iš motinos pusės, Sebastianas ir Kotryna Krisgiai, noriai klausėsi Biblijos žinios iš dviejų Sargybos bokšto bendrijos atstovų, atėjusių į didelę jų sodybą gražioje Pokono Maunteins vietovėje (Pensilvanijos valstija). Kartu gyveno jų dukterys Kora ir Merė su savo vyrais — Vašingtonu ir Edmundu Hoveliais. Bendrijos atstovai Karlas Hamerlis bei Rėjus Retklifas pasiliko ten visą savaitę ir mokė juos daugelio dalykų. Visas šešetas šeimyniškių klausėsi, studijavo ir veikiai tapo Biblijos tyrinėtojais.

Tais pačiais metais Kora ir Vašingtonas Hoveliai susilaukė dukters Kotrynos. Kaip ji vėliau ištekėjo už mano tėvo Kleitono, yra įdomi ir pamokanti istorija, bylojanti apie mano senelio Kleitono Vudvorto meilingą įžvalgumą bei tėvišką rūpestingumą.

Tėvas susilaukia meilingos pagalbos

Mano tėvas, irgi Kleitonas, gimė 1906 metais Skrentone, apie 80 kilometrų nuo Hovelių namų. Tuo metu senelis Vudvortas jau gerai pažinojo didelę Hovelių šeimą ir dažnai lankydavosi jų svetinguose namuose. Jis daug padėdavo tos vietovės Biblijos tyrinėtojų susirinkimams. Vėliau senelį Hoveliai kvietė sakyti kalbas sūnų (jų buvo trejetas) vestuvėse ir jis vesdavosi savąjį berniuką kažką įžvelgdamas ateičiai.

Tada tėvas nebuvo Biblijos tyrinėtojų aktyvistas. Žinoma, jis nuveždavo senelį į skelbimo teritoriją, tačiau nereaguodavo į jo skatinimą liudyti. Tėtį labiausiai viliojo muzika ir jis ruošėsi profesionalaus muzikanto karjerai.

Hovelių dukra Kotryna irgi pasirinko muzikės profesiją ir tapo pianiste atlikėja bei mokytoja. Tačiau visa tai ji atidėjo į šalį ir pradėjo visalaikę tarnybą. Manau, jog seneliui ji  atrodė pati geriausia kandidatė į marčias! Tėtis pasikrikštijo ir po pusmečio, 1931-ųjų birželį, vedė Kotryną.

Senelis visada didžiuodavosi savo sūnaus muzikiniais gabumais ir buvo labai patenkintas, kai ruošiantis 1946 metų tarptautiniam kongresui Klivlende (Ohajo valstija) tėčio buvo paprašyta pamokyti didelio orkestro vedančiuosius muzikantus. Vėliau tėtis diriguodavo daugelio Jehovos liudytojų kongresų orkestrams.

Senelio teismas ir įkalinimas

Patersono priimamajame mudu su Poliu pamatėme dar vieną nuotrauką, kurią aš tuoj atpažinau, nes daugiau nei prieš 50 metų tokią pačią buvau gavusi iš senelio (žiūrėk kitame puslapyje; senelis stovi dešiniame krašte).

Per Pirmąjį pasaulinį karą įsižiebus patriotinei karštligei, šie aštuoni Biblijos tyrinėtojai, tarp jų ir Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Dž. Rezerfordas (centre), buvo neteisėtai įkalinti be galimybės išeiti laisvėn už užstatą. Juos kaltino remdamiesi knygos Šventraščio studijavimai septintojo tomo, pavadinto „Užbaigta paslaptis“, tvirtinimais, neteisingai interpretuojamais kaip agitacija prieš Jungtinių Valstijų dalyvavimą pasauliniame kare.

Šventraščio studijavimų šešiatomis veikalas buvo Č. Raselo ilgalaikio darbo vaisius. Mirtis sukliudė parašyti septintąjį tomą, todėl šį darbą naudodamiesi Č. Raselo užrašais tęsė mano senelis drauge su kitu Biblijos tyrinėtoju. Septintasis tomas buvo išspausdintas 1917 metais, dar nepasibaigus karui. Teisme seneliui, kaip ir daugumai kitų brolių, pagal keturis straipsnius skyrė kalėti po 20 metų.

Šalia tos nuotraukos yra užrašas: „Praėjus devyniems mėnesiams po Rezerfordo bei jo bendradarbių teismo ir pasibaigus karui, 1919 metų kovo 21-ąją, apeliacinis teismas nusprendė, jog visi aštuoni įkalintieji turi būti paleisti sumokėjus užstatą po 10000 dolerių; kovo 26-ąją jie išėjo į laisvę. 1920 metų gegužės 5-ąją Dž. Rezerfordas bei kiti broliai buvo reabilituoti.“

 Prieš pakliūdami į Atlantos (Džordžijos valstija) federalinį kalėjimą, aštuonetas brolių keletą dienų praleido Brukline, Reimondo gatvėje buvusiame kalėjime. Iš ten senelis parašė esąs maždaug 2x2,5 metro ploto kameroje, kur tvyro „neapsakoma nešvara ir netvarka“. Jis rašė: „Čia riogso krūva laikraščių ir galbūt ne iškart suvoki, jog jie tinka vietoj tualetinio popieriaus, o tai sykiu su muilu bei kempine padeda likti švariam ir neprarasti savigarbos.“

Senelį gelbėjo humoro jausmas; kalėjimą vadino „Reimondo viešbučiu“ ir sakė: „Išeisiu iš savo numerio, kai tik baigsis užsakymo laikas.“ Jis pasakodavo apie pasivaikščiojimus kieme. Kartą senelis stabtelėjo, kad brolis jį sušukuotų, ir tuo momentu vienas kišenvagis čiupo už jo kišeninio laikrodžio, tačiau „nutrūko grandinėlė ir ilgapirščiui nepasisekė“. 1958 metais lankantis Bruklino Betelyje tą laikrodį, pasikvietęs į savo kabinetą, man įteikė Grantas Sjuteris, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos iždininkas. Saugau jį iki šiol.

Poveikis tėvui

1918-aisiais įkalinus senelį, mano tėvui buvo tik 12 metų. Močiutė užrakino namus ir kartu su vaiku išėjo gyventi pas motiną bei tris savo seseris. Senelės mergautinė pavardė buvo Artur ir jos šeima didžiuodamasi pasakodavo, kad vienas iš giminaičių, Česteris Arturas, buvo 21-asis Jungtinių Valstijų prezidentas.

Už tariamus nusikaltimus valstybei ilgą laiką kalėti nuteistas senelis, jų manymu, apgėdino šeimos vardą. Toks artimųjų požiūris skausmingai slėgė mano tėvą ir tikriausiai dėl to jis iš pradžių nesiryžo būti skelbėju.

Išėjęs iš kalėjimo, senelis persikėlė su šeima Skrentonan, į didelį blokinį namą Kvinzio gatvėje. Nuo vaikystės laikų man įsiminė ta vieta kaip ir močiutės kiniškas porcelianas, mūsų vadintas šventais indais, nes tik ji pati juos plaudavo. Po močiutės mirties 1943 metais mama dažnai juos naudodavo, iš jų vaišindavo.

Tarnauju Karalystei

Kitą dieną Patersone sustojau prie nuotraukos, kurioje užfiksuotas brolis Rezerfordas, sakantis kalbą 1919-ųjų Sydar Pointo kongrese (Ohajo valstija). Tada jis visus paragino uoliai skelbti Dievo Karalystę ir platinti ką tik per kongresą išleistą naują žurnalą „Aukso amžius“. Senelis buvo paskirtas to žurnalo redaktoriumi ir rašė straipsnius bemaž visą likusį gyvenimą, iki pat penktojo dešimtmečio pabaigos. 1937 metais žurnalas buvo pervardytas „Paguoda“, o nuo 1946-ųjų vadinasi Atsibuskite!

Rašydamas straipsnius, senelis kas dvi savaites gyvendavo tai Skrentone, tai Sargybos bokšto biure Brukline (apie 240 kilometrų nuo namų). Tėtis sakė dažnai namuose girdėdavęs senelį, stuksenantį rašomąja mašinėle jau penktą valandą ryto. Senelis atsakingai žiūrėjo ir į skelbimo darbą, net sumodeliavo vyrišką liemenę su talpiomis vidinėmis kišenėmis biblinei literatūrai (vieną iš jų iki šiol saugo mano 94 metų dėdienė Naomė  Hovel). Vėliau jis sumodeliavo moterišką knygų krepšį.

Sykį, po įdomaus pokalbio su vienu žmogumi apie Bibliją, su seneliu buvęs kitas skelbėjas pasakė jam: „Padarei klaidą.“

„Kokią?“ — paklausė senelis ir patikrinęs savo liemenės kišenes, pamatė, kad jos tuščios.

„Pamiršai pasiūlyti užsiprenumeruoti ‛Aukso amžių’.“ Jiedu smagiai kvatojo, kad redaktoriui visai išgaravo iš galvos jo žurnalas.

Vaikystės prisiminimai

Prisimenu, kaip senelis pasisodinęs mane ant kelių ir laikydamas delne mano rankelę sekė pasaką apie pirštus. Pradėjęs nuo „nykštelio Tadelio“ perėjo prie „smiliaus Viliaus“ ir taip apie kiekvieną pirštelį papasakojo ką nors įsimenančio, o paskui švelniai sugniaužė visus į kumštuką ir pasakė pamokymą: „Drauge jie triūsia geriausiai, padėdami vienas kitam kuo šauniausiai.“

Po sutuoktuvių mano tėvai persikėlė į Klivlendą. Ten jie labai susidraugavo su Edu ir Mere Huperiais. Jų visų tėvai buvo Biblijos tyrinėtojai nuo amžiaus pradžios. Kai 1934 metais tėvai susilaukė manęs, neatskiriami šeimos draugai Huperiai mylėjo mane kaip savo dukrą (jų vienintelė mažylė buvo mirusi) ir aš juos vadinau dėde Edu bei teta Mere. Auklėjama dvasingoje kaip reta aplinkoje, pasiaukojau Dievui ir krikštijausi dar nesulaukusi nė aštuonerių.

Bibliją skaičiau nuo pat ankstyvos vaikystės. Dievo naujojo pasaulio aprašymas Izaijo 11:6-9 buvo mano mėgiamos Rašto eilutės. Pirmą kartą visą Bibliją perskaičiau 1944 metais, Bafalo kongrese (Niujorko valstija) gavusi specialų American Standard Version leidimą. Kaip džiaugiausi šiuo vertimu: jame Dievo vardas Jehova buvo teisėtai grąžintas ten, kur beveik 7000 kartų paminėtas „Senajame Testamente“!

Savaitgaliai buvo smagiausios dienos. Tėvai drauge su Huperiais veždavosi mane liudyti į kaimo vietoves. Pasiimdavome užkandžių ir valgydavome prie upelio. Paskui keliaudavome pas kokį nors ūkininką ir sukvietę visus jo kaimynus kalbėdavomės Biblijos temomis. Gyvenome paprastai, šeimose vyravo džiaugsmas. Daugelis vaikystės laikų šeimos bičiulių, tarp jų ir Edas Huperis bei Bobas Raineris su dviem sūnumis, vėliau tapo keliaujančiaisiais prižiūrėtojais. Ričardas Raineris, lydimas žmonos Lindos, iki šiol juo tarnauja.

Ypač gera būdavo vasaroti Hovelių sodyboje drauge su dviem pusseserėmis. 1949 metais viena iš jų, Greis, ištekėjo už Malkolmo Aleno. Tuomet nė į galvą neatėjo, jog po kurio laiko susituoksiu su jo broliu. Jaunesnioji pusseserė Marion tarnavo misioniere Urugvajuje; 1966 metais ji ištekėjo už Hovardo Hilborno. Daugelį metų abi pusseserės su vyrais darbavosi Bruklino biure.

Ryšiai su seneliu baigiant mokyklą

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, senelis noriai su manimi susirašinėjo. Laiškuose jis atsiųsdavo senų šeimos nuotraukų su smulkiais jos istorijos aprašymais antroje pusėje. Gavau ir tą nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas kartu su kitais neteisėtai įkalintais bendražygiais.

1951-ųjų pabaigoje senelis nebegalėjo kalbėti, nes sirgo gerklų vėžiu. Jis neprarado greitos nuovokos, tačiau turėdavo nuolat nešiotis bloknotėlį ir viską užrašyti. Vidurinę mokyklą baigiau pirmojo semestro gale, 1952-ųjų sausį. Iš anksto, gruodį, nusiunčiau seneliui kalbos, kurią ta proga ruošiausi pasakyti, planą. Jis kai ką paredagavo ir paskutiniame puslapyje parašė du žodžius, įstrigusius man giliai į širdį: „Senelis sužavėtas.“ 1951 metais gruodžio 18-ąją būdamas 81-erių jis baigė savo žemiškąjį kelią. * Dar ir dabar saugau anuos išblukusius savo išleistuvių kalbos lapus su senelio prierašu gale.

 Baigusi mokyklą, iškart pradėjau tarnauti pioniere (taip vadinasi Jehovos liudytojai, visą savo laiką aukojantys skelbimui). 1958 metais dalyvavau Niujorke vykusiame milžiniškame kongrese, kur į „Jankių“ bei „Polo Graunds“ stadionus iš 123 šalių suplaukė minios žmonių — didžiausias jų skaičius buvo 253922. Čia vieną dieną sutikau afrikietį delegatą, kurio vardinėje kortelėje buvo parašyta: „Vudvortas Milsas“. Maždaug prieš 30 metų jį pavadino mano senelio pavarde!

Džiaugiuosi savo paveldu

Kai man sukako 14, mama vėl pradėjo tarnauti pioniere ir tai truko 40 metų, iki pat jos mirties 1988-aisiais. Tėvas irgi, kai tik galėdavo, imdavosi pionieriškos veiklos. Jis mirė devyniais mėnesiais anksčiau nei mama. Su savo studijuotojais susidraugavome visam gyvenimui; kai kurie jų sūnūs pasirinko tarnauti pionieriais arba Bruklino biure.

1959 metai man buvo ypatingi, nes tuomet susipažinau su Poliu Alenu. 1946-aisiais jis baigė Gileado — Jehovos liudytojų misionierių mokyklos septintąją klasę ir buvo paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Pažinties metu nė nenumanėme, jog kita Polio paskyrimo vieta bus ten, kur aš tarnavau pioniere, — Klivlendas. Mano tėvai jį mylėjo. 1963-iųjų liepą Hovelių namuose įvyko mudviejų sutuoktuvės dalyvaujant artimiesiems, o vestuvių kalbą pasakė Edas Huperis. Svajonė išsipildė.

Polis niekada neturėjo automobilio. Kai iš Klivlendo jį paskyrė kitur, visa mūsų manta tilpo į mano vabaliuką folksvageną. Draugai dažnai užsukdavo palydėti mūsų pirmadienį, kai iškeliaudavome į kitą susirinkimą, ir stebėdavo it iliuzionisto numerį, kaip lagaminai, portfeliai, dėžė su segtuvais, rašomoji mašinėlė bei kiti daiktai dingdavo mažame automobilyje.

Abu su Poliu sukeliavome daugybę kilometrų; buvo ir džiaugsmų, ir vargų — visa pajėgėme tik Jehovos galia. Gyvenome laimingi, kupini meilės Jehovai, vienas kitam, seniems bei naujiems draugams. Du Polio mokymosi mėnesiai Patersone buvo mūsų tarnystės kulminacija. Iš arti stebėdama Jehovos žemiškosios organizacijos veiklą, dar labiau branginu savo vertingą dvasinį paveldą — tvirtą tikėjimą, jog tai tikrai Dievo organizacija. Koks džiaugsmas būti net mažiausiu jos nariu!

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Drauge su Edu Huperiu prieš pat 1941 metų Sent Luiso kongresą, kur gavau knygą „Vaikai“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Senelis 1948 metais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mano tėvų (apibraukta) vestuvės Hovelių sodyboje

[Iliustracija 27 puslapyje]

Aštuonetas Biblijos tyrinėtojų, neteisėtai įkalintų 1918 metais (senelis stovi dešinėje iš krašto)

[Iliustracija 29 puslapyje]

Visa mūsų manta tilpdavo folksvagene

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su savo Poliu