Ar galima suartėti su nematomu Dievu?

‛Kaip galiu turėti glaudžius ryšius su kuo nors, ko nematau?’ — gal kai kada kyla toks, atrodo, logiškas klausimas. Pasvarstykime.

KIEK svarbu regėti žmogų, kad su juo galėtų būti palaikomi malonūs ilgalaikiai santykiai? Argi neregimos savybės nėra tokios pat ar net labiau svarbios? Be abejo! Todėl kai kurie žmonės palaiko artimus ryšius su kitais per susirašinėjimą; laiškai atskleidė, kas jiems patinka, o kas — ne, jų tikslus, principus, sąmojį bei daugelį asmeninių savybių ir interesų.

Aklųjų patirtis irgi rodo, kad regėjimas nenulemia glaudaus ryšio su kitu žmogumi. Štai sutuoktiniai Edvardas ir Gven nemato. * Jiedu susipažino suaugusių aklųjų mokykloje. Jam patiko Gven savybės, ypač jos atvirumas, sąžiningumas bei pavyzdingas požiūris į darbą. Gven irgi traukė Edvardas, nes, jos žodžiais tariant, „jis pasižymėjo visomis tomis savybėmis, kurias aš vertinau“. Jiedu susidraugavo ir po trejeto metų susituokė.

„Būnant kartu, — sako Edvardas, — aklumas nekliudo palaikyti santykių su kitu žmogumi. Jausmai neakli net tada, kai žmonės negali regėti vienas kito.“ Dar ir dabar, po 57 metų, juos sieja stipri meilė. Jų manymu, puikiems santykiams išsiugdyti būtini bent keturi dalykai: (1) stengtis įžvelgti kito savybes; (2) nepamiršti tų savybių ir jomis džiaugtis; (3) nuolat artimai bendrauti; (4) ką nors daryti drauge.

Šie keturi dalykai nulemia gerus santykius tarp draugų, sutuoktinių, o svarbiausia — tarp žmogaus ir Dievo. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip, taikydami tuos punktus, galime išsiugdyti glaudų ryšį su Dievu, nors jo ir nematome. *

[Išnašos]