Dosnumo turtai džiugina

PAULIUS, meilingas krikščionių apaštalas, nuoširdžiai rūpindavosi bendratikiais (2 Korintiečiams 11:28). Štai pirmojo m. e. amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje jis organizavo pinigų rinkliavą stokojantiems Judėjos krikščionims ir sykiu paliko puikių pamokymų apie dosnumą. Paulius pabrėžė, kad džiaugsmingą davėją labai vertina Jehova: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7).

Baisiame neturte, bet dosnūs

Dauguma pirmojo amžiaus krikščionių neturėjo aukštos padėties. Paulius paminėjo, kad tarp jų „nedaug galingų“. Jie atrodė ‛pasauliui silpni’, ‛žemakilmiai’ (1 Korintiečiams 1:26-28). Pavyzdžiui, krikščionys makedoniečiai buvo „baisiame neturte“ bei „dideliuose varguose“. Vis dėlto tie nuolankūs Makedonijos tikintieji prašyte prašė leisti jiems prisidėti materialiai prie „šventųjų šalpos“ ir Paulius paliudijo, kad jie paaukojo „virš išgalių“! (2 Korintiečiams 8:1-4)

Tačiau jis vertino tokį dosnumą ne dėl aukų gausos, o dėl paskatos, polinkio padėti, širdies troškimo. Korinto krikščionims Paulius paminėjo, jog aukojant svarbu noras bei nuoširdumas. Jis pasakė: „Žinau jūsų noringumą, dėl kurio giriuos jumis makedoniečiams, ... ir jūsų uolumas paskatino daugelį.“ Jie ‛širdyje nutarė’ dosniai aukoti (2 Korintiečiams 9:2, 7; Jr).

‛Juos skatino jų dvasia’

Apaštalas Paulius galbūt turėjo omenyje ankstesnį, daugiau nei prieš 15 šimtmečių dykumoje klajojusių dosnių davėjų pavyzdį. Tai buvo 12 Izraelio giminių, išvaduotų iš Egipto vergijos ir atkeliavusių prie Sinajaus kalno, kur Jehova liepė jiems pastatyti padangtę su visa garbinimo įranga. Reikėjo daug lėšų, todėl tauta buvo paprašyta aukoti.

Kaip reagavo izraelitai? „Atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami Viešpačiui auką Susitikimo Palapinės statybai“ (Išėjimo 35:21). Ar žmonės dosniai aukojo? Nepaprastai! Mozei buvo pranešta: „Žmonės atneša kur kas daugiau negu reikia darbui, kurį mums Viešpats įsakė atlikti“ (Išėjimo 36:5).

Kaip galima apibūdinti ano meto materialinę izraelitų padėtį? Dar neseniai jie buvo apgailėtini vergai, ‛engiami lažo darbų’, ‛apkartinti gyvenimo’, „kančios“ (Išėjimo 1:11, 14; 3:7; 5:10-18). Vargu ar jie buvo turtingi. Žinia, izraelitai paliko vergijos šalį vedini bandomis  (Išėjimo 12:32). Vis dėlto kaimenių nebuvo tiek daug, nes palikę Egiptą netrukus jie ėmė skųstis neturį mėsos nei duonos (Išėjimo 16:3).

Tad iš kur izraelitai gavo brangenybių aukoti padangtės statybai? Iš savo buvusių šeimininkų egiptiečių. Biblijoje rašoma: „Izraelitai... paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabužių... [Egiptiečiai] patenkino jų prašymą.“ Egiptiečiai pasidarė tokie dosnūs ne faraono, o Jehovos valia. Dievo knygoje sakoma: „Viešpats buvo padaręs, kad žmonės rastų tiek malonės egiptiečių akyse, kad šie duotų jiems, ko tik jie prašė“ (Išėjimo 12:35, 36; Brb).

Kaip tuo metu galėjo samprotauti izraelitai? Jie karta iš kartos kentė sunkią vergiją, skurdą, o dabar buvo laisvi ir turtingi. Ar jie atiduos kiek nors savo turto? Galbūt žmonės manė užsitarnavę jį ir turį teisę pasilaikyti sau. Tačiau išgirdę prašymą materialiai paremti tyrą Dievo garbinimą, jie aukojo — noriai ir dosniai! Izraelitai nepamiršo, kad tiek turto įsigijo Jehovos dėka, todėl negailėdami aukojo sidabro, aukso, gyvulių. Visi davė iš „dosnios širdies“, kiekvieno „širdis buvo sujaudinta“, žmones „skatino jų dvasia“. Jie tikrai „aukojo Viešpačiui laisva valia“ (Išėjimo 25:1-9; 35:4-9, 20-29; Brb; 36:3-7).

Noras duoti

Davėjo dosnumas nebūtinai matuojamas dovanos dydžiu. Sykį Jėzus Kristus stebėjo žmones, dedančius pinigus į šventyklos aukų skrynią. Turtuoliai  metė daugybę monetų, tačiau Jėzų sujaudino varginga našlė, paaukojusi du smulkius pinigėlius. Jis pasakė: „Šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus... Ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Luko 21:1-4; Morkaus 12:41-44).

Panašią į Jėzaus mintį Paulius išsakė korintiečiams. Prireikus šelpti stokojančius bendratikius, Paulius pabrėžė: „Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali“ (2 Korintiečiams 8:12). Aukojant nedera lenktyniauti ar lygintis su kitais, nes kiekvienas aukoja pagal savo išgales, be to, Jehovai patinka savanoriška dvasia.

Nors niekas negali praturtinti Jehovos — visa ko savininko, aukoti yra privilegija, liudijanti garbintojo meilę Dievui (1 Metraščių 29:14-17). Aukotoją, duodantį ne dėl akių ar kitų savanaudiškų tikslų, o iš širdies bei noro, kad klestėtų teisingas garbinimas, lydi džiaugsmas ir Dievo palaima (Mato 6:1-4). Jėzus pasakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Mes galime pajusti tokią laimę skirdami savo jėgas Jehovos tarnybai bei duodami materialines aukas teisingam garbinimui ir tiems, kurie nusipelno, remti (1 Korintiečiams 16:1, 2).

Norūs šiuolaikiniai dosnieji

Nūdien Jehovos liudytojai džiaugiasi matydami „šios gerosios naujienos apie Karalystę“ skelbimo plėtrą visame pasaulyje (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį daugiau nei 3 milijonai asmenų pasikrikštijo parodydami savo pasiaukojimą Jehovai Dievui ir buvo sudaryta maždaug 30000 naujų susirinkimų. Tad vienas trečdalis dabar veikiančių Jehovos liudytojų susirinkimų įsikūrė praėjusį dešimtmetį! Toks liudytojų pagausėjimas — tai daugiausia pasiaukojamo nuoširdžių krikščionių darbo vaisius. Negailėdami laiko bei jėgų, jie lanko žmones ir pasakoja jiems apie Jehovos tikslus. Savo triūsu daug prisideda misionieriai, paliekantys namus ir keliaujantys į tolimas šalis skelbti Karalystės. Didėjant liudytojų gretoms, sudaromi nauji rajonai, reikia daugiau jų prižiūrėtojų, taip pat Biblijų skelbimui bei asmeninėms studijoms, literatūros. Daugelyje šalių tenka plėsti filialus arba vietoj senųjų statyti naujus. Visa tai remiama savanoriškomis Jehovos tautos aukomis.

Trūksta Karalystės salių

Gausėjant Jehovos liudytojų, ypač prireikė Karalystės salių. 2000 metų pradžioje atlikti paskaičiavimai rodo, kad besivystančiose šalyse, kur gyventojų materialiniai ištekliai riboti, trūksta daugiau nei 11000 Karalystės salių. Pavyzdžiui, Angoloje, kur vyksta pilietinis karas, Karalystės skelbėjų vis dėlto kasmet padidėja vidutiniškai apie 10 procentų. Tačiau daugumos iš 675 susirinkimų sueigos vyksta atvirame ore, nes šioje didelėje Afrikos šalyje yra vos 22 Karalystės salės, iš kurių tik 12 turi stogą.

Panaši padėtis ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Šalies sostinėje Kinšasoje yra beveik 300 susirinkimų, o Karalystės salių tik dešimt. Šioje šalyje verkiant reikia daugiau kaip 1500 tokių  salių. Nepaprastai padaugėjo skelbėjų Rytų Europoje, todėl kai kur, pavyzdžiui, Rusijoje bei Ukrainoje, Karalystės salių trūksta šimtais. Sparčiai auga liudytojų Pietų Amerikoje, ypač Brazilijoje, kur jų yra daugiau nei pusė milijono, tad ten irgi būtina statyti daugiau Karalystės salių.

Matydami tokį Karalystės salių stygių tose šalyse, Jehovos liudytojai jas stato pagal pagreitintos statybos programą. Pasaulinė brolija remia šį darbą dosniomis aukomis, todėl net neturtingi susirinkimai gali turėti tinkamą garbinimo patalpą.

Šiandien kaip ir senovės Izraelio laikais nuoširdūs krikščionys, ‛gerbiantys Viešpatį savo lobiu’, pajėgia daug ką įgyvendinti (Patarlių 3:9, 10, Skv). Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba labai dėkinga kiekvienam, kurio širdis trokšta aukoti. Galime būti tikri, kad Jehovos dvasia ir ateityje skatins jo tarnų širdyse norą remti neregėtai augančią Karalystės veiklą.

Visoje žemėje darbui plečiantis ir toliau džiugiai, noriai aukokime pagal išgales savo jėgas, laiką, lėšas, kad patirtume tikrą džiaugsmą, kuriuo laiminamas davėjas už dosnią dvasią.

[Rėmelis 29 puslapyje]

„PANAUDOKITE JUOS IŠMINTINGAI!“

„Man dešimt metų. Siunčiu jums pinigų popieriui ar kitkam, kad galėtumėt spausdinti knygas.“ Sindė

„Mielai siunčiu jums pinigų naujoms knygoms. Sutaupiau iš tų, kuriuos duodavo tėtis, kai jam padėdavau, todėl panaudokite juos išmintingai!“ Pemė (septynmetė)

„Nusiminiau sužinojusi apie uraganą. Tikiuosi, jūs esate saugioje vietoje. Čia jums visi pinigai iš mano taupyklės (2 JAV doleriai).“ Alison (keturmetė)

„Mano vardas Rudis. Man 11 metų. Mano broliui Ralfui šešeri, o sesutei Juditai dveji su puse. Čia mūsų trijų mėnesių santaupos iš savo kišenpinigių broliams paremti [karo niokojamose šalyse]. Sudėjome 20 dolerių ir dabar siunčiame jums.“

„Man gaila brolių [nukentėjusių nuo uragano]. Dirbdamas su tėčiu, pelniau 17 dolerių. Patys nuspręskite, kam juos skirti.“ Makleinas (aštuonmetis)

[Rėmelis 31 puslapyje]

Kaip kai kurie

AUKOJA PASAULINEI VEIKLAI

Daugelis atideda arba numato dalį savo lėšų, kurias dės į aukų dėžutę su užrašu „Aukos pasaulinei Bendrijos veiklai remti (Mato 24:14)“. Tuos pinigus susirinkimai kas mėnesį nusiunčia Lietuvos Jehovos liudytojų biurui.

Savanoriškos piniginės aukos taip pat gali būti pervedamos į banką (AB LTB Kauno m. Centro sk. atsiskaitomoji sąskaita 599001609) arba siunčiamos pašto perlaida adresu: Jehovos liudytojams, p. d. 946, LT-3043 Kaunas. Gali būti dovanojamas ir nekilnojamasis turtas, brangenybės bei vertybiniai popieriai. Aukojant būtina pridėti trumpą laišką su nurodymu, kad tai besąlyginė dovana.

SĄLYGINĖS AUKOS

Jehovos liudytojų religinei bendrijai gali būti patikėti pinigai su sąlyga, kad davėjui prireikus jie bus grąžinti.

DRAUDIMAS

Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija gali būti paskirta gyvybės draudos gavėja. Dovanotojas turėtų pranešti apie tai Bendrijos biurui.

TESTAMENTAI

Teisiškai įformintu testamentu turtas arba pinigai gali būti palikti Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai. Apie tai reikia pranešti Bendrijos biurui.

Daugiau informacijos šiuo klausimu galite gauti paskambinę telefonu (8-27) 308700 arba parašę adresu: Jehovos liudytojams, p. d. 946, LT-3043 Kaunas.