Kaip pamatuoti sėkmę?

REMIANTIS vienu žodynu, sėkmė — tai „įgyti turtų, palankumą, aukštą padėtį“. Ar šis apibūdinimas pakankamas? Ar vien tuo matuojama sėkmė? Tik pagalvok: Jėzus Kristus neįgijo jokių turtų žemėje, dauguma žmonių nebuvo jam palankūs, tuometiniai autoritetai jo nevertino, tačiau jis buvo sėkmingas žmogus. Kodėl?

Gyvendamas žemėje, Jėzus buvo „turtingas pas Dievą“ (Luko 12:21). Po prikėlimo Dievas apvainikavo jį „didybe ir garbe“. Jehova pašlovino savo Sūnų ir „suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų“ (Hebrajams 2:9; Filipiečiams 2:9, Brb). Savo tarnyste Jėzus pradžiugino Jehovos širdį (Patarlių 27:11). Jėzaus žemiškasis gyvenimas buvo sėkmingas, nes jis pasiekė tikslą — įvykdė Dievo valią ir pašlovino jo vardą. Todėl Dievas jį pagerbė tokiais turtais, palankumu bei aukšta padėtimi, kokių niekada  nesusilauks joks mokslininkas, politikas, sportininkas. Neabejotina, jog Jėzus buvo pats sėkmingiausias iš visų žmonių.

Krikščionys tėvai supranta, kad jei vaikai seks Kristaus pėdomis ir bus taip kaip jis turtingi pas Dievą, tai susilauks gausių palaimų dabar ir nuostabaus atlygio būsimoje santvarkoje. Jaunimui pats geriausias tikslas yra sekti Kristaus pėdomis ir daryti tokį darbą kaip jis — būti, jei įmanoma, visalaikiu tarnu.

Tačiau kai kuriose šalyse vyrauja papročiai, kliudantys jaunimui imtis visalaikės tarnybos. Pavyzdžiui, kai kur iš mokslus baigusio jaunuolio tikimasi, kad jis susiras nuolatinį darbą, susituoks, prasigyvens. Tokiose šalyse neretai jaunuoliai apsirinka atsisakydami visalaikės tarnybos (Patarlių 3:27). Kodėl jiems taip atsitinka? Visuomenės nuomonė verčia juos laikytis vyraujančių įpročių. Taip buvo ir Robertui. *

Kai įpročiai prieštarauja sąžinės balsui

Tėvai išauklėjo Robertą Jehovos liudytoju. Paauglystėje jo elgesys ir draugai nebuvo labai geri. Mama pradėjo dėl jo baimintis, todėl paprašė pionieriaus (visalaikio Jehovos liudytojo) paskatinti jį elgtis kitaip. Štai ką pasakoja pats Robertas.

„Esu dėkingas už to brolio dėmesį man. Geras jo pavyzdys įžiebė mano širdyje norą tarnauti pionieriumi iškart po mokyklos. Tada mama ėmė nerimauti dėl manęs, tačiau kitokiais sumetimais. Pas mus manoma, kad po mokyklos baigimo mergaitei dera atsidėti pionieriškai tarnybai, tačiau vaikinui reikėtų pirma apsirūpinti materialiai, o paskui planuoti tokią veiklą.

Pasimokęs įkūriau nuosavą verslą. Greitai tiek į jį pasinėriau, kad lankiau sueigas ir skelbiau tik iš įpročio. Mane graužė sąžinė, nes žinojau galįs daugiau tarnauti Jehovai. Turėjau tiesiog grumtis, kad išsivaduočiau iš aplinkinių nuomonės gniaužtų, ir džiaugiuosi tai padaręs. Dabar esu vedęs ir pastaruosius dvejetą metų drauge su žmona tarnaujame pionieriais. Neseniai susirinkime mane paskyrė tarnybiniu padėjėju. Patikėkite, jaučiu tikrą pasitenkinimą tarnaudamas Jehovai iš širdies, visomis išgalėmis.“

Šis žurnalas daug kartų skatino jaunimą esant galimybei įgyti amatą arba gerų įgūdžių dar mokykloje. Kam? Praturtėti? Ne. Pirmiausia tam, kad užaugę galėtų save deramai išlaikyti ir kuo daugiau tarnauti Jehovai, pavyzdžiui, atsidėti visalaikei tarnybai. Tačiau dažnai jaunimą taip patraukia pasaulietinė karjera, jog tarnyba pasidaro nebesvarbi. Kai kurie net negalvoja apie visalaikę tarnybą. Kodėl?

Daug kas paaiškėja iš Roberto patirties. Išmokęs amato, jis ėmėsi verslo. Netrukus vaikinas pasijuto tarsi treniruoklyje, imituojančiame bėgimo taką, kuris niekur neveda. Roberto tikslas buvo susikurti  materialinę gerovę. Tačiau ar tokia žmogaus — krikščionies ar ne — svajonė kada nors išsipildė? Krikščionys privalo būti atsakingi už materialinį apsirūpinimą ir stropiai vykdyti šį įsipareigojimą, tačiau neturėtų pamiršti, kad dėl nestabilios šiuolaikinės padėties mažai kam pasiseka užsitikrinti gerovę. Todėl krikščionys viliasi Mato 6:33 užrašytu Jėzaus pažadu.

Robertas džiaugiasi apsisprendęs įgyvendinti širdies troškimą, o ne laikytis aplinkos įpročių. Dabar jis patenkintas savo garbinga karjera — visalaike tarnyba. Robertas jaučia vidinę ramybę, nes tarnauja Jehovai, anot jo paties, „visomis išgalėmis“.

Panaudok visus savo talentus

Jehovos liudytojų tarpe yra daug talentingų žmonių. Vieni išsiskiria intelektu, kiti — auksinėmis rankomis. Tie sugebėjimai yra iš Jehovos, duodančio „gyvybę, alsavimą ir visa kita“ (Apaštalų darbų 17:25). Jei nebūtume gavę gyvybės, negalėtume naudotis tomis dovanomis.

Todėl visiškai dera savo gyvenimą paaukoti Jehovos tarnybai. Vienas talentingas jaunuolis taip ir padarė pirmajame m. e. amžiuje. Jis, įžymios šeimos atžala, savo jaunystę praleido garsiame Kilikijos mieste Tarse. Nors buvo žydas, iš savo tėvo paveldėjo Romos pilietybę, suteikiančią daug teisių bei privilegijų. Vėliau jaunuolis studijavo Įstatymą pas vieną iš geriausių to meto „profesorių“ — Gamalielį. Atrodė, jog netrukus jis įgis „turtų, palankumą, aukštą padėtį“ (Apaštalų darbų 21:39; 22:3, 27, 28).

Kas šis jaunuolis? Tai Saulius. Tačiau jis tapo krikščionimi, o galiausiai — apaštalu Pauliumi. Jis atsisakė pradinių siekių ir visą savo gyvenimą paaukojo krikščioniškai Jehovos tarnybai. Paulius išgarsėjo ne kaip žymus teisininkas, o kaip uolus gerosios naujienos skelbėjas. Maždaug po 30 misionieriškos tarnybos metų jis parašė laišką savo draugams į Filipus. Paminėjęs kai kuriuos savo ikikrikščioniškojo gyvenimo laimėjimus, Paulius toliau pasakė: „Dėl [Jėzaus Kristaus] aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Filipiečiams 3:8). Paulius nesigailėjo pasiaukojęs tokiam tikslui!

O ką galima pasakyti apie Pauliaus išsimokslinimą, gautą pas Gamalielį? Ar tos žinios davė naudos? Taip! Daugelį kartų Pauliui jos pravertė „ginant ir įtvirtinant Evangeliją“. Tačiau ankstesnis išsilavinimas neparuošė Pauliaus pagrindiniam jo darbui — gerosios naujienos skelbimui (Filipiečiams 1:7, Brb; Apaštalų darbų 26:24, 25).

Šiandien krikščionys irgi panaudoja savo dovanas, talentus, išsilavinimą Karalystės interesams. Pavyzdžiui, Eimi turi du universiteto diplomus — prekybininko ir teisininko. Anksčiau ji dirbo pelningą darbą advokatų kontoroje, o dabar tarnauja atlyginimo negaunančia savanore viename Sargybos bokšto bendrijos filiale. Štai ką Eimi pasakoja apie dabartinį savo gyvenimą: „Manau, kad tai mano geriausias pasirinkimas... Nenorėčiau pasikeisti nė su vienu savo bendramoksliu. Didžiuojuosi pasirinktu keliu. Turiu viską, ko reikia ir ko noriu, — nieko netrūksta, esu laiminga, kupina pasitenkinimo savo darbu.“

Eimi pasirinko tokį gyvenimą, kuris teikia jai vidinę ramybę, pasitenkinimą ir Jehovos palaimas. Būtent to ir trokšta tėvai krikščionys savo vaikams!

Sėkmė krikščioniškoje tarnyboje

Krikščioniškoje tarnyboje irgi būtina turėti deramą požiūrį į sėkmę. Pasisekimą  lengva pajusti, kai malonu skelbti, platinti biblinę literatūrą, turiningai kalbėtis su žmonėmis Rašto temomis. Tačiau jei retai kas klausosi, gali atrodyti, jog veltui eikvojame savo laiką. Vis dėlto nepamirškime, kad vienas sėkmės aspektų yra ‛įgyti palankumą’. Kieno palankumą norime įgyti? Be abejo, Jehovos. Jį galime pelnyti net tada, kai žmonės nesiklauso mūsų žinios. Jėzaus mokiniai išgirdo apie tai puikų pamokymą.

Sykį Jėzus pasiuntė 70 Karalystės skelbėjų „į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Luko 10:1; Brb). Mokiniai vieni, be Jėzaus, turėjo skelbti miestuose bei kaimuose. Jiems tai buvo nauja. Todėl prieš pasiųsdamas Jėzus detaliai juos pamokė. Sutikę „ramybės sūnų“, skelbėjai turėjo išsamiai paliudyti jam apie Karalystę. O tą vietą, kur jų nesiklausytų, jie turėjo nesikrimsdami apleisti. Jėzus paaiškino, kad kas jų žodžių nepaiso, niekina patį Jehovą (Luko 10:4-7, 16).

Kuomet 70 mokinių atliko savo užduotį, sugrįžo pasipasakoti Jėzui ir „su džiaugsmu kalbėjo: ‛Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo’“ (Luko 10:17). Netobuli žmonės buvo laimingi, kad gali išvarinėti stiprias dvasines būtybes! Tačiau Jėzus savo entuziastingiems skelbėjams pasakė štai ką: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Luko 10:20, kursyvas mūsų). Tie 70 mokinių ne visada būtų pajėgę išvarinėti demonus, susilaukti gerų tarnybos vaisių, tačiau, būdami ištikimi, visada galėjo džiaugtis Jehovos palankumu.

Ar vertini visalaikius tarnus?

Kartą vienas jaunuolis pasakė krikščionių vyresniajam: „Baigęs mokslą, ieškosiu darbo. Jei nerasiu, galbūt imsiuosi kokios nors visalaikės tarnybos.“ Tačiau dauguma krikščionių, pradėjusių pionierišką tarnybą, laikėsi kitokio požiūrio. Kad galėtų tarnauti pionieriais, kai kurie nutarė nesivaikyti pelningos karjeros. Kiti atsisakė siekti perspektyvaus išsilavinimo. Sekdami Pauliaus pavyzdžiu, jie pasiaukojo tarnystei ir kaip šis apaštalas, kaip Robertas bei Eimi nesigaili dėl savo pasirinkto kelio. Tie žmonės brangina privilegiją panaudoti savo talentus Jehovos garbei, nes jis vertas pačios geriausios jų aukos.

Daugeliui ištikimų Jehovos liudytojų įvairios kliūtys neleidžia tarnauti pionieriais. Kai kurie galbūt turi pareigų, kurias Raštas įpareigoja stropiai vykdyti. Tačiau jei jie tarnauja Dievui visa ‛širdimi, siela ir protu’, Jehova yra patenkintas (Mato 22:37). Patys negalėdami būti pionieriais, jie neabejoja, kad tie, kurie jais tarnauja, pasirinko puikią karjerą.

Apaštalas Paulius rašė: „Nemėgdžiokite šio pasaulio“ (Romiečiams 12:2). Klausykime Pauliaus patarimo ir neleiskime, kad ši sistema formuotų mūsų mąstymą pagal savo normas. Ar gali būti pionieriumi, ar ne, svarbiausia, kad tarnyba Jehovai būtų tavo gyvenimo pagrindas. Tau seksis tol, kol lydės Jehovos pritarimas.

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Neįstrik imitaciniame bėgimo take, kuris niekur neveda