Gyvenimo istorija

„Už tikėjimą, kuris nesvyruoja“!

PAPASAKOJO HERBERTAS MIULERIS

Praėjus vos keliems mėnesiams nuo Hitlerio armijos įsiveržimo į Nyderlandus, Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta. Netrukus mano pavardė atsidūrė nacių ieškomų žmonių sąraše ir buvau medžiojamas it žvėris.

SLAPSTYMASIS tiek iškamavo, jog sykį pasakiau žmonai, kad geriau būtų, jei kareiviai mane sučiuptų. Tuomet mintyse suskambo vienos giesmės posmas: „Už tikėjimą, kuris nesvyruoja nuo priešo puolimo.“ * Tie žodžiai mane sustiprino; pagalvojau apie Vokietijoje gyvenančius tėvus, prisiminiau, kaip kadaise draugai mane išlydėjo šia giesme. Papasakosiu kai kuriuos prisiminimus.

Tėvų pavyzdys

Gimiau 1913-aisiais Vokietijos mieste Kopice evangelikų šeimoje. * 1920 metais, kai man buvo septyneri, tėvas pasitraukė iš bažnyčios: balandžio 6-ąją jis paprašė specialaus blanko ir miesto civilinio skyriaus pareigūnas jį užpildė. Tačiau po savaitės tėvas nuėjo pas jį ir pasakė, jog praleistas dukters vardas. Darbuotojas surašė naują pareiškimą, nurodantį, kad iš bažnyčios pasišalina ir Marta Margarita Miuler. Tuo metu mano sesutei tebuvo pusantrų metukų. Pasirinkęs Jehovos kelią, tėvas nusprendė visapusiškai apsidrausti!

Tais pačiais metais tėvai pasikrikštijo  ir tapo Biblijos tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai). Tėvas auklėjo mus griežtai, tačiau mes lengvai jam paklusdavome, nes jis buvo ištikimas Jehovai ir drauge su mama derindavosi prie jo reikalavimų. Pavyzdžiui, iš pradžių sekmadieniais mums drausdavo kelti koją iš namų. Paskui vieną 1925-ųjų sekmadienį tėvai pasakė, jog ruošiamės iškylauti. Pasiėmėme su savimi užkandžių ir puikiai praleidome laiką — ne taip kaip būdami uždaryti namuose visą dieną! Tėvas pasakė išgirdęs per paskutinį kongresą naujų minčių, todėl nutaręs kitaip praleisti sekmadienius. Jis ir kitais klausimais noriai pakeisdavo savo požiūrį.

Kad ir būdami silpnos sveikatos, tėvai skelbė. Sykį beveik 24 valandas išbuvome ne namuose: drauge su susirinkimu naktiniu traukiniu nukeliavome į Regensburgą (maždaug 300 kilometrų nuo Drezdeno), ten platinome traktatą „Dvasininkija kalta“, o paskui grįžome atgal.

Palieku namus

Draugaudamas su bendraamžiais susirinkimo jaunimo grupėje, irgi brendau dvasiškai. Kas savaitę augesni nei 14 metų vaikai leisdavome laiką su keletu vyresnių brolių. Žaisdavome įvairius žaidimus, grodavome, studijuodavome Bibliją, kalbėdavomės apie kūriniją bei mokslą. Vėliau, 1932-aisiais, kuomet man jau buvo 19 metų, turėjau palikti tą būrelį.

Tų metų balandį tėvas gavo laišką iš Sargybos bokšto bendrijos filialo Magdeburge. Reikėjo brolio, mokančio vairuoti ir norinčio būti pionieriumi. Žinojau tėvų troškimą, kad tarnaučiau pionieriumi, bet aš maniau, jog negaliu. Kadangi tėvai buvo neturtingi, jau nuo 14 metų dirbau — remontavau dviračius, siuvamąsias mašinas, rašomąsias mašinėles bei kitokią kanceliarinę įrangą. Kaip aš paliksiu šeimą? Juk jai reikėjo mano paramos. Be to, nebuvau nė pasikrikštijęs. Susėdome su tėvu ir jis ėmė klausinėti, ar suvokiu, ką reiškia krikštas. Įsitikinęs, jog esu dvasiškai pakankamai subrendęs krikštytis, jis pasakė: „Turėtum pasisiūlyti į tą darbą.“ Taip ir padariau.

Po savaitės buvau pakviestas į Magdeburgą. Kai apie tai pasakiau draugams iš jaunimo grupės, jie panoro išlydėti mane džiugia giesme. Visi nustebo, kai pasirinkau, jų manymu, labai rimtą giesmę. Pasiėmę savo smuikus, mandolinas, gitaras, draugai užtraukė: „Už tikėjimą, kuris nesvyruoja nuo priešo puolimo, kurio neišsižadama, kad ir kokie būtų išmėginimai.“ Nė nepagalvojau,  kaip dažnai ateityje mane stiprins tie žodžiai.

Nerami pradžia

Magdeburge patikrinę vairavimo įgūdžius, broliai patikėjo man bei keturiems kitiems pionieriams automobilį ir išsiuntė į Šnaifelį, Belgijos pasienyje esančią sritį. Netrukome įsitikinti, jog skelbėjams čia būtinas automobilis. Vietinius katalikus piktino mūsų veikla ir, kunigų skatinami, kaimo gyventojai dažnai mus vydavo, todėl automobilis labai praversdavo gelbstintis nuo jų kauptukų bei šakių.

Po 1933-iųjų Minėjimo srities prižiūrėtojas Paulius Grosmanas pranešė, kad Bendrijos veikla Vokietijoje uždrausta. Netrukus broliai iš filialo paprašė manęs atvažiuoti automobiliu į Magdeburgą, pakrauti literatūrą ir išgabenti už 100 kilometrų Saksonijon. Tačiau kai atkeliavau į Magdeburgą, gestapas (slaptoji nacių policija) jau buvo uždaręs mūsų filialą. Palikęs automobilį pas vieną brolį Leipcige, grįžau namo, bet neilgam.

Šveicarijoje esantis Bendrijos filialas pasiūlė man tarnauti pionieriumi Nyderlanduose. Ruošiausi išvykti po savaitės kitos, tačiau tėvas patarė nedelsti. Paklausiau jo ir po keleto valandų palikau namus. Kitą dieną į namus atėjo policininkai suimti manęs, kaltinamo dezertyravimu, tačiau jau buvo šaukštai po pietų.

Pradedu tarnauti Nyderlanduose

1933 metų rugpjūčio 15-ąją atvykau į pionierių namus Hemstede, už 25 kilometrų nuo Amsterdamo. Tuoj pat kitą dieną pradėjau skelbti nemokėdamas nė žodžio olandiškai, nešiodamasis liudijimo kortelę su atspausdinta informacija. Apsidžiaugiau, kai viena katalikė paėmė knygą „Sutaikinimas!“ Tą pačią dieną išdalijau 27 bukletus. Kokią palaimą jaučiau vakare, kad vėl galiu nevaržomai skelbti.

Tomis dienomis pionieriai pirkdavosi maisto bei kitų būtiniausių dalykų už išplatintą literatūrą gautas aukas. Jei mėnesio gale likdavo truputis pinigų, juos visi pionieriai pasidalindavo tarpusavyje. Mažai ką teturėjome, tačiau Jehova taip puikiai mumis rūpinosi, kad 1934 metais net apsilankiau Šveicarijoje vykusiame kongrese.

Ištikima bendražygė

Tame kongrese sutikau seną pažįstamą, savo sesers Margaritos draugę, 18-metę Eriką Finkę. Man patiko jos tvirta ištikimybė tiesai. 1932 metais, gan greitai po Erikos krikšto, kažkas įskundė gestapui, kad ji atsisako sveikintis „Hail Hitler!“ Gestapininkai iškvietė ją ir ėmė klausinėti, kodėl taip elgiasi. Policijoje Erika perskaitė pareigūnui žodžius iš Apaštalų darbų 17:3 ir paaiškino, kad Dievas paskyrė tik vieną Gelbėtoją, Jėzų Kristų. „Kas tavo bendratikiai?“ — tardė policininkas. Erika atsisakė pranešti. Policininkui pagrasinus ją suimti, mergaitė pasakė verčiau mirsianti, negu išduosianti  vardus. Jis pervėrė ją žvilgsniu ir sušuko: „Lauk. Nešdinkis namo. Hail Hitler!“

Po kongreso grįžau į Nyderlandus, o Erika pasiliko Šveicarijoje. Abu jautėme, kaip sustiprėjo mūsų draugystė. Erika pasiliko tarnauti pioniere Šveicarijoje sužinojusi, kad gimtinėje jos vėl ieškojo gestapas. Po keleto mėnesių Bendrija paprašė ją persikelti į Ispaniją. Erika tarnavo pioniere Madride, paskui Bilbao, galiausiai San Sebastjane; čia dėl dvasininkų sukurstyto persekiojimo ją su partnere įkalino. 1935 metais jos turėjo palikti Ispaniją. Erika atvyko į Nyderlandus ir tais pačiais metais mudu susituokėme.

Artėja karas

Po jungtuvių abu tarnavome pionieriais Hemstede, o vėliau persikėlėme į Roterdamą. Čia 1937-aisiais mums gimė Volfgangas. Po metų išvykome į šiaurės Nyderlandus, Groningenan, ir apsigyvenome viename name su vokiečiais pionieriais Ferdinandu bei Helga Holtorfais ir jų dukra. 1938-ųjų liepą Bendrija informavo, kad Olandijos vyriausybė išleido įsakymą, draudžiantį liudytojams vokiečiams skelbti. Tuo metu buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju ir persikėliau su šeima į Bendrijos laivą „Šviesos nešėjas“ — šiaurės Nyderlandų pionierių namus. Mažai laiko būdavau su šeima, nes keliaudavau dviračiu per susirinkimus skatindamas brolius nenustoti skelbti. Jie taip ir darė, o kai kurie net stengėsi liudyti daugiau nei anksčiau. Puikų pavyzdį parodė Vimas Ketelaris.

Vimą pažinojau dar tada, kai jis buvo jaunuolis, ką tik priėmęs tiesą, tačiau visa galva pasinėręs į ūkininkavimą. „Jei nori rasti laiko Jehovos tarnybai, — patariau jam, — ieškok kito darbo.“ Jis paklausė manęs. Sutikęs Vimą kitą kartą, paskatinau tarnauti pionieriumi. „Bet aš turiu užsidirbti duoną“, — sakė jis. „Nebadausi, — patikinau. — Jehova pasirūpins tavimi.“ Vimas ėmėsi pionieriškos veiklos. Paskui, net siaučiant Antrajam pasauliniam karui, jis tarnavo keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Dabar Vimui 80 su viršum metų ir jis vis dar aktyviai skelbia. Jehova tikrai juo rūpinosi.

Draudimo bei gestapo laikai

1940-ųjų gegužę, praėjus maždaug metams po dukros Rainos gimimo, Olandijos armija kapituliavo ir šalį užėmė naciai. Liepą gestapas pasisavino Bendrijos filialą bei spaustuvę. Kitais metais suėmė daug liudytojų, tarp jų ir mane. Būdamas šaukiamojo amžiaus vokietis liudytojas, gerai žinojau, kas manęs laukia. Stengiausi susitaikyti su mintimi, jog niekada nebepamatysiu savo šeimos.

1941 metų gegužę gestapas paleido mane iš kalėjimo ir įsakė stoti karo tarnybon. Negalėjau patikėti esąs laisvėje. Tą pačią dieną dingau iš pareigūnų akiračio ir tuoj vėl buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju. Gestapas  įtraukė mane į ieškomų asmenų sąrašą.

Mano šeimos išgyvenimai

Žmona su vaikais buvo persikėlusi į Fordeno kaimą, esantį šalies rytuose. Kad maniškiai išvengtų pavojaus, turėjau kuo mažiausiai lankytis pas juos (Mato 10:16). Saugumo dėlei broliai vadindavo mane ne tikruoju vardu, o pseudonimu — Janu Daicu (Janu vokiečiu). Net ketverių metukų Volfgangas turėdavo vadinti mane ne „tėčiu“, o „dėde Janu“ ir jam tai buvo labai sunku.

Man slapstantis Erika rūpinosi vaikais ir toliau skelbė. Kai Rainai suėjo dveji, Erika užsisodindavo ją ant dviračio bagažinės ir vežiodavosi skelbdama po kaimus. Nors maisto stigo, Erikai su vaikais niekad neteko badauti (Mato 6:33). Vienas ūkininkas katalikas, kuriam kadaise suremontavau siuvamąją mašiną, aprūpindavo ją bulvėmis. Be to, jis perduodavo Erikai žinutes nuo manęs. Sykį parduotuvėje ji kažką pirko ir sumokėjo guldeną. Žinodamas ją slapstantis ir neturint maisto talonų, savininkas padavė prekę ir du guldenus. Taip žmonės padėjo jai išgyventi (Hebrajams 13:5).

Petys į petį su drąsiais broliais

Lankydamas susirinkimus, susitikdavau tik su atsakingais broliais. Kadangi gestapas mane medžiojo, vienoje vietoje apsistodavau ne ilgiau kaip keletą valandų. Dauguma brolių bei seserų negalėdavo nė matytis su manimi. Tiesiogiai vienas kitą pažinojo tik mažų Knygos studijų grupių nariai. Pavyzdžiui, dvi tikros seserys, gyvenusios to paties miesto skirtinguose rajonuose ir tapusios liudytojomis per karą, tik jam pasibaigus pasakė viena kitai apie savo tikėjimą.

Man reikėdavo suieškoti Bendrijos literatūrai slaptaviečių; ten laikydavome popierių,  vaškuotę bei rašomąsias mašinėles prireikus dauginti Sargybos bokštui. Kartais prisieidavo pervežti Bendrijos leidinius iš vienos slaptavietės į kitą. Sykį teko gabenti 30 dėžių, iki viršaus prikrautų literatūros; stengiausi nekristi į akis, todėl įtampos pakako!

Mes taip pat organizuodavome produktų pervežimą iš rytų Nyderlandų ūkių į vakaruose esančius miestus, nors tai buvo uždrausta. Prikraudavome pilnus ratus produktų ir gabendavome arkliu į vakarus. Pasiekę kokią nors upę, nevažiuodavome per tiltą, nes ten stovėdavo sargybiniai, o sudėdavome viską į valteles ir perplukdę sukeldavome į kitą vežimą. Atvykę į paskirtą miestą, laukdavome sutemos, ant arklių kanopų užmaudavome „kojines“ ir tylutėliai keliaudavome į slaptą susirinkimo maisto sandėlį, iš kur paskirstydavome produktus stokojantiems broliams.

Kai kas būtų netekęs gyvybės, vokiečių kareiviams radus tokį sandėlį. Vis dėlto keletas brolių patys pasisiūlė padėti. Pavyzdžiui, Amersforte gyvenanti Blūminkų šeima užleido vieną kambarį sandėliui, nors jų namas buvo vos per keletą žingsnių nuo vokiečių kareivinių! Tokie drąsūs liudytojai rizikavo gyvybe dėl savo tikėjimo brolių.

Jehova padėjo man su žmona likti jam ištikimiems per visą draudimo laiką. 1945-ųjų gegužę Vokietijos kariuomenė buvo sutriuškinta ir pagaliau mano slapstymasis baigėsi. Bendrijos prašomas, tol tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju, kol trūko brolių. 1947 metais mano pareigas perėmė Bertas van der Beilas. * Prieš tai susilaukėme trečio vaiko ir apsistojome šalies rytuose.

Liūdesys ir džiaugsmas

Po karo sužinojau, kad man išvykus į Nyderlandus už metų įkalino tėvą. Dėl silpnos sveikatos jis buvo dukart paleistas, tačiau vėl įkalintas. 1938-ųjų vasarį jį išsiuntė į Buchenvaldo, o paskui į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten 1942 metais gegužės 14-ąją tėvas mirė. Jis nepalūžo ir liko ištikimas iki pabaigos.

Mama irgi buvo išsiųsta į Dachau. Čia 1945 metais ji sulaukė išlaisvinimo. Tėvai savo puikiu pavyzdžiu daug prisidėjo prie mano dvasinių palaimų, todėl džiaugiausi, kai 1954 metais mama apsigyveno pas mus. Drauge atvyko ir sesuo, nuo 1945-ųjų tarnavusi pioniere komunistinėje Rytų Vokietijoje. Nors mama sirguliavo ir nemokėjo olandiškai, eidavo skelbti iki pat mirties; jos žemiškasis gyvenimas baigėsi 1957-ųjų spalį.

1955 metais Vokietijoje, Niurnberge, įvyko įspūdingas kongresas. Atvažiavę sužinojome iš Drezdeno brolių, kad čia yra ir Erikos mama. Drezdenas buvo Rytų Vokietijoje, todėl Erika nesimatė su mama 21 metus. Kaip jiedvi džiaugėsi susitikusios!

Metams bėgant mūsų šeima padidėjo iki aštuoneto vaikų. Mus ištiko tragedija — netekome vieno sūnaus autoavarijoje. Vis dėlto esame labai laimingi, kad visi mūsų vaikai tarnauja Jehovai. Džiugu, kad Volfgangas, lydimas žmonos, bei jų sūnus tarnauja rajono prižiūrėtojais.

Esu dėkingas, kad mačiau, kaip plečiasi Jehovos darbas Nyderlanduose. 1933-iaisiais, kai čia pradėjau tarnauti pionieriumi, šalyje buvo apie šimtą liudytojų, o dabar jų yra daugiau nei 30000. Nors mudviejų su Erika fizinės jėgos senka, esame pasiryžę gyventi taip, kaip giedodavome anomis dienomis: „Už tikėjimą, kuris nesvyruoja.“

[Išnašos]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Susirinkimo jaunimo grupė po skelbimo

[Iliustracija 24 puslapyje]

Drauge su kitais pionieriais skelbėme Šnaifelyje. Man tuomet buvo 20 metų

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Erika ir Volfgangu 1940 metais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: anūkas Jonatanas su žmona Mirjam, Erika, aš, Volfgangas su žmona Julija

[Iliustracija 26 puslapyje]

Tėvo portretas, nupieštas 1941 metais vieno drauge su juo kalėjusio brolio