Kas yra šiuolaikiniai Dievo tarnai?

„Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“ (2 KORINTIEČIAMS 3:5, 6).

1, 2. Kokią pareigą atlikdavo kiekvienas pirmojo amžiaus krikščionis ir kaip paskui viskas pasikeitė?

PIRMOJO mūsų eros šimtmečio krikščionys vykdė svarbią pareigą — skelbė gerąją naujieną. Jie visi buvo pateptieji ir naujosios sandoros tarnai. Kai kurie turėjo papildomų užduočių, pavyzdžiui, mokyti susirinkime (1 Korintiečiams 12:27-29; Efeziečiams 4:11). Tėvai turėjo atsakingų šeimos pareigų (Kolosiečiams 3:18-21). Tačiau visi dirbo pagrindinį, nepaprastai svarbų skelbimo darbą. Krikščionių Raštų originale graikų kalba ši užduotis įvardyta žodžiu diakonía — tarnyba (Kolosiečiams 4:17).

² Laikui bėgant viskas pasikeitė. Susiformavusi dvasininkų klasė pasisavino skelbimo privilegiją (Apaštalų darbų 20:30). Dvasininkai sudarė vadinamųjų krikščionių mažumą, o daugumą imta vadinti pasauliečiais. Pastariesiems buvo aiškinama, jog jie turi kai kurių pareigų, pavyzdžiui, savo aukomis išlaikyti dvasininkus. Taip dauguma jų pasidarė tik pasyvūs klausytojai, o ne skelbėjai.

3, 4. a) Kaip kas nors tampa tarnu krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose? b) Kas laikomas tarnu bažnyčiose ir kodėl tokio skirstymo nėra tarp Jehovos liudytojų?

³ Dvasininkai sakosi esą tarnai, arba ministrantai  (minister — graikiško žodžio diákonos lotyniškas vertimas). * Tam jie baigia mokslus, pavyzdžiui, seminariją, ir būna įšventinami. Leidinyje The International Standard Bible Encyclopedia rašoma: „‛Įšventinimas’ [iš lotyniško ordinatio, taip pat verčiamo žodžiu „paskyrimas“] paprastai reiškia specialų tarnų arba kunigų statusą, suteiktą oficialiomis apeigomis, įgaliojančiomis skelbti Žodį arba teikti sakramentus, arba atlikti abejas pareigas.“ Kas paskiria tokius tarnus? Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Religijose, kuriose istoriškai įsivyravo skirstymas į vyskupijas, visada įšventina vyskupai. Presbiterionų bažnyčiose įšventina presbiterijos tarnai.“

⁴ Tad krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose tarnavimo privilegija yra griežtai reglamentuota. Tačiau to nėra tarp Jehovos liudytojų. Kodėl? Todėl, kad nieko panašaus nebuvo pirmojo amžiaus krikščionių susirinkime.

Kas yra tikrieji Dievo tarnai?

5. Kas, remiantis Biblija, priskiriami prie Dievo tarnų?

⁵ Biblijoje rašoma, kad visi Jehovos garbintojai — dangiškieji bei žemiškieji — yra tarnai. Pavyzdžiui, angelai tarnavo Jėzui (Mato 4:11; 26:53; Luko 22:43). Jie taip pat ‛tarnauja tiems, kurie paveldės išganymą’ (Hebrajams 1:14; Mato 18:10). Jėzus taip pat buvo tarnas. Jis pasakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mato 20:28; Romiečiams 15:8). Todėl nenuostabu, kad Jėzaus sekėjai, privalantys ‛eiti jo pėdomis’, irgi turi būti tarnai (1 Petro 2:21).

6. Kaip Jėzus nurodė, kad jo mokiniai turi būti tarnai?

⁶ Prieš pakildamas į dangų, Jėzus pasakė savo mokiniams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Jėzaus sekėjai turėjo būti tarnai — mokinių ruošėjai. Naujus mokinius jie privalėjo išmokyti laikytis visko, ką liepė Jėzus, taigi ir įsakymo ruošti mokinius. Tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai — tiek vyrai bei moterys, tiek pagyvenusieji bei vaikai — turi būti tarnai (Joelio 3:1, 2 [2:28, 29, Brb]).

7, 8. a) Kokios Rašto eilutės liudija, kad visi tikrieji krikščionys yra tarnai? b) Kokie klausimai kyla dėl paskyrimo tarnu?

⁷ Todėl 33 m. e. m. Sekminių dieną visi Jėzaus mokiniai, vyrai bei moterys, susirinkę vieningai skelbė „įstabius Dievo darbus“ (Apaštalų darbų 2:1-11). Vėliau apaštalas Paulius rašė: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą“ (Romiečiams 10:10). Tie Pauliaus žodžiai buvo skirti ne atskirai dvasininkų klasei, o „visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje“ (Romiečiams 1:1, 7). Panašiai ir visi „šventieji, gyvenantys Efeze, ir ištikimi Kristuje Jėzuje“ turėjo būti „apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją“ (Efeziečiams 1:1; 6:15). Kiekvienas, išgirdęs hebrajams adresuoto laiško žodžius, turėjo  ‛išlaikyti nepajudinamą vilties išpažinimą’ (Hebrajams 10:23).

⁸ Vis dėlto kada žmogus tampa tarnu? Kitaip tariant, kada ir kas jį paskiria į tarnybą?

Paskyrimas tarnu: kada?

9. Kada ir kas paskyrė tarnu Jėzų?

⁹ Kada ir kieno žmogus yra paskiriamas tarnu, suprasime iš Jėzaus Kristaus pavyzdžio. Jis neturėjo paskyrimo rašto nei seminarijos baigimo diplomo, be to, nebuvo kokio nors žmogaus „įšventintas“. Vis dėlto kodėl galime neabejoti, jog jis buvo tarnas? Todėl, kad jam išsipildė įkvėpti Izaijo žodžiai: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną“ (Luko 4:17-19; Izaijo 61:1). Iš šių žodžių aišku, kad Jėzus buvo įpareigotas pranešti gerąją naujieną. Kas jį įpareigojo? Kadangi Jėzus buvo pateptas Jehovos dvasia tam darbui, neabejotina, kad jį paskyrė Jehova Dievas. Kada tai įvyko? Jehovos dvasia buvo išlieta ant Jėzaus po jo krikšto (Luko 3:21, 22). Vadinasi, jis buvo paskirtas tarnu per savo krikštą.

10. Kas krikščionis tarnus ‛padaro tinkamus’?

¹⁰ O kaip buvo su pirmojo amžiaus Jėzaus sekėjais? Tarnų pareigybes jie irgi gavo iš Jehovos. Paulius sakė: „Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“ (2 Korintiečiams 3:5, 6). Kaip Jehova savo garbintojus padaro tinkamus būti tarnais? Atkreipkime dėmesį į Timotiejaus, kurį Paulius pavadino „Dievo tarnu gerajai naujienai apie Kristų skleisti“ pavyzdį (1 Tesalonikiečiams 3:2, NW).

11, 12. Kaip Timotiejus dvasiškai augo stengdamasis tapti tarnu?

¹¹ Kaip Timotiejus tapo tarnu, suprasime iš šitų jam parašyto laiško eilučių: „Tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs [„buvai įtikintas“, NW], žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (2 Timotiejui 3:14, 15). Timotiejaus tikėjimas, skatinantis skelbti, buvo pagrįstas Rašto žiniomis. Ar tam užteko tik asmeninių Biblijos studijų? Ne. Timotiejui kiti padėjo įgyti tikslų pažinimą bei skaitomo turinio dvasinį suvokimą (Kolosiečiams 1:9). Tad jis „buvo įtikintas“. Kadangi jaunuolis žinojo  Raštą „nuo vaikystės“, jo pirmieji mokytojai turėjo būti motina ir senelė, nes tėvas, matyt, buvo netikintis (2 Timotiejui 1:5).

¹² Tačiau Timotiejui reikėjo ir daugiau pastangų tapti mokytoju. Viena, jo tikėjimas buvo stiprinamas draugyste su artimiausio susirinkimo krikščionimis. Iš kur mes tai žinome? Kadangi Pauliui pirmąkart susitikus su Timotiejumi apie jaunuolį ‛gražiai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai’ (Apaštalų darbų 16:2). Be to, tomis dienomis kai kurie broliai rašydavo laiškus susirinkimams stengdamiesi juos stiprinti. Juos drąsindavo ir besilankantys prižiūrėtojai. Šios priemonės padėdavo tokiems krikščionims kaip Timotiejus dvasiškai augti (Apaštalų darbų 15:22-32; 1 Petro 1:1).

13. Kada Timotiejus buvo paskirtas tarnu ir kodėl galime sakyti, jog sulig tuo momentu jo dvasinė pažanga nesibaigė?

¹³ Žinodami Mato 28:19, 20 užrašytą Jėzaus įsakymą, galime neabejoti, jog kažkuriuo gyvenimo tarpsniu tikėjimas paskatino Timotiejų sekti Jėzumi ir pasikrikštyti (Mato 3:15-17; Hebrajams 10:5-9). Taip Timotiejus parodė savo nuoširdų pasiaukojimą Dievui. Per savo krikštą Timotiejus tapo tarnu. Nuo tada jo gyvenimas, jėgos ir visa kita priklausė Dievui. Tai buvo būtina jo garbinimo išraiška, „šventoji tarnyba“. Tačiau Timotiejus nenustojo daręs pažangos. Jis toliau tobulėjo dvasiškai ir brendo kaip krikščionis tarnas. Tam padėjo artimas Timotiejaus bendravimas su tokiu brandžiu krikščionimi kaip Paulius, asmeninis Rašto studijavimas bei uolus skelbimas (1 Timotiejui 4:14; 2 Timotiejui 2:2; Hebrajams 6:1).

14. Kaip šiandien „palankiai nusiteikęs amžinajam gyvenimui“ žmogus lavinamas būti tarnu?

¹⁴ Panašiai ir šiandien yra paskiriama į krikščioniškąją tarnybą. Su „palankiai amžinajam gyvenimui nusiteikusiu“ žmogumi studijuojama Biblija ir taip jam padedama sužinoti apie Dievą bei jo tikslus (Apaštalų darbų 13:48, NW). Toks žmogus išmoksta taikyti Biblijos principus savo gyvenime ir prasmingai melstis Dievui (Psalmyno 1:1-3; Patarlių 2:1-9; 1 Tesalonikiečiams 5:17, 18). Jis bendrauja su kitais krikščionimis bei naudojasi „ištikimo ir protingo vergo“ priemonėmis (Mato 24:45-47, Jr; Patarlių 13:20; Hebrajams 10:23-25). Tad organizuotas mokymas padeda jam daryti pažangą.

15. Kas įvyksta žmogui krikštijantis? (Žiūrėk išnašą.)

¹⁵ Išsiugdęs meilę Jehovai Dievui bei tvirtą tikėjimą išperkamąja auka, Biblijos studijuotojas galiausiai trokšta visiškai pasiaukoti savo dangiškajam Tėvui (Jono 14:1). Tai jis išsako savo maldoje ir paskui viešai parodo pasiaukojimą krikštu. Krikštas yra paskyrimo aktas, nes tuomet žmogus pripažįstamas kaip visiškai atsidavęs Dievo tarnas (diakonos).  Jis turi laikytis atskirai nuo pasaulio (Jono 17:16; Jokūbo 4:4). Jis besąlygiškai pasiaukoja kaip „gyva, šventa, Dievui patinkanti auka“ (Romiečiams 12:1). * Jis yra Kristumi sekantis Dievo tarnas.

Kas yra krikščioniškoji tarnyba?

16. Kokios buvo kai kurios Timotiejaus kaip tarno pareigos?

¹⁶ Kokia buvo Timotiejaus tarnyba? Būdamas Pauliaus kelionių bendražygis jis gaudavo specialių užduočių. Tapęs vyresniuoju, Timotiejus uoliai mokė ir stiprino savo bendratikius. Tačiau pagrindinė jo tarnybos užduotis buvo tokia pat kaip Jėzaus bei Pauliaus — skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius (Mato 4:23; 1 Korintiečiams 3:5). Paulius pasakė Timotiejui: „Būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“ (2 Timotiejui 4:5, kursyvas mūsų).

17, 18. a) Kokia yra krikščionių tarnyba? b) Kiek svarbus yra skelbimo darbas krikščioniui tarnui?

¹⁷ Tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinius krikščionis tarnus. Jie atlieka viešąją tarnybą, evangelizacijos darbą, — nurodo žmonėms išgelbėjimo kelią per Jėzaus auką ir moko romiuosius šauktis Jehovos vardo (Apaštalų darbų 2:21; 4:10-12; Romiečiams 10:13). Remdamiesi Biblija jie liudija, kad Karalystė yra vienintelė kenčiančios žmonijos viltis ir kad jau dabar galime geriau gyventi, jei laikomės Dievo principų (Psalmyno 15:1-5; Morkaus 13:10). Tačiau krikščionys tarnai skelbia ne socialinio išlaisvinimo evangeliją. Jie moko, kad ‛dievotumas turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą’ (1 Timotiejui 4:8, Brb).

¹⁸ Žinoma, dauguma tarnų turi ir papildomų užduočių — kartais kiekvienas vis kitokią. Daugeliui reikia vykdyti šeimyninius įsipareigojimus (Efeziečiams 5:21—6:4). Vyresniesiems bei tarnybiniams padėjėjams skirtos pareigos susirinkime (1 Timotiejui 3:1, 12, 13; Titui 1:5; Hebrajams 13:7). Nemažai krikščionių padeda statyti Karalystės sales. Kiti naudojasi puikia privilegija tarnauti savanoriais kuriame nors Sargybos bokšto bendrijos Betelyje. Tačiau visi krikščionys tarnai skelbia gerąją naujieną. Išimčių nėra. Iš šio darbo žmogus atpažįstamas visuomenėje kaip tikrasis krikščionis tarnas.

Krikščionies tarno požiūris

19, 20. Kokį požiūrį turi ugdytis krikščionys?

¹⁹ Dauguma krikščioniškojo pasaulio bažnyčių tarnų nori būti ypač gerbiami ir pasivadina „šventuoju“ bei „tėvu“. Tačiau krikščionis tarnas žino, kad tik Jehova vertas garbinimo (1 Timotiejui 2:9, 10, Jr). Joks krikščionis tarnas netrokšta tokios aukštos pagarbos ar specialių titulų (Mato 23:8-12). Jis žino, kad pagrindinė žodžio diakonia reikšmė yra tarnyba. Jam giminiškas veiksmažodis kartais vartojamas Biblijoje patarnavimui (pavyzdžiui, prie stalo) įvardyti (Luko 4:39; 17:8; Jono 2:5). Nors krikščioniškąją tarnybą atliekantį asmenį apibūdinantis žodis diakonos yra pagarbaus atspalvio, vis dėlto jo reikšmė — tarnas.

²⁰ Taigi jokiam krikščioniui tarnui nedera išpuikti. Nuoširdūs krikščionys tarnai, net turintys atsakingas pareigas susirinkime, yra nuolankūs vergai. Jėzus pasakė: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20:26, 27). Mokydamas savo sekėjus ugdytis teisingą požiūrį, Jėzus it menkiausias vergas nuplovė jų kojas (Jono 13:1-15). Kokia nuolanki tarnystė! Tad ir krikščionys nusižeminę tarnauja Jehovai Dievui bei Jėzui Kristui (2 Korintiečiams 6:4; 11:23). Be to, jie rodo nuolankumą  tarnaudami vieni kitiems. O skelbdami gerąją naujieną, krikščionys nesavanaudiškai tarnauja netikintiems žmonėms (Romiečiams 1:14, 15; Efeziečiams 3:1-7).

Ištvermė tarnyboje

21. Kaip Pauliui buvo atlyginta už ištvermę?

²¹ Būti tarnu Pauliui reikėjo ištvermės. Jis paminėjo kolosiečiams, jog, skelbdamas jiems gerąją naujieną, daug kentėjo (Kolosiečiams 1:24, 25). Tačiau per tuos kentėjimus daugelis priėmė gerąją naujieną ir patys tapo tarnais. Jie atgimė kaip Dievo sūnūs bei Jėzaus Kristaus broliai puoselėdami viltį tapti dvasinėmis būtybėmis drauge su juo danguje. Koks puikus atlygis už ištvermę!

22, 23. a) Kodėl šiuolaikiniams krikščionims tarnams reikia ištvermės? b) Kokie yra puikūs krikščionių ištvermės vaisiai?

²² Nūdien ištvermė irgi būtina tikriesiems Dievo tarnams. Daugeliui kasdien tenka grumtis su liga arba senatvės vargais. Tėvams (nemažai jų yra vieniši) prisieina sunkiai triūsti auginant vaikus. O šiems mokykloje reikia ryžto priešintis žalingai juos supančiųjų įtakai. Daugelį krikščionių slegia sunki materialinė padėtis, kiti kenčia persekiojimus ar vargus dėl to, kad „sunkūs laikai“! (2 Timotiejui 3:1) Vis dėlto beveik šeši milijonai šiuolaikinių Jehovos tarnų gali pasakyti tą patį, ką ir apaštalas Paulius: „Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs“ (2 Korintiečiams 6:4). Krikščionys tarnai nepalūžta. Jie tikrai verti pagyros už ištvermę.

²³ Mes kaip ir Paulius galime susilaukti gerų ištvermės vaisių. Ištvermingai laikydamiesi, išsaugome glaudų ryšį su Jehova ir nudžiuginame jo širdį (Patarlių 27:11). Be to, tai sustiprina mūsų tikėjimą ir padeda ruošti mokinius, gausinančius krikščionių brolijos gretas (1 Timotiejui 4:16). Jehovai remiant savo tarnus ir laiminant jų tarnybą šiomis paskutinėmis dienomis, surinktas 144000 likutis, o milijonai kitų žmonių įgyja patikimą viltį amžinai gyventi žemės rojuje (Luko 23:43; Apreiškimo 14:1). Krikščioniškoji tarnyba išties yra Jehovos gailestingumo išraiška (2 Korintiečiams 4:1). Branginkime ją ir būkime dėkingi, kad jos vaisiai amžini (1 Jono 2:17).

[Išnašos]

Ar galėtumei paaiškinti?

• Kokia buvo visų pirmojo amžiaus krikščionių pareiga?

• Kada ir kas žmogų paskiria krikščioniškuoju tarnu?

• Kokį požiūrį turi ugdytis krikščionis tarnas?

• Kodėl sunkumų užkluptas krikščionis tarnas turi būti ištvermingas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Timotiejus buvo mokomas Dievo Žodžio nuo kūdikystės. Jis buvo paskirtas tarnu per krikštą

[Iliustracija 18 puslapyje]

Krikštas yra žmogaus atsidavimo Dievui bei paskyrimo tarnu aktas

[Iliustracija 20 puslapyje]

Krikščionys noriai tarnauja